Priekulė: gyvenimo gijų audėjos

Trims medikėms - Alai Auškelienei, Lijanai Polianskienei ir Virginijai Žemgulienei - pirmoji darbovietė buvo Priekulės rajoninės ligoninės kompleksas. Kai 2003 metais jį uždarė, iš dabartinės slaugos ligoninės pastato, statyto dar 1840 metais, buvo likusi visiška griuvena.

"Mes nemokėjome nieko kita kaip slaugyti, prižiūrėti ir mylėti savo ligonius, tad ėmėsi savomis jėgomis remontuoti pastatą", - sakė šios moterys, slaugytojos iš pašaukimo, parašiusios projektą ir gavusios Europos Sąjungos paramą pastato renovacijai.

Riba tarp dviejų pasaulių

Socialinės darbuotojos padėjėja L. Polianskienė ir bendrosios praktikos slaugytoja V. Žemgulienė vėl tvarsto, maitina, prausia ir rūpestingai prižiūri savo globotinius ištisą parą. Šių artimieji neturi tokios galimybės pasirūpinti ištiktaisiais insulto, paralyžiaus, senatvės silpnaprotystės, sergančių Alzheimerio liga. Artimieji nėra priekabūs, jie žino, kiek kantrybės reikia "Gyvenimo gijos" darbuotojoms, kad įkalbėtų globotinius gerti vaistus, atlikti procedūras.

Kai tik oras geresnis, darbuotojos ratukais veža juos į kiemą, kuriame žydi vyriausiosios slaugytojos Vidos Razutienės su meile pasodinti gėlynai. Ar senukai jais gėrisi, ar svajoja, ar skendi pusiau sapne, nežinia, bet grynas oras jiems visada išeina į sveikatą. Beje, slaugos ligoninė vienintelė Priekulės įstaiga, kurioje įrengtas liftas.

Kuklios slaugytojos nelinkusios skųstis savo globotinių irzlumu, kaprizais ir išdaigomis, nes kai šie gyvena slaugos namuose po septynerius metus ir daugiau, tampa tarsi šeimos nariais. Jauniausiajam - per 60 metų.

"Dauguma ligonių, nors yra sąmoningi, gyvena savo vaikystės, jaunystės prisiminimais. Jiems naktimis nesimiega, veržiasi į namus, kurių nebėra, tikina, jog maži vaikai alkani jų laukia, nors šie jau seniai užaugę ir savus vaikus augina. Kai kurie senukai keliasi "karvės pamelžti", eina "laukuose rugių sužiūrėti". Kiti - šaukiasi mamos", - sakė Lijana.

Tokius senukus reikia paguosti, paglostyti, nuraminti. Kai kurie jų bevelytų eiti į dušą kelis kartus per dieną, kiti priešinasi, bijo vandens. Jie nenori judėti, nieko keisti skurdžioje egzistencijoje, jiems gerai, kaip yra. Yra keletas senolių, kurie turi senų nuotraukų albumus, juos varto, dėlioja tuščias dėžutes, kitus iš namų atsivežtus beverčius daikčiukus. Žvitresni žiūri televizorių, klausosi radijo ir audringai diskutuoja politinėmis temomis.

Kokios dienos sunkiausios? Daugmaž visos - panašios, tačiau slaugytojos savo darbo monotonišku nepavadintų: jų globotiniai gyvena savame pasaulyje, regi gražias ir baisias vizijas, pasakoja neįtikėtinus dalykus. Kartais atrodo, kad ligoniai yra kažkur toli nuo juos slaugančiųjų.

Miršta besilaikydami rankos

"Gyvenimo gijos" darbuotojos lengviau ištveria kasdienės rutinos naštą, kai susibėga arbatos puodeliui, keičiantis pamainai. Pasitaria, kuriam ligoniui jau metas pakviesti kunigą, kad suteiktų paskutinįjį patepimą, arba nubraukia ašarą, nes kuris iš įnamių naktį akis užmerkė. Šiuose namuose neretas užgęsta slaugei įsitvėręs už rankos, raminamai kuždančios maldą.

Bet būna ir daug smagių akimirkų. Per Kalėdas, kitas šventes moterys atneša namuose pagaminto maisto. Tuomet ir kalbos linksmesnės, mažiau ašarų išliejama.

Lijana ir Virginija laisvalaikiu mėgsta vaikštinėti parke, gėrėtis laigančiais Priekulės žirgyno žirgais, iš medžio drožtomis skulptūromis. Viena Lijanos dukra lanko muzikos mokyklą, tad namai nuolat sklidini akordeono garsų, kita mergaitė šoka hiphopą. Jos dukros ir vyras supratingi, žino, kokia pavargusi Lijana grįžta iš darbo, tad padeda virtuvėje suktis ir namuose apsiruošti. Virginijos vaikai jau suaugę, tačiau džiugina trijų vaikaičių apkabinimai ir čiauškėjimas.

Bendrosios praktikos slaugytoja Virginija Žemgulienė apkamšo savo globotinius kaip vaikus ir migdo jiems nors švelnaus kalbėdama

Kolektyvas - kaip vienas

"Gyvenimo gijos" vadovė A. Auškelienė ne iš karto rado laisvą minutę prisėsti prie mūsų pokalbininkių, nes priiminėjo lankytojus, klausėsi jų pageidavimų, prašymų priimti dar vieną ligonį. Reklamos slaugos ligoninei nereikia, nes iš lūpų į lūpas sklinda "gandas", jog senukai čia apgaubti švelnumu ir šeimynišku rūpesčiu, tad Priekulėje įsikuria senjorai iš Mažeikių, Klaipėdos, aplinkinių miestelių.

Pokalbininkė neneigia, jog vyrus slaugyti yra sunkiau, nes šie nenori pripažinti netekę gyvybingumo, nesusitaiko tapę silpni. Bet pajutę nuoširdų darbuotojų dėmesį ir solidarumą, galantiški senukai slaugytojoms ir rankas išbučiuoja. Jų namiškiai prieš šventes atvažiuoja su gėlėmis.

"Darbuotojos, su kuriomis kalbėjotės, Priekulėje gimė, užaugo, baigė mokyklą. Baigusios medicinos mokyklą, grįžo dirbti ir sukūrė šeimas čia, kur viskas sava iki širdies gelmių. Virginija ir Lijana kiekvieną dieną ta širdies šilumą atiduoda ligoniams, nes jie tikrai sunkiai serga ir sunkiai slaugomi. Žinoma, visi esame žmonės, ir moterys pasidalinusios savo numylėtiniais, kuriuos viena labiau globoja, prie kitų - antra stipriau prisirišusi. Ligoniai irgi atkunta, kai prie jų palinksta jiems labiausiai įtinkančios geradarės.

Neabejoju, kad ir baigusios įtemptą darbo dieną darbuotojos vis dar galvoja, kaip jaučiasi jų pacientai, kaip jiems galima padėti, kad mažiau kentėtų.

Skatinu Lijaną, kuri dar jauna, o vaikai jau paaugę, studijuoti socialinį darbą, kad turėtų daugiau žinių. Nemanau, kad patobulėjusi kur kitur dirbti pabėgs, nes kolektyvas - "suaugęs", vieningas. Per tiek metų kartu laidojome senelius ir tėvus, kartu vaikus ir anūkus krikštijome, ištiktos bėdos viena kitai ant peties išsiverkiame, užjaučiame ir džiaugsmais pasidaliname. Jeigu kas nepasiseka darbe, kalbamės akis į akį, na, gal moteriškai aptarinėjame kurios gražesnę suknelę", - sakė vadovė.

Vizija - prikelti miestelį

A. Auškelienė prisimena savo vaikystės Priekulę, kuri buvo labai žalia. Džiaugiasi, kad šiuo metu miestelis vėl sužaliavo seniūno pavaduotojos Daivos Bliūdžiuvienės pastangomis. Šviežiausia slaugos ligoninės vadovės svajonė - joje įrengti žiemos oranžeriją.

"Mūsų vaikai užaugo, išėjo, tad radosi daugiau laiko ir noro mylėti savo kraštą. Pirmiausia jo "veidu" pasirūpinti. Antai buvo centralizuotai įvestas vandentiekis ir kanalizacija, tačiau Minijos krantinės atrodo baisiai, vandens išgraužtos. Savivaldybėje "trūni" ES pinigai, tačiau ji negali imtis krantinių gelbėjimo darbų, nes prie upės gyvenantys žmonės bijo, kad jas sutvarkius teritorija bus privatizuota, ir jie nebegalės ramiai gyventi", - sakė Ala.

Anot jos, pikčiausia, kad tokias erezijas skleidžia ne senieji priekuliškiai, o čia sodybas nusipirkę ateiviai.

Slaugos ligoninės vadovė Ala Auškelienė norėtų atverti miestelio gyventojams ne tik svetingos savo įstaigos duris, bet ir akis, jog Priekulėje galima įdomiai ir turiningai gyventi.

"Priekulė yra apmirusi, atrodytų, leisgyvė, nebeturime sovietmečiu buvusio gero knygyno ir kino teatro, dabar virtusio namu vaiduokliu. Tačiau turime kultūros centrą, kuriame dirba Alanta Zapalskienė. Ji kuria ir režisuoja rimtus, gražius spektaklius, paskutinysis buvo apie miestelio gyventojus, regis arti kūno, - bet priekuliškius sunku prisikviesti. Nors uždega jiems žibintus, spektaklius rengia netradicinėse vietose. Alanta organizuoja ir miestelio šventes, bet ir į tas negausiai susirenka žmonės, ne taip, kaip kaimyninėje Drevernoje ar Mingėje.

Mėgstama susitikimo vieta - cukrainė su šviežiomis bandelėmis, yra karčema "Mingė", kurioje švenčiame jubiliejus giminei suvažiavus. Netoliese - graži užeiga "Srikis". Ir laiveliais paplaukiojame, ir dviračiais apylinkes apvažiuojame. Manau, susėsime visos šį rudenį, ir sugalvosime, kokiais darbais ir veiksmais miestelį iš letargo prikelti", - sakė A. Auškelienė.