Kalbamės su Lietuvių kalbos gynimo draugijos įkūrėju bei vadovu, psichologu, socialinių mokslų daktaru Vytautu Čepu bei Lietuvių kalbos instituto Sociolingvistikos skyriaus vadove, vyresniąja moksline darbuotoja Loreta Vaicekauskiene.
Vytautas Čepas: "Patys save naikiname"
Esate Lietuvių kalbos gynimo draugijos įkūrėjas ir vadovas, kaip sekasi įgyvendinti išsikeltus tikslus?
Draugijos veikla, deja, nėra intensyvi. Žmonių susidomėjimas buvo menkas, ir galiausiai likome trise: aš, Juozas Šikšnelis ir velionis Rimas Černiauskas. Tai dabar esame tik dviese.
Ką pavyko nuveikti?
Draugijos tikslas - atkreipti dėmesį į lietuvių kalbos padėtį, taip pat gegužės 7-ąją, per Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, atidengti paminklą mirusiems lietuviškiems žodžiams. Iš Lietuvių kalbos instituto esame gavę 40 žodžių sąrašą.
Sakote, tikslas - atkreipti dėmesį į lietuvių kalbos padėtį. O kokia toji padėtis?
Mūsų nacija mažėja, gimtoji kalba po Atgimimo nebėra vertybė, įstojimas į Europos Sąjungą parodė, jog lietuvių atsparumas svetimoms kalboms menkas. Anglų kalbos invazija į mūsų kasdienybę rodo, jog patys savęs negerbiame ir patys save naikiname. Rusų laikais mums vertė kalbėti kita kalba, o dabar tai darome savo noru.
Ko gali jaunimą išmokyti paminklas mirusiems žodžiams? Ar tai bus jaunimo traukos vieta, ar ji skatins labiau mylėti gimtąją kalbą?
Tai paminklas kalbos istorijai, o istorijos žinojimas motyvuoja saugoti vertybes. Puikiai žinote: nėra kalbos - nėra ir tautos. Prisiminkime airius: kuo jų kalba šiandien skiriasi nuo anglų?
Ir pagalvokime apie Graikiją, Prancūziją - ar ten pamatysite gatvėse bent vieną anglišką užrašą? Mums reikia apsispręsti, ar norime išlikti, ar norime susiniveliuoti. Kai paskaitau pirmakursių studentų darbus, ypač berniukų, matau, koks yra neraštingumas. Angliškai jie moka geriau.
Paminklas mirusiems žodžiams turi parodyti, priminti, koks galingas ginklas buvo kalba, kiek daug reikšmės ji turėjo...
Kodėl Jūs kalbate būtuoju laiku? Juk mes bendraujame lietuviškai.
Greitai lietuvių kalba išliks tik virtuvėje, o viešojoje erdvėje - pažiūrėkit kas darosi: hotel, riversaid, lyderdanc, kreiziyvning... Pernelyg liberalūs įstatymai leidžia skelbti visa tai kaip prekės ženklus anglų kalba, bet jeigu būtų pritaikyti mokesčiai kaip už reklamą, tai padėtis pasikeistų.
Žinot, kaip žlugo mano idėja įrengti mieste gėdos stulpą ir skelbti ten informaciją apie apsileidėlius verslininkus, kurie vengia lietuvių kalbos? Prie manęs priėjo vienas verslininkas ir užsisakė vietą tame stulpe - sako, aš noriu būti pačiame viršuje, pats pirmas.
Nemokama reklama.
Jiems nebėra nieko švento, išskyrus pinigus.
Ar smerkimu, baudomis, išjuokimu, baksnojimu, kitais negatyviais būdais galima pasiekti pozityvių rezultatų? Galbūt reikėtų viešai girti ir sveikinti tuos, kurie pasirenka lietuvišką užrašą?
Yra tokių minčių, šią idėją įgyvendinsime kartu su "Vakarų ekspresu", mes tai jau aptarėme su vyriausiuoju redaktoriumi; rinksime gražiausią viešą lietuvišką pavadinimą ir įteiksime įsteigtą prizą.
Vyresnioji karta laisvai kalbėjo rusiškai. Dabartinė laisvai kalba angliškai. Rusifikaciją ištvėrėme, gal ištversime ir angliškus užrašus? Nejau tai taip pavojinga?
Mokėti kitas kalbas sveikintina. Jeigu lietuvis gyvena Italijoje, tai jis turi mokėti itališkai. Kalba yra kultūrinė siena: įžengei į kitą valstybę - ir tau atsivėrė kitokia kultūra. Aš kalbu apie sieną gerąja prasme - kita kalba mus ne tik skiria, bet ir jungia.
Tai elementarūs dalykai. Bet čia, Lietuvoje, lietuvių kalba turi būti viršūnėje. Niekas kitas jos neišsaugos, tik mes patys. Ar saugos ją naujoji karta? Mes gi jau nueiname nuo scenos. Mes išsaugojome per rusifikacijos laikotarpį, o dabar kalbą tenka ginti ne nuo kitataučių, o nuo pačių lietuvių.
Sovietiniu laikotarpiu viešai kabėjo rusiški užrašai.
Nekabėjo. Tik TSKP šūkiai. Ir gatvių pavadinimai būdavo dubliuoti dviem kalbomis. O parduotuvių pavadinimai buvo lietuviški.
Papasakosiu tokį atsitikimą, kuris įvyko 1980 metais. Parduotuvėje Danės gatvėje pardavėja su mano mama nenorėjo kalbėti lietuviškai, jos susiginčijo, mama grįžo labai susikrimtusi, ir aš parašiau dėl to skundą. Ir kaip manote, kuo tai baigėsi? Po savaitės iš Klaipėdos prekybos valdybos viršininko Arkadijaus Lichtinšaino gavau atsakymą, kad aš esu teisus: ta pardavėja privalėjo kalbėti lietuviškai.
Bet dabar pardavėjos nekalba su mumis angliškai.
Nekalba, bet sunku klausytis jaunimo visų tų "vaau..." ir panašiai, sunku žiūrėti, kaip jaunoji karta stengiasi nebūti savimi, būti kažkuo kitu. Pažiūrėkite nacionalinę atranką į "Euroviziją" per Nacionalinę televiziją. Jūs ten neišgirsite gimtosios kalbos. Tik viena lietuvių atlikėja - Aistė Smilgevičiūtė šiame konkurse yra dainavusi lietuviškai.
Kodėl taip yra? Kas atgraso nuo pagarbos ir meilės gimtajai kalbai? Gal baudos? Žinote, kad už vieno kablelio nepadėjimą mokinys baudžiamas pažymio sumažinimu vienu balu?
Jūs einate į labai plačius vandenis...
Bet juk visa tai susiję.
Tuomet kalbėsime iki ryto. Nes jeigu aš žinočiau visus atsakymus, jums atsakyčiau trumpai. Žinoma, reikia kalbėti ir apie mokymo metodikas, aš šioje srityje ne specialistas. Aš tik noriu atkreipti dėmesį, kokia yra lietuvių kalbos padėtis. Nes kai mūsų nebebus - jums reikės su tuo tvarkytis. Savo anūkus aš dar sutvarkysiu, o proanūkiai kuria kalba kalbės? Nežinau.
Jūs rimtai abejojate, ar jie kalbės lietuviškai?
O kaipgi? Jeigu nebūtume skurdžiai ir čia suplūstų imigrantai, kas gi tada nutiktų..? Jeigu tokiais tempais naikinsimės, tai ilgai netruksime.
Loreta Vaicekauskienė: "Ideali kalba neegzistuoja"
Tauta nyksta, kalba miršta, ir apskritai tuoj bus pasaulio pabaiga. Ar tikrai viskas taip blogai?
Pasaulio pabaiga pranašaujama jau ne pirmą kartą, bet ji vis neįvyksta. Ir mūsų kalba tikrai nemiršta. Jeigu mes kalbėsime romantiškomis metaforomis, pavyzdžiui, "kalba - gyva būtybė", "kalba - augalas", "kalba - vertybė, į kurią kėsinamasi", tai galime ir padejuoti, tačiau jūs tikriausiai į mane kreipėtės ne kaip į poetę, o kaip į tyrėją.
Taigi kaip mokslininkė jums atsakau, kad visas šis triukšmas dėl lietuvių kalbos išnykimo yra ideologizuotas.
Kalbos apskritai negalima vertinti kaip atskiros nepriklausomos struktūros, padėtos po gaubtu. Kalba yra kur kas daugiau. Ji yra mūsų tapatybės, moralės, valstybės, kultūros dalis. Kalba yra gyvas procesas, ir ji kinta kartu su kalbėtojais. Kultūros kitimas neišvengiamas, ji keičiasi visada. Tai taisyklė.
Kodėl pastaruoju metu kyla tiek nerimo, ažiotažo dėl užsienietiškų pavadinimų, jaunimo žargono, netgi nelietuviškų kabučių?
Aš tai vadinu naiviuoju požiūriu į kitoniškumą. Šių dalykų grėsmę įžvelgia tie, kurie ignoruoja žmonių komunikacinę prigimtį, kalbos ir galios, kalbos ir socialinio statuso aspektus, apskritai kalbos įvairovę. Nejudri kalba apskritai neegzistuoja - kaip ir ideali.
Kad anksčiau egzistavo gryna kalba, nesuteršta kultūra ir tautiniais drabužiais apsirengę žmonės šoko ratelius bei vadino vienas kitą berneliu ir mergele, yra mitas. Žinoma, toks mano atsakymas skamba ne taip romantiškai, kaip kad "Apsaugokim lietuvių kalbą..." O kaip siūlytumėte apsaugoti? Į muziejų uždaryti? Išduoti leidimus, kam vartoti, kam ne? Stabdyti žmonių mobilumą? Uždaryti sienas, neleisti žmonėms judėti? Ignoruojamas faktas, kad kalba yra socialinių reikšmių turinčių bruožų rinkinys. Taip, normos egzistuoja, bet jos kinta priklausomai nuo socialinių permainų.
Jūsų neerzina užsienietiški posakiai, sklindantys iš jaunuolių lūpų?
Neerzina. Erzina tuos, kurie pamiršo, kaip jaunystėje jiems patiems priekaištaudavo dėl įvairiausių nenorminių dalykų. Reikia suvokti, kad įvairovė egzistuoja, jos nesustabdysi. Kitų kalbų intarpai reali norma, vartosenos norma. Ir ne vien jaunimo.
Sako, jaunimas tampa neraštingas.
Nesąmonė. Su kokiais laikais čia lyginama? Kokiais tyrimais remiamasi? Dabar nėra neraštingų žmonių.
Kaip jūs vertinate tai, kad mokiniui, nepadėjusiam vieno kablelio, vienu balu sumažinamas pažymys? Gal taip kovojama su neraštingumu, diegiama meilė kalbai?
Manau, toks priekabiavimas yra didelis blogis. Idėja, kad pagarbą ir meilę kalbai galima įskiepyti baudomis, yra blogis. Per griežtas norminimas yra blogis. Juokinga, kad kabutės paverčiamos lietuvių tautos problema. Represinės priemonės atima pasitikėjimą, demotyvuoja. Tai nepagarba kalbėtojui. Ir tai gerokai didesnė grėsmė lietuvių kalbai negu skoliniai iš kitų kalbų ar netaisyklingas kirčiavimas vienos tarmės normos požiūriu.
Gimtosios kalbos baimė yra didžioji blogybė. O naujovės ir kalbos kitimas yra natūralus gyvos kalbos dalykas.
Ar užsienietiški įmonių pavadinimai, kurių gausu gatvėse, nebaugina?
Nebaugina, nes aš žinau reiškinio priežastis. Čia išvis net ne kalbos klausimas. Vieni užrašai ateina kartu su investuotojais, kaip tarptautiniai ženklai, kiti susiję su verslu ir vadinamuoju simboliniu kapitalu. Ar tarptautinės investicijos Lietuvai nenaudingos?
Mano studentės atliko eksperimentą, kuriuo tyrė, kurios išgalvotos vitrinos ir logotipai žmonėms patraukliausi - lietuviški ar angliški. Paaiškėjo, kad didumai angliški užrašai asocijuojasi su geresne kokybe, patikimumu.
Kiti mūsų tyrimai taip pat rodo, kad anglų kalba yra simbolinis kapitalas darbo rinkoje. Taip, tai tarptautinė kalba, prestižiška visame pasaulyje. Ji mums atveria daug erdvių, apskritai kiekviena papildoma kalba praturtina.
Neteisinga mąstyti kategorijomis juoda-balta, arba-arba. Užsienio kalbos Lietuvoje nėra vietoj lietuvių kalbos, jos būtinos greta lietuvių kalbos. Skirtingiems tikslams, papildomoms galimybėms.
Komentarai
"Gimtoji kalba turi visas sąlygas išlikti"
Nijolė ŠILERIENĖ, Eduardo Balsio menų gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja, kalbotyrininkė
Manau, kad šiuo metu lietuvių kalba turi kaip niekad geras sąlygas, nes ji valstybinė, įteisinta, o ne draudžiama, kaip buvo 40 metų, ir visi oficialūs raštai rašomi šia kalba. Todėl valstybės mastu išnykimo grėsmės nematau.
Dėl jos vartosenos švarumo - viskas priklauso nuo žmonių požiūrio.
Nepastebėjau, kad svetimybių dabar būtų daugiau, tiesiog vienos pakeitė kitas pasikeitus laikmečiui - nebesakome "ploščius" arba "kurtkė" (jaunimas net nežino, ką tai reiškia), tačiau girdime daugiau anglizmų. Žinoma, norėtųsi, kad nedominuotų angliški užrašai. Kaip ugdau mokiniams pagarbą gimtajai kalbai?
Specialiai nieko nedarau, stengiuosi kuo geriau dirbti savo darbą ir rodyti pavyzdį. Tarp savo mokinių matau daug kalbos puoselėjimo pastangų ir supratimo, jog gimtoji kalba yra gerbtina ir unikali.
"Metas nusikirpti bambagyslę"
Darius BALTUNIS, baro "Bar4soul" savininkas
Prieš atidarydami savo barą, daug keliavome po Londoną, kurio barų ir restoranų kultūra mus žavi. Čia, Klaipėdoje, norėjome sukurti kai ką britiško, įnešti ką nors naujo. Nežinau, ar pavyko, laikas parodys, bet toks pavadinimas pasirinktas tikrai ne todėl, kad norėtume įtikti užsieniečiams.
Mes neketiname apsiriboti vien Klaipėda, neatmetame galimybės plėstis ir į užsienį. Nemanau, kad turime tūnoti užsidarę ir vengti naujovių. Man regis, metas nusikirpti bambagyslę ir liautis bijoti pasaulio. Sutinku, kad gyvename Lietuvoje, todėl mūsų baro pavadinimas užrašytas ir lietuvių kalba.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą