Praradę šviesą, bet ne gyvenimo džiaugsmą

Neįgaliųjų integracija

Klaipėdos silpnaregiai ir aklieji vieninteliai Lietuvoje gali kreiptis pagalbos į Regos ugdymo centrą - į tokio pobūdžio įstaigą prieš nepilnus metus buvo pertvarkytas specializuotas lopšelis-darželis "Pelėdžiukas".

Uostamiestyje gyvena apie 500 žmonių, turinčių regos sutrikimų. Specialistų teigimu, dažnai jie užsisklendžia savyje, dėl ligos neturi galimybės bendrauti ar užsiimti kokia nors veikla ir todėl save pasmerkia buvimui tarp keturių namų sienų.

Pasak Klaipėdos regos ugdymo centro direktorės Irenos Greičiūnienės, mintis įkurti tokią įstaigą brendo seniai.

"Lopšelis-darželis "Pelėdžiukas" buvo įkurtas vaikučiams su regos negalia, - pasakojo direktorė. - Laikui bėgant specializuotos patalpos nebuvo pilnai išnaudojamos, o mieste buvo dar viena įstaiga - Silpnaregių ir aklųjų ugdymo centras. Pas mus buvo visos sąlygos priimti tokius žmones, o minėtame centre buvo nemažai problemų ir dėl patalpų, ir dėl modernios įrangos."

Anot jos, miesto valdžia, susipažinusi su būsimosios įstaigos vizija ir pamačiusi patalpas, pritarė reorganizacijai - Silpnaregių ir aklųjų ugdymo centras buvo uždarytas, o darželis pertvarkytas į Regos ugdymo centrą.

Į šį centrą atvyksta pagal specialiai parengtas programas žmonės su regos negalia. Čia sudarytos visos sąlygos įvairiapusiai veiklai: įrengtos dailės, teatro studijos ir muzikos salės meniniam ugdymui bei saviraiškai, sporto ir kineziterapijos salės kūno kultūrai ir gydomajai mankštai.

"Tie, kurie prarado regėjimą jau būdami pagyvenę, mūsų centre reabilituojami, supažindami su įvairiomis informacinėmis technologijomis. Pas mus dirba gydytojas-oftalmologas, bendrosios praktikos slaugytojai, tiflopedagogai, logopedai, psichologas, kineziterapeutas ir kiti specialistai", - pasakojo I. Greičiūnienė.

Šiuo metu centre lankosi šimtas žmonių, turinčių negalią. Anot direktorės, reikėjo labai daug pastangų bandant įtikinti tuos žmones atvykti į centrą - į namus pas juos važiuodavo psichologė, bendraudavo su pačiais neįgaliaisiais ir jų namiškiais.

"Dažniausiai aklieji ir silpnaregiai nebetiki jokia pagalba, pasiduoda depresijai. Tačiau užtenka tik poros apsilankymų centre ir jie keičiasi, nori bendrauti", - teigia I. Greičiūnienė.

"Turime buvusį savo darželio auklėtinį - akląjį Marių Simonaitį. Jis penkiolika metų praleido namuose, buvo viskuo nusivylęs. Dabar Marius atvažiuoja tris kartus per savaitę ir po penkias valandas praleidžia pas mus. Pokalbiai su psichologu jam padėjo atsikratyti kompleksų, jis jau mielai bendrauja, pats dažnai būna pokalbio iniciatorius. Visų nuostabai Marius net krepšinį pradėjo žaisti"- pasakojo I. Greičiūnienė.

Anot jos, buitinė reabilitacija - tai naujo gyvenimo pradžia.

"Apakęs žmogus praranda erdvės nuovoką. Mes mokome, kaip elgtis uždaroje ir atviroje erdvėse, įsijungti dujinę viryklę, skalbyklę. Neįgalieji susipažįsta su Brailio raštu, be to, esame įrengę kompiuterių salę, kur mokoma raštingumo pradmenų. Naudojama Malso sintezatoriaus programa - aklieji jie girdi, ką parašo", - sakė direktorė.

Pasak I. Greičiūnienės, labiausiai silpnaregius ir akluosius vilioja centre atliekamas masažas. Jį daro neįgaliųjų likimo draugas - Romanas Butilkinas, taip pat turintis regos negalią.

Jos teigimu, čia atėjusius mokyklinio amžiaus vaikus konsultuoja tiflopedagogas, jis pataria ir mokytojams, ir tėvams, kaip dirbti su vaiku, turinčiu regos negalią.

Ingrida ALBRECHTIENĖ