Kai Vilniaus universiteto Onkologijos institute kalbėjomės su 51 m. mažeikiete Regina Labanauskiene, ji sparčiai sveiko po skrandžio operacijos ir ruošėsi vykti į reabilitaciją. Moteris buvo puikiai nusiteikusi, mat tikėjo, kad pagaliau baigėsi keletą metų trukę jos kančių keliai.
Negalavimo priežasčių beieškant
R.Labanauskienė “Respublikai” pasakojo, kad 2002 m. patyrė labai didelę psichologinę traumą - iš gyvenimo savo noru pasitraukė jos vyras, o paskui dėl psichologinių išgyvenimų pradėjo streikuoti ir jos sveikata - gydytojai diagnozavo dvylikapirštės žarnos opą, kuri net buvo pradėjusi kraujuoti. Mažeikiuose moterį gydęs gydytojas įspėjo - tai gali būti onkologinių ligų pradžia.
Opą R.Labanauskienė išsigydė ir sąžiningai po kelis kartus per metus lankėsi pas gydytojus. Tačiau 2008 m. pavasarį vėl ėmė kamuoti sveikatos sutrikimai, todėl vėl pradėjo minti poliklinikos slenksčius.
Vienas gydytojas, padaręs echoskopiją, rado polipų tulžies pūslėje, smėlio inkste ir liepė stebėti savo savijautą. Skausmai skrandžio srityje vis stiprėjo. Pastebėjo, kad labiau suskausta, pavyzdžiui, suvalgius šokoladinį saldainį. Kai apie tai pasakė gydytojui, jis patarė tų šokoladinių saldainių tiesiog nevalgyti.
“Žinoma, aš galėjau tų saldainių nevalgyti, tačiau norėjau sužinoti, kur to skausmo priežastis, - pasakojo moteris. - Tačiau kuo įnirtingiau ieškojau priežasčių, tuo dažniau pastebėdavau, kad į mane jau pradeda žiūrėti kaip į žmogų, turintį psichikos problemų. Net mano dukrai pasakė: tavo mamai su nervais negerai. Aš ne medikė, bat galvojau - jeigu skauda, vadinasi, kas nors yra negerai, ką nors reikia daryti. Aš neieškojau ligų - aš ieškojau skausmo priežasčių. Juk jausdamasis gerai žmogus neis pas gydytoją ir neprašys vaistų”.
R.Labanauskienė rankų nenuleido ir, sveikatai vis prastėjant, toliau beldėsi į medikų duris. Pernai spalį jai šiaip ne taip pavyko gauti siuntimą pas gastroenterologą. Moters teigimu, patyręs specialistas atliko gastroskopiją ir pranešė, kad skrandis idealus ir ji gyvens šimtą metų. Tačiau nepraėjus nė mėnesiui ji pradėjo kraujuoti iš skrandžio. Mažeikių ligoninės priimamajame apžiūrėjęs gydytojas ir vėl nieko nerado.
Griebdamasi net šiaudo R.Labanauskienė nuvyko konsultuotis pas Šiaulių medikus. Čia specialistai pagaliau ir pastebėjo tarp skrandžio klosčių pasislėpusią opą, atliko biopsiją. Sausio 6 d., per savo 51-ąjį gimtadienį, moteris sužinojo, kad biopsijos rezultatai prasti - įtariama onkologinė liga.
Neturi teisės nepasveikti
Turėdama Šiauliuose atliktų tyrimų išvadas L.Labanauskienė atvyko į Vilniaus universiteto Onkologijos institutą. Atlikus tyrimus buvo patvirtinta skrandžio vėžio diagnozė. Visa laimė, vėžys buvo dar tik pirmos stadijos. Po savaitės onkologai moterį operavo ir pašalino dalį skrandžio.
“Kad jūs žinotumėte, kaip man pagaliau palengvėjo, - visus šiuos kančių kelius prisiminusi sakė R.Labanauskienė. - Šitiek laiko jaučiausi taip, tarsi būčiau grimzdusi į kokį dugną: aplink mano artimi, mylimi žmonės, visi susirūpinę, visi sielojasi ir niekas niekuo negali padėti, o aš negaliu jų nuraminti. Diagnozė “vėžys” buvo tas dugnas, į kurį atsitrenkusi supratau, kad dabar jau reikia kilti aukštyn, įkvėpti oro. Tik pabudusi po operacijos supratau, kad aš jau išnirau ir kvėpuoju. O dabar turiu pasveikti”.
R.Labanauskienė ragina žmones nenuleisti rankų, jeigu jie blogai jaučiasi, jeigu jiems skauda. Negalima susitaikyti su skausmu, negalima prie jo priprasti. Pasak moters, nesvarbu, kaip į jus žiūrės ar ką apie jus pamanys gydytojai, - reikia eiti, belstis į visas duris ir ieškoti savo negalavimų priežasties, nes paskui jau gali būti vėlu.
“Kartais atrodo, kad nebeturi jėgų eiti, belstis. Bet net tada, kai visos durys uždarytos, vis tiek bent vienos atsiveria, - sakė moteris. - Ačiū Dievui, kad atsidūriau čia, kur nuostabūs medikai, per darbus neturintys laiko net asmeniniam gyvenimui, lyg drugeliai koridoriais plazdančios slaugytojos, nenurimstančios net naktį. Jie visi tarsi skatina tave sveikti ir gyventi toliau. Ir tu neturi teisės elgtis kitaip”.
R.Labanauskienė teigia suvokusi ir dar vieną dalyką - būtina keisti požiūrį į gyvenimą, nesijaudinti dėl niekų, atskirti, kas yra svarbu, o kas - tik smulkmenos. “Į širdį” imamos problemos gyvenimą tik dar labiau apsunkina. Nepaisant to, kad dabar negalės valgyti visko, ko nori, kad kelis kartus per metus reikės tirtis kraują ir skrandį, stiprinti organizmą, R.Labanauskienė teigė esanti laiminga. “Gal aš niekada daugiau ir nevalgysiu šokoladinių saldainių - tai visiškai nėra svarbu. Aš tiesiog norėjau turėti galimybę pasirinkti - valgyti juos ar ne. Dabar aš ją turiu”, - sakė ji.
Aida VALINSKIENĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą