"Aušra" sieks naujų aukštumų

Neseniai įvykęs "Aušros" teatro statuso pakeitimas ir priverstinis persikraustymas į naują vietą įstaigos kolektyvą įskaudino, bet nepalaužė. "Mes neverkiam. Mūsų režisierių moto - nėra situacijos, iš kurios negalima būtų rasti išeities", - sako teatro mokytojas Gediminas Milinis, neseniai tapęs Jaunimo centro "Aušros" teatro studijos vadovu.

Išsikraustymas iš patalpų Kretingos gatvėje į I. Simonaitytės gatvėje esančią Naujakiemio suaugusiųjų mokyklą teatro kolektyvą gąsdino dėl daugelio priežasčių, viena iš jų - tai, kad patalpos visiškai nepritaikytos teatro veiklai, nėra salės. Bet tai, ką įėjusi vidun pamačiau - beveik teatras!

Atėjom į apleistas patalpas ir iš jų padarėm rūmus, - nusijuokia Gediminas. - Kai rugpjūčio pradžioje atsikraustėme, čia buvo tik plikas koridorius ir visiškas šiukšlynas. Dabar iš tiesų čia jau beveik teatras - trūksta tik apšvietimą išvedžioti. Viską - ir repeticijų auditorijas, ir net salę patys įsirengėm per 4 savaites. Dirbom trise - aš, mūsų darbuotojas Jurgis ir vairuotojas Algirdas. Aišku, ir moterys padėjo - pasiuvo užuolaidas, nudažė duris, vamzdžius.

Džiaugiuosi tuo, kad nesumažėjo kūrybinių darbuotojų ir kad kiekvienas režisierius čia turi atskiras auditorijas repeticijoms. Buvo sumažintas administracijos, techninių darbuotojų etatų skaičius. Tad aš dabar dar ir stalius, ir elektrikas - kas tik nori.

Ar sale esate patenkinti?

Dabar turime ne ką mažesnę salę nei Kretingos gatvėje - ten buvo 122 vietos, o čia - 96. Salės centre yra platus takas, tad jeigu kas norės, galės ant laiptų susėsti, o priekyje dar galima 8-9 kėdes pastatyti. Tad viskas gerai. Ir akustika čia labai gera. Kad nebūtų aido, įrengėme siauras duris, sienas išmušėm kilimine danga, koridoriuje pakabinom storas užuolaidas.

Tiesa, pirmą kartą čia užėjusieji nustemba, kad sienos - juodos spalvos, sako, jūs čia kaip kapinėse. Bet teatro specifika tokia - arba juoda, arba tamsiai ruda, arba balta spalva, priklausomai nuo to, ko norime. Bet juodos spalvos fone išryškėja žmogus.

Kuo dabar užsiima Jūsų tėvas, "Aušros" teatro įkūrėjas, ilgametis jo vadovas ir įkvėpėjas Antanas Milinis?

Teatro įkūrėjas dabar dirba kaip paprastas režisierius miesto centre esančiose "Aušros" teatro studijos patalpose. Aišku, vidinė dvasinė jo ramybė šiek tiek sutrikdyta. Ypač kvailai visoje toje situacijoje jį nuteikė mero padėka už kūrybinę ir vadybinę veiklą.

Aišku, paprasta deklaruoti, kad viskas buvo daroma norint sutaupyti pinigų, užtikrinti geresnes sąlygas ir ugdymo kokybę. Bet sąlygomis mes nesiskundėme, o kokybė visuomet čia gera. Mes paskaičiavome, kad Klaipėdoje yra 12-13 aktyviai šalyje besireiškiančių režisierių, iš jų 6 dirba "Aušros" teatre. Tad reikėtų turėti galvoje, kad čia yra branduolys.

Tapote pavaldūs Jaunimo centrui. Kokie santykiai susiklostė su šio centro administracija?

Kol kūrėmės, vyko salės įrengimas, buvo ir trinties, ir biurokratinių kliūčių, ir konfliktų. Mums buvo keliami reikalavimai, tarsi šitose patalpose būtume dirbę visą laiką, tarsi niekas nesikeitė. Buvo sudėtingas laikas, bet jisai jau praėjo.

Nemažai aušriečių nusivylė, kad išsikėlėte į kitą miesto pakraštį.

Mums labai gaila buvo palikti Mažąjį Kaimelį, kurį per 7-8 metus jau buvome apgyvenę, visi žinojo "Aušros" teatrą, visos mokyklos džiaugėsi, kad gali bet kada ateiti į spektaklius. Persikrausčius čia atkrito apie 60 procentų vaikų.

Bet apėjau visas aplinkines mokyklas, direktoriai ir pavaduotojai mielai priėmė, džiaugiasi, kad "Aušros" teatras bus šalia. Ir mes vėl turime apie 140 vaikų.

Tad kita vertus, džiaugiamės, jog atėjome į visiškai naują rajoną. Nors mūsų vaikai sako, kad čia ne pats geriausias rajonas (lapkričio 1 dieną mums išdaužė langą), bet mūsų viena režisierė parašė, kad iš paties blogiausio rajono per kelerius metus padarysime geriausią.

Naujokai tikriausiai ne mažiau gabūs ir talentingi?

Tiesą pasakius, prieš porą trejetą metų gabių vaikų beveik nebuvo, o dabar yra taip, kad ateina visi gabūs.

Gal Jūsų požiūris pasikeitė?

Gal šiek tiek ir mūsų, bet gal mokyklose pakito požiūris į vaiką, ugdymas kaip žmogaus pagerėjo. Vaikai dabar morališkai labiau išprusę. Yra, aišku, ir tokių jaunuolių, kurie paslėpę veidus vaikšto čia aplinkui savo firminėmis eisenytėmis, daužo langus. Bet ką padarysi.

Ar priimant į "Aušros" studiją keliami kokie reikalavimai?

Priimant nėra jokios atrankos. Vėliau vyksta natūrali atranka - jei vaikas pernelyg užsiėmęs, jisai pats nebeis, jei jam nepatiks - iškris.

Ateinantiems pas mus jokių ypatingų gabumų nereikia. Bet taip pat nesivadovaujame principu, kad scenoje kiekvienas gali padaryti viską - suvokiame savo galimybes, mokomės savikritikos, atsakomybės prieš kolektyvą.

Kas gi vyksta tarp šių sienų, kokių tikslų siekiate?

Tuos, kas nori ateiti į teatrą ir jau po 4 savaičių važiuoti gastrolių į Prancūziją, turiu nuliūdinti - taip nebus. Bet galiu pažadėti, kad pas mus bus smagu - ir tai yra svarbiausia.

Kažkada dirbau vienoje mokykloje, ir žmonės ten nusprendė per mėnesį pastatyti spektaklį - tokiu būdu užsidirbti pinigų Kalėdoms. Bet jiems išėjo didžiulis šnipštas, nes esmė - ne rezultatas, ne spektaklių statymas, nes jų reikia tik patiems vaikams. Mums svarbiausia - atrasti vaike tai, ko jis pats dar nėra savyje atradęs, pats ugdymo procesas.

Mūsų studijoje žmonės groja, dainuoja, vyksta koncertai, kūrybos vakarai, poezijos, pjesių skaitymai - tai nėra teatras siaurąja prasme.

Mėginsim ir truputėlį plėsti veiklą, atjaunėti. Jei Švietimo skyrius palaimins, organizuosime pjesių konkursą miesto mastu. Neberengsime tradiciniais tapusių festivalių "Pavasario rampa", "Vėjo malūnėlis" - per dvidešimt metų jie gal jau nugyveno savo gyvenimą. Juolab kad tų "rampų" Lietuvoje ojojoj kiek, o į "Vėjo malūnėlį" kartais kai atvažiuoja postmodernistai, tai nei pavadinimo, nei spektaklio, - šypsosi.

Ką pasakytumėt tėvams, kurie galvoja, kad teatro užsiėmimai - kažkas nelabai naudingo?

Pasakyčiau - leiskite savo vaikus pas mus.

Tėvams bus daug lengviau kalbėtis su vaikais, jeigu jie eis į teatrą. Nes čia, kaip ir visose meninėse veiklose, vaikai išlaisvėja, atsigauna nuo rutinos. "Aušra" yra šiukšlių išvalymo iš smegenų - nuo neigiamos aplinkos įtakos, globalaus smurto pasaulyje, įstaiga, dvasinės lyderystės mokykla.

Veikla čia vyksta nuo 15 iki 21 valandos, bet dažniausiai vaikai prieš repeticiją ateina pusvalandžiu anksčiau - atsineša pavalgyti, arbatos atsigerti.

Norintiems sužinoti daugiau apie tai, kas čia vyksta, galėčiau rekomenduoti apsilankyti mūsų tinklalapyje www.ausrosteatras.lt. Pavyzdžiui, šį penktadienį pas mus bus naujokų krikštynos, tad buvo tikrai malonu perskaityti, kad senieji artistai, išėję prieš dvejus ar trejus metus, ruošiasi ateiti - prašo dabartinių aušriečių rezervuoti salėje eilę, klausia, kaip apsirengti. Vadinasi, buvimas "Aušroje" nėra vienadienis dalykas, kuris išėjus užsimiršta.

Mums svarbiausia - atrasti vaike tai, ko jis pats dar nėra savyje atradęs.

Kalbino Laima ŠVEDAITĖ