Pasak I. Bagdonienės, jos vadovaujamos slaugytojos stengiasi kuo greičiau išsiaiškinti ir patenkinti ligonio fizinius bei emocinius poreikius, nes tai - labai svarbi gydymo dalis ."Turiu tokį pacientų "kankinimo" būdą - tris keturias dienas naujokų klausinėju: kaip miegojote, kaip valgėte, ar maistas šiltas, ar lova gera, ar čiužinys minkštas, ar laiku pavartė, - šypsosi I. Bagdonienė. - Seną žmogų visada pakalbinu, paglostau. Jeigu pašnekinai palatoje vieną, nedrįsk nepašnekinti kito. Vakar ryte gavau pastabą: vienos pacientės paklausiau, kaip miegojo naujoje palatoje, nes prieš tai labai blogai miegodavo. Ji pasiguodė, kad viskas būtų buvę gerai, jei ne kaimynės knarkimas. Grįžome su ja į palatą, o ta knarkianti pacientė ir sako: "O kodėl manęs nepaklausei, kaip aš miegojau?!"
Ar ligonis su zondu, ar komos būklės, visada kalbame su juo. Kol visus apeinu, grįžusi į namus kartais nebenoriu žodžio pratarti", - šypteli I. Bagdonienė.
Po operacijos - gilesnis požiūris į darbą
Rodos, pats likimas moteriai parūpina žmonių, kuriems reikia pagalbos. Kaskart užvėrusi ligoninės duris, I. Bagdonienė skuba padėti jau 22 metus po insulto suparalyžiuotam vyresniajam broliui, padeda įvairių negalavimų kamuojamiems devintą dešimtį skaičiuojantiems tėveliams. Tačiau pirmą kartą taip giliai rūpinimosi ligoniu svarbą I. Bagdonienė sako suvokusi prieš dvylika metų po jai atliktos galvos operacijos Kauno klinikose.
"Grįžusi į darbą nuolat kartodavau: merginos, visada su pacientu elkitės taip, kaip norėtumėte, kad tokioje situacijoje elgtųsi su jumis. Nors kol pats neatsigula į tą lovą, ne kiekvienas gali suprasti, apie ką kalbu", - pastebi I. Bagdonienė.
Reikalauja dvasinės ir fizinės stiprybės
Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriaus vyresnioji slaugos administratorė teigia, kad šiame skyriuje, į kurį patenka itin sunkios būklės ligoniai ir kone kasdien susiduriama su mirtimi, pajėgia dirbti tik be galo mylinčios žmones, stiprios dvasiškai ir fiziškai moterys. Ji apskaičiavo, kad slaugytojoms per dieną kartais tenka perkilnoti net po keletą tonų svorio. Kad nesusidarytų pragulos, sunkius ligonius privalu vartyti ne rečiau kaip kas dvi valandas. Tačiau labiausiai išvargina psichologinė įtampa. Kiekvienam pacientui reikia be galo daug dėmesio, jie jautriai reaguoja į menkiausius slaugytojų nuotaikos pasikeitimus, tad šnekinti, šypsotis jiems kartais tenka pro ašaras. "Jeigu tau asmeniškai yra kas nors atsitikę, ligonis labai jaučia, tampa neramus. Todėl nesvarbu, kad mirė tavo mama ar tėtis, ar vaikas sunkiai serga, turi šypsotis,"- sakė Irena.
- Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriuje kone kasdien susiduriama su mirtimi. Kaip šio skyriaus darbuotojos tai pakelia?
"Sunku matyti mirštantį žmogų, bet mūsų užduotis - padaryti viską, kad jis oriai išeitų. Pirmiausia - kad jam neskaudėtų. Tokiu momentu žmogus niekada nepaliekamas vienas. Jeigu nėra artimųjų, slaugytoja būna šalia, uždega žvakutę. Jeigu yra artimieji, ir kavos, ir arbatos pasiūlom, pašnekam. Dažniausiai žmonės būna sutrikę, nežino, ką daryti, tad stengiamės patarti kiek galime. Mirtis sukrečia kiekvieną iš mūsų, ypač kai išeina jauni žmonės. Tačiau savo slaugytojoms sakau, kad turime būti stiprios. Mes esame tik darbuotojos, o artimiesiems yra daug sunkiau, ir mes tai turime suprasti", - tvirtina pacientų mėgiama I. Bagdonienė.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą