Edukacijai į projektą įtrauktiems departamento pacientams tai buvo galimybė prabilti spalvomis ir pozityviai save įvertinti.
"Kai atvykome, buvome truputį įsitempę: kaip ligoniai mus sutiks, ar priims, ar dirbs kartu, ar diskutuos", - sakė plenero kuratorė Virginija Giniotytė. LDS Klaipėdos skyriaus pirmininkas Arūnas Sakalauskas džiaugėsi Klaipėdos ligoninės vadovo Jono Sąlygos iniciatyva pratęsti jau 14 metų trunkantį menininkų bendradarbiavimą su ligonine: šiai menininkai jau padovanojo apie 400 savo darbų. Jis sakė, kad šio plenero metu prasiveržė kūrybinės emocijos, dailininkai atrado naują aplinką, naujus žmones. Ir paliko ligoninei savo darbų.
"Iš pradžių pacientai sakė: "Aš nemoku, negaliu piešti, bet netrukus jau piešė ir tapė atsiklaupę, nepasidalindami teptukais, užtapydami vienas kito drobę. Tapė ir pirštais, panardinę juos į dažus", - įspūdžiais dalinosi meno terapeutė Renatė Lūšis. Jai pritarė dailininkai Dalia Kirkutienė, Simas Žaltauskas, Rūta Mieliauskaitė ir Romėnė Kačinskaitė.
"Departamento vedėjas Artūras Mažrimas nuolat referuodavo, kaip vyksta pleneras, ir visi stebėjomės, kaip galima padaryti tokį užkrečiamą renginį. Buvo didžiulė staigmena, kai vieną dieną vedėjas pasakė: "Ištempta didžiulė drobė, ir ant jos tapome visi: pacientai, dailininkai, net gydytojai ir slaugytojos." Dailininkai išėjo iš savo dirbtuvių, pacientai - iš palatų, ir visi susibūrėme vienijusiam tikslui", - plenero uždarymo metu pasidžiaugė jo iniciatorius J. Sąlyga. Jis pabrėžė, kad medžiagos kūrybai nėra brangios, brangiausia yra žmogaus darbas. Jis padeda sveikti.
"Mūsų ligoninei labai svarbu gydyti ligonius ne tik medikamentais, bet ir atrasti įvairias terapijos formas. Šiek tiek bijojome, tačiau šiandie iš to juokiamės", - sakė departamento vadovas Artūras Mažrimas.
Išveja neigiamas emocijas
"Tapau nuo vaikystės. Nupiešęs eskizą, tikėjausi pastabų ir kritikos iš profesionalių dailininkų. Bet jie tik juokavo, kad esu jiems konkurentas", - prisipažino Švėkšnos departamente besigydantis Edvardas.
"Jeigu tingiu piešti, teisinuosi, kad nėra įkvėpimo; iš tikrųjų tai tėra tinginystė. Menas padeda atsiskleisti prigimčiai. Jeigu tau duota tapyti, pačios rankos juda, kyla minčių. Aš mėgstu vienatvę, tačiau dėl savo ligos nejaučiu atskirties, atstūmimo. Juk aš nesiskiriu iš minios, tad diskomforto nejaučiu. Turėjau problemų dėl alkoholio, devynetą metų negėriau, tad kai vėl užkibau, staiga manyje kažkas pakriko, susirgau depresija. O kūryba padeda užsimiršti; tą akimirką negalvoji apie pašalinius dalykus, išsivalai nuo neigiamų emocijų", - atviravo pokalbininkas.
Išliekamoji vertė
"Mūsų laukiantys pacientai nudažė suoliukus. Nustebino iškerojęs ąžuolas kieme; kai kurie ligoniai sakė jį pamatę lyg pirmąkart. Rodydami čia besiganantį baltą arklį, juokavo: "Tai tik jums taip rodosi, iš tikrųjų jis - juodas", - įspūdžiais dalijosi dailininkė V. Giniotytė.
Pirmąją pažinties dieną išgauti iš ligonių šypseną buvo sunku. Bet ryšys netrukus užsimezgė, nes dailininkai drąsino pradedančiuosius "kolegas" ir prisipažino patys esą "priplaukę". Netrukus vienas jų pareikalavo: "Man duokit 2,5 metro drobę!" Dailininkai suprato, kad jų mokinių emocijos bei temperamentas nesutelpa į mažą popieriaus lakštą. Tereikėjo paskatinti vaizduotę, duoti tapybos, piešinio technikos patarimų, ir atsivėrė įžvalgos. Dirbti ir perteikti vizijas netrukdė net karščiai.
Dailininkai sakė, kad meno terapija turi išliekamąją vertę. Žmonės įsikrovė geros energijos, įgijo pasitikėjimo, pralinksmėjo. Dailės priemonių jie paliko ligoninės užimtumo centrui, ir patarimų, kas padėtų nevaržyti jų kūrybinių poreikių.
Tokie kaip mes
V. Giniotytė pripažino tarp ligonių sutikusi daugybę išskirtinių asmenybių, rašančių poeziją, imlių tapybai, nežabotos fantazijos:
"Žmonės čia yra jautresni, patyrusiems sukrėtimų sunkiau susitaikyti su realybe; ieško prieglobsčio įsivaizduojamame pasaulyje. Juk ir tarp didžiųjų menininkų būta dvasios ligonių. Aš nemačiau tarp mūsų absoliučiai jokio skirtumo, gal tik priklausomybių skyriaus pacientų žvilgsniai kitokie. Gaila, kad mums patiems nebuvo laiko išsikalbėti apie savo nerimą, problemas ir retsykiais apimančią neviltį, bet viena maloni gydytoja pasiūlė dailininkams pasikviesti ją pokalbio", - sakė V. Giniotytė.
Plenero metu sukurti darbai peržengs ligoninės sienas. Per didžiuosius Šv. Jokūbo atlaidus perkeltais į bažnyčios šventorių jais gėrėsis maldininkai.
Padeda sveikti
Žiniasklaidininkai suabejojo, ar prisilietimas prie meno ištakų ir pabendravimas su profesionaliais dailininkais euforijai atslūgus nevirs neviltimi, kai ligoniai sugrįš į namus.
"Pleneras buvo orientuotas į sveikimo procesą, kuris, išlaisvinus žmogaus kūrybines galias, turėtų savaime tęstis. Edukacijos tikslas ir buvo padėti pacientams atrasti įvairias saviraiškos formas, sustiprinti savivertę. Vien medikamentais sotus nebūsi. Įsitikinome, kad žmonės, sakę, jog piešti nemoka, vėliau nepasidalino molbertais ir teptukais, ir pradėjo tapyti pirštais. Tai padeda sveikti", - sakė departamento vedėjas A. Mažrimas.
Mūsų ligoninei labai svarbu gydyti ligonius ne tik medikamentais, bet ir atrasti įvairias terapijos formas. Artūras Mažrimas
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą