Taip skambėjo kažkada jaunystėje skaitytas lietuvių poeto eilėraštis...
Abejingumas gali slėptis po daugybe įmantriausių kaukių. Manau, kad pastaruoju metu visuomenė žengia į visuotinį abejingumo kaukių karnavalą.
Šiandien susitikau su Diana. Tai mergina, apie kurios šeimą ištikusią nelaimę rašė "Vakarų ekspresas" gegužės 2 dienos straipsnyje "Vienintelė viltis - brangūs vaistai".
Negalėjau patikėti, jog į nelaimę ištiktos šeimos pagalbos šauksmą neatsiliepė nė vienas žmogus. Klaipėdos krašte neatsirado nė vieno, kuriam būtų virptelėjusi širdis.
Mieli žmonės, liga yra ne nusikaltimas. Ji gali užklupti bet kada, bet ką iš mūsų. Šiandien ši problema atrodo ne mano, rytoj ji lygiai taip pat gali pasidaryti bet kurio iš mūsų.
Valstybė nefinansuoja visų medikamentų, o ypač - brangių onkologinių vaistų, kurie gali išgelbėti gyvybes. Nereikia manyti, kad kas nors kitas paaukos. Teisingiau būtų manyti - kas gi kitas, jeigu ne aš.
Jeigu kiekvienas būtų paaukojęs bent po litą, jau šiandien būtų galima nupirkti Dianos tėveliui vaistų. Juk galima atsisakyti vieno alaus butelio ar kokio pyragėlio. Juk tiek nedaug tereikia. Tik nebūti abejingiems.
Eilėraščio paskutinis posmas skamba taip:
"Ką bedarytų jis - šokuotų linksmai ties svetima kančia,/ Ar į gimtinės medžių guobą žiūrėtų su mintim tuščia,/ Arba padėbčiojęs, kaip grumias idėjos, - žiovautų ramus.../ Užmuškite abejingumą - antraip jis jus šaltai užmuš."
P.S. Kai straipsnis jau buvo paruoštas spaudai, keletas žmonių pervedė į L. Kučinskienės sąskaitą apie 1000 litų. Lenkiamės tiems žmonėms.. . . .
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą