Žolininkas siūlo kasdien gyventi su džiaugsmu

Žolininkas siūlo kasdien gyventi su džiaugsmu

Pro­fe­sio­na­lus far­ma­ci­nin­kas, žo­li­nin­kas Vir­gi­li­jus Skir­ke­vi­čius įsi­ti­ki­nęs, kad atei­ties žmo­nės bus la­bai pro­tin­gi, di­de­lė­mis gal­vo­mis, bet silp­nų rau­me­nų. Iš­liks chi­rur­gai, ta­čiau bend­ro­sios pra­kti­kos gy­dy­to­jus pa­keis me­di­ci­nos in­ži­nie­riai. Jo nuo­mo­ne, da­bar dau­ge­lį li­gų su­ke­lia blo­gas mais­tas, o la­biau­siai – žmo­gaus įsi­ti­ki­ni­mai ir min­tys.

Kiek­vie­nam – sa­vas pa­ta­ri­mas

– Kaip sau­go­ti sa­vo svei­ka­tą?

– Vi­siems kar­to­ju – no­rint iš­sau­go­ti svei­ka­tą, rei­kia iš­sau­go­ti svei­ką psi­chi­ką. Pra­ra­ja tarp žmo­gaus ir gam­tos at­si­ra­do tik per sme­ge­nis.

Su­sir­gus pir­miau­sia bū­ti­na keis­ti el­ge­sį ir mi­ty­bą. Tai svar­biau­si ele­men­tai, ve­dan­tys į svei­ka­tą.

Pas­te­biu, ko­kia stip­ri yra se­no­ji kar­ta, o jau­ni­mas ne toks. Pa­vyz­dys: po at­lik­tų ty­ri­mų su žiur­kė­mis la­bo­ra­to­ri­jo­je paaiš­kė­jo, kad pa­ste­ri­zuo­tu pie­nu la­kin­ta pen­kio­lik­ta kar­ta yra vi­siš­kai ste­ri­li. Mais­to pra­mo­nė ta­po pa­čia pa­vo­jin­giau­sia mū­sų svei­ka­tai.

Pirš­tais ba­do­mi tie, ku­rie len­da į pa­tvo­rius ieš­ko­ti dil­gė­lių, garš­vų, kiaul­pie­nių – lyg ka­ro me­tais, kai par­duo­tu­vė­se pil­nos len­ty­nos.

Mes ge­rai ir leng­vai gy­ve­na­me. Ne­rei­kia ar­ti, sun­kių že­mės dar­bų dirb­ti ran­ko­mis, val­go­me bal­tą duo­ną, le­dai, sal­dai­niai ko­kie ska­nūs! Nie­ka­da taip nė­ra bu­vę, bet nie­ka­da nė­ra bu­vę ir tiek daug li­gų jau­nys­tė­je.

– Ką re­ko­men­duo­tu­mė­te ge­rai svei­ka­tai pa­lai­ky­ti?

– Ne vi­siems tin­ka tas pa­ts. Pa­vyz­džiui, svei­ka­tin­gu­mo mo­kyk­lo­se, bė­ga vi­si į le­di­nį jū­ros van­de­nį: cho­le­ri­kui bus vis­kas ge­rai, o me­lan­cho­li­kui ne­tin­ka – per stip­ru, po to­kių mau­dy­nių jam ga­li pra­si­dė­ti įvai­rūs už­de­gi­mai.

Ti­be­to me­di­ci­na sa­ko: ko­kia li­ga be­su­sirg­tum, pir­miau­sia rei­kia or­ga­niz­me iš­nai­kin­ti kir­mė­les, keis­ti el­ge­sį, me­di­tuo­ti.

Ma­nęs klau­sia, ko­kias žo­ly­tes var­to­ti, kad il­gai gy­ven­tų. O koks tiks­las il­gai gy­ven­ti?

Rei­kia gy­ven­ti taip, kad kiek­vie­ną die­ną jaus­tum lai­mės po­jū­tį, o jei de­juo­si ir ant vi­sų pyk­si, ko ver­tas toks gy­ve­ni­mas?

Nau­din­ga biog­ra­fi­nė te­ra­pi­ja

– Kal­ba­ma, kad gy­dy­tis taip pat yra me­nas, kad ne­no­rin­tis iš­gy­ti nie­ka­da ne­pas­veiks...

– Mes įsi­vaiz­duo­ja­me, kad nu­ne­ši kū­ną pas gy­dy­to­ją ir jis bus pa­gy­dy­tas. Vis­kas pri­klau­so tik nuo mū­sų pa­čių.

Gy­dy­to­jas pa­cien­tui pir­miau­sia tu­ri bū­ti dva­si­nin­ku ir mo­ky­to­ju. Kai gy­dy­to­jas ma­to tik ser­gan­tį or­ga­ną, li­gą, bet ne­ma­to žmo­gaus vi­su­mos, to­kių gy­dy­to­jų ne­rei­kia vi­sai. Kam žais­ti žai­di­mus su pa­cien­tu?

Yra li­go­nių ka­te­go­ri­ja – „mirš­tan­čios gul­bės“, ku­rie ser­ga dau­gy­be įsi­vaiz­duo­ja­mų li­gų, mi­na ke­lius pas gy­dy­to­jus, nuo­lat sė­di po­lik­li­ni­ko­se, pri­si­gal­vo­ja simp­to­mų, lau­kia vė­žio ir mir­ties, ir nie­kaip su­lauk­ti ne­ga­li. To­kio nei iš­gy­dy­ti ga­li, nei pa­dė­ti, nei jis no­ri pa­gy­ti.

To­kiems žmo­nėms trūks­ta gy­ve­ni­mo mei­lės.

– Kiek nau­din­gi svei­ka­tai yra iš­si­pa­sa­ko­ji­mai, me­di­ta­ci­ja, pri­si­mi­ni­mų ana­li­za­vi­mas?

– Pa­sa­ko­ji­mas apie sa­ve, ki­taip ta­riant, biog­ra­fi­nė te­ra­pi­ja, yra la­bai ge­ra me­di­ta­ci­ja ir iš­si­va­ly­mas. Tai tik­rai pa­de­da. Ki­taip va­di­na­ma – biog­ra­fi­ne te­ra­pi­ja, kai žmo­gus apie sa­ve pa­sa­ko­ja nuo pat pir­mų­jų pri­si­mi­ni­mų.

O se­nat­vė­je at­si­ra­du­si pri­si­mi­ni­mų gau­sa jau yra skle­ro­zės reiš­ki­nys, nes kuo dau­giau pri­si­mi­ni­mų, tuo di­des­nė skle­ro­zė. Kad skle­ro­zė grei­tai ne­prog­re­suo­tų, žmo­gus ne­ga­li už­si­da­ry­ti na­muo­se.

Net moks­li­nin­kas ga­li sirg­ti Alz­hei­me­rio li­ga, nes jis nie­ko gy­ve­ni­me ne­kei­čia, dir­ba sa­vo dar­bą ir tiek. Kiek­vie­nas pri­va­lo at­ras­ti sau nau­jų da­ly­kų: rin­ki­te pa­što ženk­lus, ei­ki­te į su­si­bū­ri­mus, šo­ki­te ir dai­nuo­ki­te, ke­liau­ki­te ir su­si­pa­žin­ki­te su nau­jais žmo­nė­mis. Tai tik­tai bus nau­din­ga.

Kli­mak­sas ne šiaip duo­tas žmo­gui. Tai lai­kas, kai tu už­si­li­pi į sa­vo gy­ve­ni­mo kal­niu­ką ir vis­ką ap­žiū­ri iš vir­šaus. Tas lai­kas duo­tas su­pras­ti ir at­leis­ti.

Gal­vos di­dės

– Kas lau­kia šian­die­ni­nio jau­ni­mo, sė­din­čio prie kom­piu­te­rio?

– Dau­gės šir­dies li­gų, mąs­ty­mas bus stip­rus, bet šir­dis silp­na. Jau da­bar ry­tie­čiai kal­ba, kad atei­ties žmo­gus bus di­de­le gal­va – pro­tau­to­jas, mąs­ty­to­jas, bet egois­tas, ku­ris ne­prieis ir neap­ka­bins, bus už­da­ras žmo­gus. To­kie žmo­nės tu­rės ma­žai „gy­vų“ san­ty­kių su ki­tais žmo­nė­mis. Jiems svar­biau­sia – ne­pert­rau­kia­mas elekt­ros tie­ki­mas. Atei­na ra­cio­na­lių žmo­nių kar­ta.

– O kaip, jū­sų ma­ny­mu, kei­sis me­di­ci­na?

– Praeis dar de­šimt me­tų ir ne­be­rei­kės nė vie­no gy­dy­to­jo diag­nos­ti­ko, bend­ro­sios pra­kti­kos gy­dy­to­jo. Rei­kės me­di­ci­nos in­ži­nie­rių, ku­rie pa­cien­tus tes­tuos me­di­ci­ni­ne įran­ga, paims ty­ri­mus ir ma­ši­na duos vi­są in­for­ma­ci­ją apie or­ga­niz­mo būk­lę bei pa­rinks vais­tus gy­dy­ti, ap­skai­čiuos rei­kia­mas do­zes.

Da­bar bend­ro­sios pra­kti­kos gy­dy­to­jai ne­be­pa­žįs­ta žmo­gaus, pri­ra­šo dau­gy­bę ne­rei­ka­lin­gų vais­tų. Rei­ka­lin­gi bus chi­rur­gai, odon­to­lo­gai.

Tarp bai­mės ir tik­ro­vės

– Ar or­ga­nai pra­ne­ša žmo­gui apie or­ga­niz­me vyks­tan­čius pa­si­kei­ti­mus?

– Ke­pe­nys yra di­džiau­sia mū­sų or­ga­niz­mo la­bo­ra­to­ri­ja, per­mai­nų or­ga­nas, nuo jo pri­klau­so ki­tų or­ga­nų veik­la. Pir­mas or­ga­nas, į ku­rį rei­kia at­kreip­ti dė­me­sį, kai ne­ži­no­ma, kuo ser­ga žmo­gus.

Krau­jos­pū­dis ky­la ar ma­žė­ja, pir­miau­sia žiū­rė­ki­te į ke­pe­nis. Va­sa­rio vi­du­ry­je pra­si­de­da pa­va­sa­ris, tai ir ke­pe­nys per­sio­rien­tuo­ja į pa­va­sa­ri­nį re­ži­mą, kai virš­ki­na­mas leng­ves­nis mais­tas, or­ga­niz­mo in­ten­sy­viai šil­dy­ti ne­be­rei­kia.

Spa­lio vi­du­ry­je pra­si­de­da žie­mos se­zo­nas – rei­kia dau­giau mais­to, kad or­ga­niz­mas bū­tų ap­šil­do­mas, rei­kia iš­gy­ven­ti žie­mą, ruoš­tis sun­kes­niam mais­tui, jo ap­do­ro­ji­mui ir su­virš­ki­ni­mui. Jei su­trin­ka ke­pe­nų funk­ci­ja, žmo­gus pra­de­da sirg­ti.

Ar­ba, jei pa­cien­tui – ak­men­li­gė, tai jau psi­chi­kos su­tri­ki­mas, va­di­na­si, žmo­gus vis­ką sa­vy­je už­gniau­žęs kau­pė, jis ne­be­gy­ve­no gam­tos rit­mu, to­dėl pri­si­kau­pė ak­me­nų.

– Ar drus­ka mums rei­ka­lin­ga ir nau­din­ga?

– Drus­ka mū­sų or­ga­niz­mui yra bū­ti­na! Ji ke­lia to­nu­są, tai yra izo­to­ni­niai tir­pa­lai. Jei ne­var­to­si­me drus­kos, vaikš­čio­si­me nu­gei­bę, rau­me­nys bus silp­ni. Ta­čiau var­to­ti rei­kia ne­ra­fi­nuo­tą, neišg­ry­nin­tą, na­tū­ra­lią jū­ros drus­ką, nes su nat­rio chlo­ri­du pa­si­sa­vi­na­mos ir ki­tos nau­din­gos me­džia­gos. Jei per daug gau­na­ma drus­kos, ji iš­stu­mia iš or­ga­niz­mo ka­lį.

– O cho­les­te­ro­lis?

– Kas yra cho­les­te­ro­lis? Tai gy­vy­bės ele­men­tas, pa­grin­di­nė struk­tū­ra, ku­ri for­muo­ja mū­sų fer­men­tus ir hor­mo­nus.

Cho­les­te­ro­lio mū­sų or­ga­niz­mas pa­ga­mi­na aš­tuo­nis gra­mus per vie­ną nak­tį. Trys kiau­ši­niai cho­les­te­ro­lio ne­su­da­ro nė vie­no gra­mo.

Žmo­gus tu­ri ieš­ko­ti svei­ko mais­to. Ap­do­ro­tas mais­tas, ku­rį mes var­to­ja­me, di­di­na cho­les­te­ro­lio kie­kį, na­tū­ra­lus, gy­vas mais­tas, nie­ka­da ne­pa­di­dins cho­les­te­ro­lio. Pie­nas, svies­tas, kiau­ši­niai ne­di­dins jo, jei tai bus na­tū­ra­lūs pro­duk­tai, bet jei tai pie­no, kiau­ši­nių mil­te­liai – jie pa­vo­jin­gi.

Jei mais­tas ne­rūgs­ta, ne­pū­va, ne­pe­li­ja, neap­kars­ta, vi­sa tai vyks­ta mū­sų or­ga­niz­me – mes pū­va­me, pe­li­ja­me iš vi­daus. Rei­kia ma­ty­ti es­mi­nį da­ly­ką – mes ne­be­tu­ri­me nor­ma­laus mais­to.

Atei­na li­go­nis pa­si­tar­ti, aš jam sa­kau: rei­kia keis­ti mi­ty­bą, o ne var­to­ti vais­tus. Šian­dien žmo­nės yra var­to­to­jiš­ki, jiems rei­kia grei­to efek­to, ste­buk­lin­gos tab­le­tės, ku­ri vis­ką su­tvar­ko.

Kai pa­sa­kau, kad, pa­vyz­džiui, vais­ta­žo­les var­to­ti rei­kės tris mė­ne­sius, tam tik­ro­mis va­lan­do­mis, ne ger­ti, o val­gy­ti, ir dar dau­gy­bę są­ly­gų, nes tik tuo­met bus re­zul­ta­tas, sa­ko: ko­kia ne­są­mo­nė.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder