Įsilieti į pasaulinę rinką - prestižo reikalas kiekvienam mokslininkui. Tad Aelita džiaugiasi, kad nepasidavė kai kurių vyresnių kolegų abejonėms, esą mūsų pasaulyje niekam nereikia, ir pati išdrįso ne tik išsiųsti savo tekstus į užsienio mokslinių žurnalų leidyklas, bet ir nepasikuklino pasisiūlyti recenzuoti kitų mokslininkų darbus.
Kodėl lyderystė?
Mano mokslinių tyrimų kryptis - studentų lyderystės ugdymas studijų procese. Kadangi ir pati esu dėstytoja, Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakultete vedu paskaitas, siekiu padėti studentams patiems atrasti savo gebėjimus ir stipriąsias puses. Kad tai daryčiau kokybiškai, pati nuolat vykdau mokslinius tyrimus, domiuosi naujausiais pasauliniais tyrimais, naujausia lyderystės ugdymo metodika. Taigi į studentų tobulėjimo procesą žiūriu ir iš mokslinės pusės. Analizuoju duomenis, diskutuoju su kitais mokslininkais, kurie taip pat specializuojasi lyderystės skatinimo srityje.
Vienas iš būdų dalintis su kolegomis informacija - publikuoti savo įžvalgas mokslinėje literatūroje?
Taip. Ir man tai nėra vargas, o malonumas. Man labiausiai patinka tas metas, kai galiu atsisėsti ir rašyti savo įžvalgas, sisteminti surinktą informaciją. Ko gero, pusę viso laiko skiriu rašto darbams. Šiuo metu dar rengiu atskirus skyrius trims užsienyje leidžiamoms knygoms. Man patinka, kad šiuolaikinės technologijos suteikia galimybę komunikuoti su visu pasauliu, beveik neiškeliant kojos iš Klaipėdos.
Dalintis savo įžvalgomis viena, bet recenzuoti kitų kolegų darbus, ko gero, reikia nemažai drąsos. Ypač, kai esi gana jaunas žmogus.
Lietuviams būdinga kuklintis. Pamenu, kai aš sumąsčiau nusiųsti savo darbą į vieną užsienio leidinį ir pasidalijau tokiais planais su viena profesore, ji labai nustebo. "Negi tu galvoji, kad mūsų kam nors reikia?" Bet aš pabandžiau ir jau po 10 dienų gavau atsakymą, kad mano publikacija bus išspausdinta. Pati pasisiūliau ir būti recenzente. Pakako viename užsienio moksliniame žurnale recenzuoti kelis tekstus ir pradėjo kreiptis kitų leidinių atstovai. Šiuo metu esu recenzentė arba redaktorė maždaug 10 pasaulyje leidžiamų mokslinių žurnalų. Per porą metų tai turbūt nėra prastas rezultatas. Tad ir kolegoms, kurie mėgsta sakyti, kad jų niekas nekviečia, sakau, kad nereikia laukti. Reikia bent kartą pačiam pasisiūlyti - pasakyti, kad tu esi, kad tau įdomu. Ir mes, lietuviai, tikrai esame lygiaverčiai pasaulinėje rinkoje. O jei pats nebandysi - tikrai niekas ant padėkliuko neatneš.
Kaip atrodo šis procesas?
Kad straipsnis patektų į mokslinį žurnalą, dažniausiai jis turi būti peržiūrėtas ir įvertintas dviejų mokslininkų. Tad tokį straipsnį gavęs recenzentas pagal tam tikrus kriterijus turi jį įvertinti, surašyti pastabas, kaip būtų galima jį patobulinti. Dažniausiai recenzentas ir autorius vienas kito nežino, pavardės proceso metu nėra viešinamos. Tik tada, kai straipsnis ištaisomas ir recenzentas padeda "paukščiuką", jis gali būti spausdinamas. Tad dirbdama šį darbą jaučiuosi prisidedanti prie mokslinių straipsnių kokybės.
Ar ši veikla apmokama?
Ne. Už šį darbą dažniausiai niekas nei per petį paploja, nei papildomų pinigų moka. Bet jei mes norime, kad moksliniai žurnalai būtų aukštos kokybės, privalome prisidėti. Be to, būti recenzentu yra kiekvieno mokslininko prestižo reikalas.
Šiais materializmo laikais gali pasirodyti keista, kai žmogus tiek daug savo laiko skiria darbui, už kurį negauna finansinio atlygio.
Beje, būna ir tokių atvejų, kai mokslininkai, sužinoję, kad jų darbas nebus atlygintas, atsisako dirbti. Pavyzdžiui, visai neseniai kviečiau kolegas iš Latvijos dalyvauti rengiant knygą apie šiaurės šalių lyderystę. Sužinoję, kad atlyginimo nėra, latviai atsisakė prisidėti prie projekto. Aš galvoju kiek kitaip - man svarbus tas faktas, kad, pasibaigus projektui, Klaipėdos universitetas turės vadovėlį apie šiaurės šalių lyderystę ir aš būsiu prisidėjusi prie jo gimimo. Mokslininkui svarbu pačiam tobulėti, plėsti savo akiratį, siekti veiklos kokybės. Reikia ir konferencijose dalyvauti, ir savo straipsnius publikuoti. Žinoma, galima apsiriboti ir vietiniu, savo šalies, lygmeniu. Bet kai tavo pavardė atsiranda pasaulinio lygio moksliniuose žurnaluose, tampi žinomas, sulauki kvietimų dalyvauti įvairiuose projektuose, mokslinėse diskusijose, sulauki kvietimų daryti bendrus mokslinius tyrimus, skaityti paskaitas. Paskutinis tokios mano veiklos įvertinimas man buvo tas, kad gavau pasiūlymą iš JAV esančios leidyklos "Science and Education Publishing" būti specialaus vieno mokslinio žurnalo leidinio redaktore. Man leido ir pačiai siūlyti to leidinio temą. Mano užduotis pasaulyje ieškoti mokslininkų, kurie šiam leidiniui pagal parinktą temą ruoš publikacijas, tyrimus, kviesti juos teikti tekstus, atrinkti labiausiai tinkančius, teikti juos recenzentams, žodžiu, parengti numerį "nuo iki". Šiam projektui įvykdyti turiu pusmetį.
Tokia veikla padeda tobulėti ir kaip dėstytojai?
Žinoma. Juk, dalyvaudamas šiame procese, susirenki visą naujausią informaciją, plečiasi akiratis, tad visai kitaip dėlioji ir paskaitoms skirtą medžiagą.
O kaip vertinate Lietuvoje esančią mokslinės leidybos rinką?
Galiu kalbėti tik apie tą sritį, į kurią pati gilinuosi. Mano nuomone, Lietuvoje parduodamos knygos apie lyderystę labiau popsinės. Bet džiaugiuosi, kad pamažu tobulėja moksliniai žurnalai ir mokslinė leidyba.
Įdomu, kas jums yra lyderis? Ar tikrai kiekvienas studentas gali išsiugdyti šią savybę, jei iš prigimties yra intravertas.
Aš neretai pabrėžiu, kad, ko gero, didesnės intravertės už mane nesurasite. Bet tai netrukdo man imtis lyderio vaidmens, kai to reikia, t. y. siekti savo tikslų, komunikuoti, suburti žmones bendram projektui ir juos "uždegti" idėja. Dažnai mes klaidingai įsivaizduojame, kad lyderis yra tik tas, kuris turi bent kiek charizmos, stovi ant bačkos ir rėkia. Bet neretai toks žmogus, nulipęs nuo tos bačkos, nesugeba suburti kolektyvo įgyvendinti bendrus tikslus. Lyderystės kompetencijos reikalingos kiekvienam, jos padeda lengviau bendrauti su žmonėmis, išreikšti save, atskleisti geriausias asmenines ir profesines savybes. Mokau studentus, kad jie turi žinoti, kaip kalbėti įtikinamai su skirtingais žmonėmis. Kai išsiugdai lyderystę, ir šeimoje visai kitaip bendrauji, kitaip suvoki savo antrąją pusę, tėvus. Galų gale - tuomet kur kas paprasčiau auklėti vaikus. Juk dažniausiai konfliktai kyla dėl paprasčiausio nesusikalbėjimo. Taip pat dažnai klaidingai galvojame, kad lyderiai yra tik formalūs vadovai. Bet juk ir slaugytojas privalo būti lyderiu. Jis turi mokėti bendrauti ir su pacientu, ir su jo artimaisiais, su kitais slaugytojais, gydytojais, skyriaus vedėju. Jis turi įrodyti savo profesionalumą, gebėti laviruoti konfliktinėse situacijose, argumentuotai reikšti savo nuomonę, taip pat susitvarkyti su emocijomis, kasdieniu stresu. Ir ne tik darbe, bet ir šeimoje reikalinga lyderystė. Juk, kai reikia iškasti lysvę - lyderis bus vyras, o kai reikės išrinkti paveikslą, galbūt labiau pasireikš žmonos lyderystė. Nekonfliktuoti, "uždegti" idėja, nupiešti viziją, pademonstruoti pagarbą kito nuomonei, rasti bendrą sprendimą, įtraukti į veiklą - tai ir yra tikroji lyderystė, lemianti laimingesnį gyvenimą.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą