Žmogus gali atskirti mažiausiai penkis skirtingus skonius, tačiau kartais jie sutrinka

Skonis - tai kompleksinis procesas. Skonio jutimo ląstelės, išsidėsčiusios liežuvyje, reaguoja į maistą bei gėrimus ir nervinėmis skaidulomis siunčia informaciją apie skonį į smegenis, kur jis įvertinamas.

Žmogus gali atskirti mažiausiai penkis skirtingus skonius: šaltą, rūgštų, kartų, sūrų ir umami (japoniškai skanus, pikantiškas, malonus).

Pastarasis - tai natrio glutamato, kuris maisto pramonėje vartojamas kaip skonio stipriklis, skonis.

Šį skonį turi vištienos, mėsos sultiniai, kai kurie sūriai.

Sutrikus skonio jutimui dingsta malonumas valgyti, blogėja nuotaika, silpnėja imunitetas.

Pagyvenę žmonės dėl to gali pradėti valgyti daugiau cukraus, druskos, o tai pavojinga sergant cukralige, inkstų ligomis, hipertonija; galima net apsinuodyti sugedusiu maistu.

Skonio jutimas gali susilpnėti dėl to, kad sulaukus 50 metų ima mažėti skonio svogūnėlių.

Be to, vyresnio amžiaus žmonės neretai vartoja vaistus, sukeliančius burnos gleivinės sausumą. Dėl to blogiau jaučiamas saldus ir sūrus skonis.

Nuolatos pakitęs skonis pasitaiko dažniausiai.

Gali būti nuolat jaučiamas kartumas, sūrumas, metalo skonis ar saldumas burnoje.

To priežastys: virusinės, bakterinės ligos, pažeidžiančios burnos, gerklės, veido daubų gleivines (sloga, sinusitas, angina, stomatitas, liežuvio uždegimas, dantų patologija), rečiau grybelinės ligos; rūkymas; vaistai (antibiotikai, antidepresantai, chemoterapija); galvos smegenų trauma; menstruacijos; nėštumas.

Retesnės priežastys: vitaminų (ypač B grupės), mineralų (cinko vario, nikelio) trūkumas; nervų sistemos sutrikimai.

Retos priežastys: medžiagų apykaitos sutrikimai (cukraligė, skydliaukės ligos, nutukimas).