Virkštelės kraujo kamieninės ląstelės išgelbėjo beviltiškos būklės buvusią mergaitę

Tai, kad kamieninės ląstelės – viena perspektyviausių ateities medicinos sričių, turbūt jau niekam aiškinti nebereikia. O šiuo metu ir vienas iš svarbiausių gydymų onkohematologijoje. Tačiau kitose srityse, mokslas žengia pirmuosius žingsnius – ir nors atliekamos kelios dešimtys klinikiniai tyrimų, kuriuose dalyvauja sergantys pacientai, tačiau didžioji dalis tyrimų dar atliekami su gyvūnais. Vis tik į klinikinę praktiką jau perkelta dalis patikrintų ir garantuotų gydymo metodų, pavyzdžiui, kraujo vėžio gydymas su kamieninėmis ląstelėmis. Tiesa, kartas nuo karto pasigirsta nuostabą ir susižavėjimą keliančių istorijų, puikiai įrodančių milžinišką kamieninių ląstelių potencialą.

Viena iš tokių neeilinių, dar spartesnį medicinos progresą žadančių istorijų šį pavasarį plačiai aprašyta JAV spaudoje.

Niekuo neišsiskirianti, tipinė JAV šeima – Tonya ir Marvinas Morris – laukėsi jau penktojo vaikelio, kai pirmą kartą išgirdo apie galimybę po gimdymo išsaugoti vaiko kamienines ląsteles iš virkštelės kraujo. Tuo metu šeima neturėjo jokio aiškaus supratimo, ar šių kamieninių ląstelių kada nors prireiks, o jei ir prireiks, tai dėl kokių priežasčių. Tiesa sakant, tai nieko keisto, mat net ir dalis gydytojų dar neturi tvirtos nuomonės, kada ir kaip realybėje gali padėti tokios išsaugotos kamieninės ląstelės, tad nuomonių šiuo klausimu Tonya ir Marvinas prisiklausė pačių įvairiausių. Įvertinus dar ir tai, kad saugojimo paslaugos kainuoja –abejonių gali kilti dar daugiau.

Tačiau tai neatšaldė sutuoktinių noro investuoti į naujausias mokslo siūlomas galimybes. Kad ir nelabai aiškios perspektyvos, bet vis kažkoks didesnis saugumas dėl vaikų ateities. Tuo labiau, kad šeima jau seniau buvo nusprendusi savo vaikų labui išnaudoti visas galimybes, kokios tik yra prieinamos užtikrinant saugesnę vaikų ateitį. Žodžiu, kaip tarė, taip ir padarė – gimus dukrelei Sparrow, jos virkštelės kraujas nukeliavo į laboratoriją, kur po specialaus apdorojimo buvo atskirtos kamieninės ląstelės ir patalpintos į banko saugyklą.

Po pirmųjų medicininių tyrimų paaiškėjo, kad dukrelė gimė visiškai sveika ir atrodė, jog jokios sveikatos problemos negresia nė iš tolo.

Deja, ramų šeimyninį gyvenimą po dviejų metų sukrėtė tragiškas nelaimingas atsitikimas. Dviejų metukų Sparrow žaisdama kieme, netyčia paslydo nuo baseino krašto ir įkrito į vandenį. Vandenin įgriuvusį vaiką artimieji pastebėjo tik beveik po 45 minučių. Tiek laiko be deguonies išbuvusi mergaitė jau turėjo būti mirusi, bet kažkokio atsitiktinumo ar stebuklo dėka jai pavyko išgyventi.

Tai nebuvo labai lengva – atvykus gelbėtojams ir gabenant ją į ligoninę, kurį laiką buvo net sustojusi mergaitės širdis. Intensyvios reanimacijos skyriuje po medikų pastangų mergaitės širdis vėlei ėmė plakti, atsigavo ir kiti organai, tačiau smegenų veiklos medikams atstatyti jau nebepavyko.

Tame nieko keista – tiek laiko be deguonies išbuvę žmonės jei ir išgyvena, tai pereina į komą, kuri dažnai baigiasi arba mirtimi, arba perėjimu į vegetatyvinę būseną.

Būnant komoje žmogus neatmerkia akių, geriausiu atveju išlieka tam tikri refleksiniai rankų ir kojų judesiai. Koma dažniausiai trunka ne ilgiau kaip 2–5 savaites ir smulkesnių galvos traumų atvejais dauguma atsigavusiųjų sąmoningi tampa per kelias dienas. Rimtesnių traumų ligoniai arba miršta, arba pabudę iš komos tebelieka vadinamosios vegetacinės būklės.

Ši būsena iki galo vis dar neaiški net ir specialistams. Jos metu dvi sąmonės dalys yra tarsi visiškai atskirtos: būdravimas išlieka, bet sąmoningumas – mąstymas ir jausmai – prapuola. Būdravimas šiuo atveju suprantamas kaip miego ir pabudimo ciklai, būdingi vegetacinės būklės ligoniams. Nemiegodami jie atsimerkia ir akys kartais ima klaidžioti. Likusį laiką šios būklės ištikti žmonės būna užsimerkę ir atrodo lyg miegantys, nors paliesti ar užkalbinti gali netikėtai atsimerkti. Tokie ligoniai dažniausiai gali kvėpuoti savarankiškai, be aparatų, atlieka daugelį spontaniškų veiksmų: griežia dantimis, ryja, verkia, šypsosi, niurna, dūsauja, gali suspausti kito žmogaus ranką. Tačiau visi šie judesiai refleksiniai ir nevalingi. Paprastai būdami vegetacinės būklės žmonės nesulaiko žvilgsnio ties kuo nors ilgiau, bet retkarčiais gali kurį laiką sekti žvilgsniu judantį objektą ar pasisukti į smarkaus netikėto garso pusę. Visgi tokie judesiai ir reakcijos nėra sąmoningos ir toks žmogus pagal aktyvumą mentalinėje plotmėje mažai kuo skiriasi nuo paprasčiausios daržovės.

Į tokią nepavydėtiną būseną pateko ir Sparrow. Gydytojai daug vilčių neturėjo – jei pacientas po tokių smegenų pažeidimų iš vegetatyvinės būsenos nepereiną į normalią per 6 mėnesius, tolesni jo pasveikimo šansai praktiškai lygus nuliui.

Deja, Sparrow būklė po šešių mėnesių nė kiek nepagerėjo. Jokių pokyčių nebuvo ir po metų. Kaip stabilios, nors ir beviltiškos būklės, mergaitė buvo išrašyta į namus. Jai reikėdavo nuolatinės reguliarios priežiūros – nei vaikščioti, nei sėdėti, nei kalbėti ji negalėjo.

Tragedijos sukrėsti tėvai nenuleido rankų ir ėmė intensyviai domėtis, ar nėra priemonių, kurios leistų bent kažkiek atgaivinti mergaitę. Jie prisiminė ir Sparrow kamienines ląsteles, kurios vis dar buvo saugomos kamieninių ląstelių banke. Deja, jų šeimos gydytojas atvėsino entuziazmą pasakęs, kad tokios kamieninės ląstelės būtų tinkamos nebent kraujo vėžio gydymui, o šiam konkrečiam atvejui jos niekuo negalės padėti.

Po tragedijos praėjus beveik metams Sparrow mama Tonya apie kamieninių ląstelių perspektyvas kalbėjosi su vienu iš savo draugų, kuris tuo metu kaip tik domėjosi Kamininių ląstelių bankų perspektyvomis. Jis Tonya pasiūlė kreiptis į kompaniją „Cord Blood Education Specialist“ ir papasakoti savo bėdą.

Tonya nedvejodama susisiekė su čia dirbusiais mokslininkais ir uždavė esminį klausimą – ar gali virkštelės kamieninės ląstelės pagelbėti gydant sunkias smegenų traumas. Specialistus iš karto sudomino šis atvejis ir jie sutiko išbandyti naują smegenų gydymo būdą panaudojant pačios mergaitės kamienines ląstelės iš virkštelės kraujo.

Taip po nelaimės praėjus trylikai mėnesių mergaitė Duke universiteto klinikose vykdant eksperimentinę gydymo programą gavo pirmą kamieninių ląstelių injekciją, po kurios pirmuosius teigiamus pokyčius mama pastebėjo jau kitą dieną. „Mergaitė nuo pat ryto buvo nerami, suintensyvėjo jos judesiai ir netgi atsirado spontaniški bandymai bendrauti su manimi“, – tas akimirkas prisimena Tonya.

Progresas nebuvo laikinas – sistemingas gydymo kursas, intensyvi fizioterapija davė įspūdingus rezultatus – mergaitė pradėjo valdyti ne tik kojas ir rankas, bet ir kalbėti. Šiuo metu mergaitė jau pabaigė ir fizioterapijos, ir kalbos terapijos kursus. Nors jos judesiai ir kalba nėra tokie sklandūs, kaip visiškai sveikų vaikų, bet prisiminus, kad po tokių smegenų pažeidimų žmonės niekada nepakyla iš lovų, viskas atrodo be galo įspūdingai.

Dabar Tonya kartu su vyru Marvinu augina iš viso aštuonis vaikus ir visų po Sparrow gimusių vaikų virkštelės kraujo kamieninės ląstelės nukeliavo į saugyklą. Tonya prisimena, jog apsispręsdami dėl Sparrow kamieninių ląstelių saugojimo, niekada rimtai netikėjo, kad jų kada nors prireiks. O dabar, kai pačiai teko įsitikinti jų naudingumu, dėl kitų vaikų kamieninių ląstelių abejonių nekyla – maža kas gali vaikams nutikti ateityje.

Prisiminus, jog kamieninių ląstelių tyrimai dar tik įsibėgėja, o jų pritaikymas ligų gydymui iš viso žengia pirmuosius žingsnius. Tad panašu, jog tokių nuostabą sukeliančių istorijų ateityje išgirsime dar daugiau, kol kažkada tai taps tokia įprasta kasdienybe, kad nebebus verta apie tai nė kalbėti.

Mokslo ir technologiju populiarinimo centras