Šalį užgriuvęs sunkmetis ir Seimo sprendimu 300 mln. litų sumažintas sveikatos sistemos finansavimas turi visiems nemalonių padarinių - vis sunkiau verčiasi gydymo įstaigos, mažėja medikų atlyginimai, ribojamos pacientams teikiamos paslaugos, vis dažniau kalbama apie tai, kad norėdami sulaukti
tinkamos medikų pagalbos gydymo įstaigoms turi finansiškai “padėti” patys ligoniai.
“Respublikos” redakcijoje surengtoje ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO diskusijoje apie sunkmečio įtaką sveikatos sistemai ir jo pasekmes pacientams dalyvavo sveikatos apsaugos ministras Algis ČAPLIKAS, Valstybinės ligonių kasos direktorius Algis SASNAUSKAS, Lietuvos gydytojų sąjungos prezidentas Liutauras LABANAUSKAS ir Lietuvos sergančiųjų prostatos vėžiu draugijos prezidentas Gediminas ŽIŽYS. Diskusijos dalyvius kalbino žurnalistė Aida VALINSKIENĖ.
A. VALINSKIENĖ: Ministre, kada pastarąjį kartą kaip pacientas lankėtės ligoninėje ar poliklinikoje? Kaip vertinate tai, kas ten vyksta?
A. ČAPLIKAS: Senokai, gal prieš porą metų. Galime kalbėti, ar mūsų dabartinė sveikatos priežiūros sistema yra tenkinanti visus - gydytoją, slaugytoją, pacientą. Reikia kalbėti apie tai, ką pastebėjo ir Pasaulio bankas (PB) - ar tie sveikatos sistemai skirti vis didesni pinigai per pastaruosius ketverius metus buvo panaudoti taip, kaip reikėjo, kad pajustų svarbiausias žmogus - pacientas?
Aišku, norėtųsi idealios, tvarkingos, tobulos sistemos. Turime labai gerus gydytojus, slaugytojus, turime įrangą, į kurią investuota daug lėšų. Tačiau dabar atėjo laikas, kuris yra kiek sunkesnis nei pastarieji keleri metai. Sisteminės reformos pastaraisiais metais, reikia pripažinti, nelabai buvo daromos - iškilus problemai buvo skiriama pinigų ir problema dingdavo. Dabar pinigų yra tiek, kiek yra, gyventi mums reikia visiems kartu ir taip, kad nenukentėtų žmogus ir medikas gautų atlygį už darbą.
A. VALINSKIENĖ: Kas realiai dabar vyksta gydymo įstaigose?
L. LABANAUSKAS: Pratęsdamas ministro mintį pasakyčiau, kad pastaraisiais metais vis didesnės lėšos, kurios buvo skiriamos sveikatos sistemai, iš esmės pagal susitarimą buvo nukreipiamos medikų atlyginimams didinti, o ne paslaugoms apmokėti. Dabar visa tai ir atsisuko kita puse: kadangi sumažėjo finansavimas, lėšos, kurių netenka gydymo įstaigos, gali būti “nuimamos” tik nuo atlyginimų fondo, nes paslaugą teikti mes turime, o ji ne tik neatpigo, bet dar ir pabrango. Tad tokią situaciją ir turime.
A. ČAPLIKAS: Tačiau, manau, sutiksite, kad šių metų sumažintas biudžetas yra tapatus praėjusių metų biudžetui. Tai taip pat daug ką pasako - nėra didelės tragedijos. Be to, reikia pasakyti, kad tuo metu, kai visai valstybės tarnybai, kitiems žmonėms buvo mažinami atlyginimai, gydytojų atlyginimai iki gegužės mėnesio nemažėjo - valstybė vykdė savo įsipareigojimus. Todėl aš ir prašau supratimo - reikia būti visuomenei solidariai.
Suprantu medikų nepasitenkinimą, tačiau nei ministras skiria atlyginimą, nei Vyriausybė, nei Seimas. Įstaigų administracijos sprendžia šiuos klausimus. Vieni mažina atlyginimus, kiti išleidžia darbuotojus nemokamų atostogų... Aš negaliu klausyti kai kurių profsąjungų reikalavimų, sumažinus sveikatos apsaugos biudžetą 300 mln. litų, padidinti išlaidas. Tai jau sunkiai suvokiama ekvilibristika.
A. VALINSKIENĖ: Tačiau sumažinus finansavimą kai kurios gydymo įstaigos, mėgindamos išgyventi, priverstos imti pinigus iš pacientų už tai, už ką anksčiau mokėti nereikėdavo...
A. ČAPLIKAS: Nieko naujo, reikia pabrėžti, po to sumažinimo nėra įvykę - visos mokamos paslaugos yra išlikusios tos pačios, jokių naujų mokamų paslaugų neatsirado.
G. ŽIŽYS: Tiesą sakant, sąrašas, už ką reikėjo mokėti anksčiau, dabar dar pasipildė. Pats prieš kelias dienas ligoninėje mačiau, kaip pacientas gavo visą sąrašą tyrimų, kuriuos turi atlikti už savo pinigus prieš guldamas į ligoninę. Anksčiau ligoninės nepripažindavo tyrimų, atliktų ne jų įstaigoje, o dabar pacientai turi atsinešti tyrimų rezultatus ir tyrimai nebebus kartojami.
A. ČAPLIKAS: Man įdomu, kokia čia ligoninė ir kodėl taip vyksta?.. Jokių naujų mokėjimų pacientams neturėtų atsirasti...
L. LABANAUSKAS: Tiesiog kai lėšų buvo daugiau, kai kurie tyrimai buvo atliekami, nors jie nebuvo būtini - pacientas savotiškai būdavo pamaloninamas. Šiandien lėšų nėra, tad tyrimai, kurie nėra būtini diagnozei nustatyti, atliekami tik tuo atveju, jeigu pacientas už juos susimoka. Pavyzdžiui, jeigu žmogus susirgo inkstų uždegimu, tai diagnozę galima nustatyti atlikus kraujo ir šlapimo tyrimą, ir šie tyrimai tikrai žmogui bus nemokami. Tačiau jei žmogui neramu, reikia kažko daugiau, jis gali primokėti už papildomus tyrimus. Ar nuo to pasikeis gydymas? Ne.
Įvairiose šalyse pinigų judėjimas paskui pacientą reguliuojamas skirtingai. Pavyzdžiui, daugelyje Europos Sąjungos (ES) šalių pirmo lygio įstaigose, kur teikiama 80 proc. paslaugų, mokama už prisirašiusį žmogų, bet už visus tyrimus, kurie atliekami tam žmogui, ligonių kasos moka atskirai. Kitaip sakant, VLK reguliuoja tyrimus, kurie žmogui atliekami. Kai kur už tyrimus moka arba pats pacientas, arba draudimas. Kiekviena šalis pasirenka, kas jai tinka.
Mūsų bėda ta, kad nėra reglamentuota, ką už tuos pinigus, kuriuos gydymo įstaigai moka ligonių kasa, reikia atlikti. Žmogus turi žinoti, kas jam turi būti atlikta. Šiandien mes dirbame draudžiamojoje sistemoje, bet pats modelis dar lieka senas, vadinamasis Semaško modelis, kai žmogui sakoma, kad tu gauni viską. Bet taip nėra. Draudžiamojoje sistemoje niekada nėra, kad žmogus gautų viską. Už viską reikia mokėti, tik klausimas, kas moka - ligonių kasos, draudimas ar pats žmogus. Tad mintis, kad atsirastų papildomi mokėjimai, yra normali, tik tai reikia teisingai įdiegti - negąsdinant, neskriaudžiant žmogaus.
G. ŽIŽYS: Realybė tokia - daugelis pacientų moka. Tačiau gerai būtų, jeigu pacientas žinotų, už ką jam reikės sumokėti. Ne taip, kaip dabar - iš pradžių gauna raštelį, už kokius tyrimus prieš operaciją jam reikia susimokėti, o atsigulęs į ligoninę - kitą raštelį, kokias priemones ir vaistus reikia nusipirkti...
Kitas dalykas - jau šiandien Onkologijos institute nepriimami ligoniai dėl planinių operacijų - pasakyta: ateik po dviejų savaičių ir tai nežinia, ar operuosim. Anksčiau buvo atliekamos 7-8 biopsijos per dieną, dabar vos viena ar net nė vienos. Medikai sako: atsirado kvotos, baigėsi pinigai.
A. SASNAUSKAS: Kiekvienais metais per tą ekonomikos pakilimą mes atlikdavome prognozes prieš teikdami tvirtinti biudžetą ir įvertindavome medicinos paslaugų poreikį. Apie 1,5 mlrd. litų papildomai- tiek mums reikėtų, kad normaliai galėtume gyventi. Sveikatos sistemai paskatinti papildomai būdavo skiriami keli šimtai milijonų litų - šiek tiek naujoms paslaugoms apmokėti ir visa kita - darbo užmokesčiui kelti. Vadinasi, tų pinigų paslaugoms apmokėti ir anksčiau nebuvo skiriama daug. Ekonominio pakilimo laikotarpiu didžioji dauguma pinigų buvo skiriami medikų darbo užmokesčiui kelti. Kai pradėjome jį didinti, gydytojas gaudavo apie 1 400 litų, dabar gauna apie 3 700 litų. Pasiektas geras rezultatas, tad negalime sakyti, kad nieko nebuvo daroma. Tačiau iš tikrųjų pinigų sveikatos sistemai visada reikėdavo daugiau, nei būdavo skiriama.
Atsiskaitymas su gydymo įstaigomis vykdavo labai greitai ir gerai - mes su jais atsiskaitydavome net anksčiau, nei priklauso. Tačiau kai prasidėjo sunkmetis ir tapo striuka su pinigais, pradėjome atsiskaityti pagal įstatymą - 30 dienų nuo sąskaitos pateikimo. Gydymo įstaigos iškart tai pajuto - kad mokėjimai buvo atidėti, ir kai kurios iš jų pradėjo dusti.
Tačiau noriu pasakyti, kad šiandien medicinoje, dovanokite už tokią mano nuomonę, krizės dar nėra. Mes atsiskaitome pagal įstatymą, laiku ir centas į centą. Jokių paskolų nesame paėmę, kaip kai kurie mūsų kaimynai, gyvename, sukamės, darome viską, ką galime.
Gydymo įstaigos yra savotiškos verslo institucijos. Pamačiusios, kad pinigų bus mažiau, jos pradėjo įvairiais būdais stengtis kuo daugiau jų gauti, tad didesniam pacientų skaičiui suteikė, pavyzdžiui, prevencinių paslaugų, o dabar sako, kad baigėsi pinigai. Tuo tarpu pinigų prevencinėms programoms šiemet, net ir sumažinus biudžetą, skirta daugiau negu pernai.
A. ČAPLIKAS: Kaip per kelis mėnesius galima išnaudoti pusmečio lėšas, kurių skirta šiemet daugiau negu praėjusiais metais, kai ankstesniais metais visos skiriamos lėšos nebūdavo išnaudojamos? Kažkas čia ne taip. Kyla įtarimas, kad kai kurios gydymo įstaigos daro kokius nors fiktyvius prirašymus...
A. SASNAUSKAS: Ne, nedaro. Visi nori pajamų, todėl žiūri, iš kur galima jų gauti. Pamatė, kad čia yra neribojama, ir suaktyvino patikrinimus.
A. ČAPLIKAS: PB ekspertai pastebėjo, kad visa mūsų sveikatos sistemos reforma buvo pagrįsta plėtra. Dabar jie siūlo kalbėti apie sisteminius pokyčius, efektyvumą, turimų lėšų efektyvų panaudojimą. Ir, nori nenori, turėsime apie tai kalbėti: kiek racionali pirminė grandis, kiek ji sulaiko tų žmonių, kurie neturėtų atsidurti stacionare? Kodėl tiek daug pacientų - tai pastebėjo ir PB ekspertai - iš pirminės grandies keliauja į stacionarą? Kitaip sakant, žmogus, atėjęs su bėda pas šeimos gydytoją, gauna siuntimą pas specialistą ir pateks pas jį tik po mėnesio, dviejų, nes ten - eilės. Tai piktina žmones. Todėl žmogų geriau guldyti į ligoninę, kur jam atliekami visi tyrimai. Gulėdamas ligoninėje jis “suvalgo” lovadienius, nors jam tai nėra būtina.
Vadinasi, kažkur čia, pirminėje grandyje, sistemiškai padaryta klaida. Pirminę grandį, kaip ir sako PB ekspertai, mes privalome stiprinti. Šeimos gydytojas turi būti didžiausia užkarda, tada antrinis lygis nebebus toks pinigus valgantis. Tyrimai turi būti atlikti pirminio lygio gydymo įstaigoje per vieną dvi dienas. Būtina stiprinti ir konsultantų grandį - žmogus neturi laukti kelis mėnesius, kol ten atsidurs.
A. VALINSKIENĖ: Tačiau ką žmogui daryti, kai jam diagnozuoja vėžį, tačiau pasako, kad operuoti galės ne anksčiau kaip po dviejų mėnesių, nes dabar baigėsi pinigai?
A. SASNAUSKAS: Gyvename rinkos ekonomikos sąlygomis. Rinkos ekonomika negalėtų egzistuoti, jeigu nebūtų ribotų išteklių. Tą visi suvokiame - ištekliai yra riboti. Kas yra sutartis tarp gydymo įstaigos ir ligonių kasų? Tai ta pati kvota. Privalomojo sveikatos draudimo biudžetas yra beveik 4,4 mlrd. litų, ir mes planuojame, kiek pinigų kam bus skirta. Jeigu gydymo įstaigos biudžetas yra 200 mln. ar 100 mln. litų, tai negali kas nors stovėti ir sakyti - tą pacientą guldyk, o to neguldyk. Įstaiga pati turi savo pajamas ir išlaidas planuoti.
A. VALINSKIENĖ: Grįžkime prie kvotų. Sakėte, kad yra tam tikra suma numatyta sutartyje ir gydymo įstaigos jos viršyti negali, turi planuoti savo išlaidas. Tačiau kaip gydytojui pasakyti pacientui, kad jam vėžys, bet operuos jį tik po dviejų mėnesių, nes baigėsi pinigai?
A. SASNAUSKAS: Planinių operacijų šiaip jau laukia visi ir visur. Didžioji Britanija jau daugelį metų siekia, kad jų žmonėms laukti reikėtų trumpiau nei 18 mėnesių. Lietuvoje tiek laukti nereikia, tad situacija dar nėra tokia bloga. O gydymo įstaigos viską gali ir turi planuoti.
A. VALINSKIENĖ: Tačiau ar normalu, kad žmogui reikia laukti savaitę, kol patenka pas šeimos gydytoją ir gauna siuntimą pas specialistą, paskui dar kelias savaites ar mėnesius, kol pateks pas specialistą?
A. SASNAUSKAS: Mūsų manymu, pirminės grandies medikai kol kas savotiškai žaidžia futbolą - nuspiria pacientą pas specialistus ir taip sumažina sau darbo, o prie specialistų kabinetų susidaro eilės. Apie 13 proc. lėšų mes išleidžiame vien antrinio lygio konsultacijoms, o taip kitose šalyse nėra. Šeimos gydytojas turi būti savotiškas vartų sargas - jie turi išspręsti didžiąją dalį pacientų problemų. Pripažįstame - informacijos apie tai, kur kokios eilės, kokioje įstaigoje kiek laiko reikės laukti, žmonėms gal būt ir trūksta.
Tačiau egzistuoja ir kita galimybė - jei reikalinga skubi pagalba, žmogus gali kreiptis į ligoninės skubios pagalbos skyrių ir pagalba jam ten turi būti suteikta. Juk susilaužęs ranką žmogus neis pas šeimos gydytoją - važiuos į traumatologijos punktą. Tad prireikus skubios pagalbos galima išvengti šeimos gydytojo institucijos.
L. LABANAUSKAS: Siuntime pas specialistą nenurodoma įstaiga, į kurią turi pacientas eiti, tad žmogus gali išsiaiškinti, kur eilės mažesnės, ir kreiptis ten.
Tiesa, visame išsivysčiusiame pasaulyje šiuos reikalus pradeda reguliuoti privačios sveikatos draudimo kompanijos, nes jos suinteresuotos pasirūpinti žmonėmis ir juos pritraukti. Pas mus kol kas taip nėra, bet tikiu, kad kada nors bus.
A. ČAPLIKAS: Mes galime kalbėti apie tai, kiek pasitvirtino viena radikaliausių per 18 metų permainų, įvykusių sveikatos sistemoje, - šeimos gydytojo institucijos atsiradimas. Manau, buvo pradėta eiti teisingu keliu, bet sistema sustojo pusiaukelėje. Todėl dabar ir kyla problemos. Iš čia atsirado taupymas: įstaigos, norėdamos taupyti, nepriima slaugytojų, ir, kaip pabrėžė PB, pagalbinio personalo skaičius yra per mažas, palyginus su gydytojų skaičiumi. Tuo pačiu gydytojas apsikrauna rutininiu darbu. Reikia užbaigti tai, kas buvo pradėta daryti, - stiprinti pirminę grandį.
A. SASNAUSKAS: Mes daugelį metų stengėmės pasiekti, kad kuo daugiau paslaugų žmogui suteiktų pirminės grandies specialistai. Dabar 85 proc. lėšų šeimos gydytojui mokama už prirašytus gyventojus ir dar 15 proc. lėšų - papildomai už skatinamąsias paslaugas bei gerus darbo rezultatus. Skatinama, kad šeimos gydytojas būtų suinteresuotas gauti papildomą atlygį ir be reikalo nesiųstų žmogaus pas specialistą.
L. LABANAUSKAS: Kai buvo kuriama ta šeimos gydytojo institucija, žodžiai ne visai atitiko tai, kas padaryta. Į šeimos gydytoją mes žiūrime kaip į žmogų, tuo tarpu tai turi būti institucija, dirbti specialistų komanda. Tada sumažės eilės prie tam tikrų specialistų. Privatūs centrai pamatė, kad jiems šeimos gydytojo institucijoje reikia turėti ir ginekologą, ir pediatrą, ir kitų specialistų. Gyvenimas verčia tai daryti, nes jie nori pritraukti žmonių teikdami geresnes paslaugas. Negali šiandien dirbti vienas žmogus - jis turi turėti komandą. Net ir eilę pas šeimos gydytoją turėtų reguliuoti ne registratūra, bet pats šeimos gydytojas. Be to, būtina reglamentuoti, ką ir kas turi daryti.
Mes diskutuojame apie realių paslaugos įkainių įvardinimą. Jei įkainis nustatytas, tai dar nereiškia, kad gydymo įstaigos tuos pinigus ima, tačiau visiems tada aišku, kas ir kiek kainuoja. Žmogus turi tai žinoti. Tuo tarpu dabar jam pasakojamos pasakos, kad tau viskas yra nemokamai. Taip nėra. Medikai nedirba nemokamai - ligonių kasos jiems moka už suteiktas paslaugas. Teisinga buvo pasakyta - gydymo įstaiga tam tikra prasme yra verslo institucija, ji uždirba pinigus teikdama paslaugas.
A. VALINSKIENĖ: Jau daugelį metų kalbama - būtina nustatyti realius paslaugų įkainius. Kodėl tai iki šiol nepadaryta?
A. ČAPLIKAS: Darbas vyksta ir mes planuojame 2011 m. turėti visų paslaugų kainas Lietuvoje, o tai leistų nustatyti, kiek realiai kainuoja viena ar kita paslauga. Tada bus galima kalbėti ir apie papildomo savanoriško sveikatos draudimo įvedimą, realesnį biudžeto formavimą, vienokias ar kitokias priemones. Aš galiu sakyti - tai turėjo būti padaryta anksčiau, tačiau yra kaip yra.
Aš klausau ir - nors esu naujas žmogus šioje sferoje - jaučiuosi kaltas dėl to, kas iki šiol nebuvo padaryta. Išvada viena - jeigu nieko nedarysi, paliksi sistemą tokią, kokia yra, ateisime iki sistemos bankroto. Akivaizdu, kad artimiausi 3-4 metai šaliai nebus lengvi - nei politikams, nei gydytojams, nei pacientams. Tad turime rasti sutarimą, kaip racionaliai ir optimaliai panaudoti turimas lėšas.
Buvo 4-5 metų ekonomikos augimo laikotarpis, investicijos į plėtrą buvo begalinės. Šiandien yra pripirkta įrangos, kurios apskritai nereikėjo, nes ten nėra kam ta įranga naudotis, yra įrengta gimdymo skyrių, kuriuose gimdo 0,4 ar 0,6 moters per dieną. Taip neturi būti. Tokia sistema egzistuoti negali, nes ji pradeda valgyti pati save. Tad turime panaudoti turimus žmones, išteklius, pinigus tam, kad pasiektume aukštesnį kokybės lygį. Ir mes tai privalėsime padaryti, kad ir kas būtų - protestai, mitingai, lekiančios galvos. Tiesiog man paprasčiau tai daryti nei ankstesniems ministrams, nes aš žiūriu paciento akimis.
L. LABANAUSKAS: Visada buvo ir yra problema ta, kad gydymo įstaigos, ir ne tik teikiančios pirminio lygio pagalbą, priklauso savivaldybėms. Ir turime lietuvišką variantą, kad ta pati savivaldybė labai nori turėti ir ligoninę, ir greitąją medicinos pagalbą, nors jos ten gal nelabai ir reikalingos.
Savo laiku buvo surašyta, kas yra pirminio lygio paslauga ir kas yra antrinio lygio paslauga. Tai buvo lyg ir reglamentavimo pradžia. Šiandien tai nėra labai veikiantis dokumentas, nors tai turėtų galioti ir pagal tai su gydymo įstaigomis turėtų būti atsiskaitoma.
Kitas dalykas, ką buvome pradėję daryti - ir tą dokumentą aš turiu - nustatyti, kokie turi būti specialistai, kad įstaiga turėtų teisę suteikti vieną ar kitą paslaugą. Tačiau tai buvo nuslopinta. Mums buvo sakoma: tada jūs mažiau uždirbsite. Kodėl? Mes daugiau uždirbsime, kadangi nebereikės gydytojui lakstyti per įvairias gydymo įstaigas.
Negana to, kažkada ministro įsakymu buvo leista gydymo įstaigoms nusistatyti darbo krūvius. Jos nusistatė tuos krūvius, tačiau ne pagal tai, kiek kokių paslaugų gali suteikti, o pagal tai, kiek ligonių kasos galės sumokėti ir kiek pinigų jos galės uždirbti. Viskas apsivertė aukštyn kojom. Jeigu tas krūvis būtų ribojamas, tam tikrą pagalbą galėtų suteikti tik kai kurios įstaigos, gydytojai galėtų save realizuoti, atsirastų lėšų persiskirstymas ir nebūtų jokių 0,6 gimdymo per parą. O dabar, kadangi reikia tas lėšas kažkaip paimti, tą vargšą daktarą tampo į visas puses, jis laksto, nes jam reikia pinigų, o ligonis važinėja iš vienos gydymo įstaigos į kitą.
G. ŽIŽYS: Problemų bediskutuodami neišspręsime. Bet norėčiau išgirsti atsakymą - ką daryti tam žmogui, kuris šiandien atėjęs į ligoninę negali atsigulti, nes ligoninė neturi pinigų? Aš iš patirties žinau - kai man buvo pasakyta, kad reikės tris mėnesius laukti norint patekti pas specialistą, tie trys mėnesiai buvo didžiulė nervinė įtampa. Ar įsivaizduojate, ką reiškia trys mėnesiai laukimo? Kol kas viskas kalbama būsimuoju laiku - bus, reglamentuosime, padarysime...
A. ČAPLIKAS: Dar kartą noriu pabrėžti - sumažintas šių metų biudžetas yra praėjusių metų biudžeto lygio. Skaičių negalima paneigti. Neskambinkime pavojaus varpais - nėra reikalo. Kad lėšas žmogaus labui reikia panaudoti protingai ir racionaliai - taip. Tai ir darome. Vieną dalyką pajudinome, antrą, ir bus dar daug visko. Sveikatos srityje negalima daryti staigių pakeitimų - viską reikia daryti atsargiai ir protingai. Jeigu viskas priklausytų tik nuo ministro įsakymo, kas antrą dieną aš juos štampuočiau. Tik ar nuo to būtų geriau? Tačiau faktas tas, kad tokia sistema, kokia yra dabar, negali veikti efektyviai.
Kiekvienas įstaigos vadovas taupo, kaip išmano. Tačiau dar kartą sakau - būkime solidarūs. Vadovų prašau - ieškokite būdų, kaip racionaliau panaudoti pinigus. Sistema tapo valganti pinigus be jokios atodairos. Tokia yra žiauri realybė ir ją turėsime išgyventi visi kartu.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą