Balai gali sulaužyti žmogų

- Lietuvos universitetų rektorių konferencijoje skeptiškai pasisakėte dėl tokio barjero stojantiesiems įvedimo. Kodėl?

- Laikiausi ir laikysiuosi pozicijos: nevalia riboti stojimo į universitetus visiems motyvuotiems jauniems žmonėms. Net tiems, kurie brandos atestatus įgijo ankstesniais metais ir nusprendė studijas pradėti vėliau. Tokių stojančiųjų vis daugėja, jų skaičius artėja prie 20 tūkst. Dalis jų paprasčiausiai nesuspėtų pasirengti perlaikyti valstybinius egzaminus ir negalėtų vienodai konkuruoti su šiemetiniais abiturientais.

Diskusijos vyksta visų pirma dėl to, kad Mokslo ir studijų įstatymo nuostata turi būti įgyvendinama, kaip ir kada. Pagal įstatymą mažiausias stojamasis balas turi būti paskelbtas ne vėliau kaip prieš dvejus metus.

Mūsų universitetas siekė ir siekia, kad studijuoti ateitų tik tam pasiryžę, gebantys studentai. Bet turime ir pripažinti, kad universalizavimas niveliuoja, suvidurkina, „sumasina“ studijuojančiuosius. Tarsi patenkame į tokią situaciją, kai dirbtinai apsistatome barjerais, nepalikdami laisvės iššūkiui ir galimybei nustebti, kai užslėptas talentas ir gabus profesionalas gali gimti čia pat, jam patekus į liberalią, atvirą, stiprinančią mokymosi, kūrybos universitetinę aplinką.

Aukštosios mokyklos pareiga - surinkti motyvuotus studentus, kad jie gerais rezultatais profesinėje srityje garsintų ne tik save, bet ir savo „Alma Mater“. VDU labiau rūpi ne kiekybė, o kokybė ir itin pirmakursių motyvacija bei lūkesčiai. Tai ne visada galima pamatuoti vien brandos egzaminų pažymiais. Siekiant suvienodinti studijuojančiųjų lygį ir kelti studijų kokybę, VDU minimalus konkursinis stojamasis balas buvo įvestas nuo 2010 metų. Jo dydis kito 2014-aisiais, kai dėl pasikeitusios skaičiavimo metodikos ir perėjimo prie 10 balų sistemos stojančiajam trūko informacijos ir galimybės pamatyti ankstesnių metų stojimo konkursų (kai buvo 20 balų sistema) rezultatus bei pasirinkti studijų programą ar net kryptį.

Įvedus vienodą balą visiems, dirbtinai struktūruojami, sakyčiau, net laužomi ir luošinami, pamatiniai žmogaus kūrybinio pasirinkimo siekiai. Tai ypač galioja stojant į tokias studijų programas ar profesines sritis kaip dainavimas ir muzikavimas, mados ir medijų dizainas, socialinio teisingumo ir socialinio darbo studijos, etika ir religijotyra, konfliktų studijos. Ten, kur aktualus ne tik mokyklinių žinių turėjimas ir jų centralizuotas įvertis, bet ir emociniai, motyvacijos, kūrybos bei socialinio pašaukimo ar kiti, mažiau kiekybiniam matavimui pavaldūs, matavimai (empatija, kūrybos inovacijos ar pilietinis aktyvumas). Pastarieji gebėjimai daugiausia šansų atsiskleisti turi „artes liberales“ pobūdžio mokymosi ir idealų fone.

- Valstybės lėšų aukštajam mokslui nuolat trūksta. Tad universitetai varžosi, kuriam pasiseks daugiau pritraukti studentų į valstybės nefinansuojamas vietas. Netgi rizikuodami įsivelti į turginius santykius, kur vyrauja studento motyvacija: „Už mokslus susimokėjau, tai minimalų teigiamą balą užsitikrinau; jei dėstytojas žinių reikalauja, skųsiuosi, kad nesugeba dėstyti, - pakeis kitu.“ Kaip neperžengti ribos, už kurios - studijų... nekokybė?

- Valstybės nefinansuojamos, studento lėšomis mokamos studijos nesuteikia privilegijų gauti aukštesnius ar garantuoti minimalius teigiamus įvertinimus. Universitete visiems taikomi vienodi pažangumo ir akademinio sąžiningumo reikalavimai. Tai įtvirtina universiteto dokumentai - Statutas, Studijų reguliavimas, Akademinės etikos kodeksas, taip pat studijų sutartys, kurias pasirašo kiekvienas studijuojantis. VDU nepasitaikė atvejų, kad studentai apeliuotų į tai, jog moka už mokslą, todėl esą „turi“ gauti bent minimalų įvertinimą. Dėstytojams visi studentai vienodai svarbūs, vertinamos tik žinios ir pasiruošimas. Studentai tai žino, todėl nemažai tokių, kurie, kad ir studijuoja valstybės nefinansuojamose vietose, stengiasi, dirba ir pasiekia puikių akademinių rezultatų.

VDU į švietimą, menus ir kūrybą, į mokslą ir tyrimus bei mūsų bendruomenės dalyvavimą įvairiausiose kūrybinėse ir dalykinėse partnerystėse žiūri kaip į šansą kurti ir palaikyti viešąjį gėrį. Nesvarbu, ar studentas gavo valstybės paramą (o galbūt netgi būsimojo darbdavio paskatinimą), ar sumokėjo savo lėšomis. Siekiame ilgalaikio efekto ir rezultato: plataus žinojimo, įgūdžių lavinimo, gyvenimiškos patirties, emocinio įsitraukimo į sprendžiamas aktualias visuomenės problemas.

- Kaip vertintumėte argumentus, kad reikėtų grįžti prie gyvavusios prieš keliasdešimt metų tvarkos, kai pačios aukštosios mokyklos egzaminuodavo stojančiuosius, o šie stodavo tvirtai apsisprendę, ką ir kur nori studijuoti, bet ne ten, „kur pasiseks vietą nupirkti“?

- Iki bendrojo priėmimo į aukštąsias mokyklas organizavimo VDU rengė stojamuosius egzaminus į visas studijų programas. Beje, tuomet organizavome stojimą pirmiems dvejiem studijų metams į studijų programų grupes ar net fakultetus. Nuo trečiojo kurso studentai rinkdavosi konkrečią studijų programą. Tokia stojimo tvarka pasiteisino, ji leisdavo kiekvienam studentui per pirmuosius dvejus studijų metus geriau suprasti, kokioje kryptyje jis mato savo ateitį, karjerą, savirealizaciją. Vėliau dėl bendrojo priėmimo organizavimo VDU buvo priverstas atsisakyti šios stojimo į universitetą tvarkos. Paradoksalu, bet dabar Lietuvoje taikoma ir plečiama tokia priėmimo tvarka (tarkim, studijų krepšelių paskirstymas pagal studijų programų grupes) visose aukštosiose mokyklose, kokia VDU veikė nuo universiteto atkūrimo, 1989-ųjų.

Priimčiau išsakytą iššūkį ir išties manau, kad tai būtų tikslinga, - egzaminuodami keltume savo veiklos kokybę, turėtume šansų į savo bendruomenę pasikviesti tuos, kurie eitų tik į VDU. Žinoma, universitetai ir šiandien yra laisvi organizuoti stojamuosius egzaminus, to niekas nedraudžia. Menų srities studijose tai yra privaloma, kai kurioms kitoms kryptims šis reikalavimas irgi yra taikomas. Neteisinga teigti, kad studijų vietą galima nusipirkti. Stojantieji yra reitinguojami pagal bendrąsias priėmimo organizavimo taisykles, sudaroma geriausia jų eilė, taikomi minimalūs konkursiniai balai, papildomi motyvacijos testai ir kita.

- Neteko girdėti apie švietimo reformos pabaigą, o gal žinote, kokią „paslaptį“, kaip ją derėtų pagaliau pabaigti, kol iš Lietuvos neišsilakstė tie, kuriems ji skirta, - jauni žmonės?

- Reformos, manau, dar tęsis ne vienus metus; kitaip ir būti negali, - gyvename nuolat naujus pavidalus atkuriančios modernybės laikais. Todėl toliau kursis ir tęsis mūsų valstybės gerovės, žmogaus įgalinimo ir socialinių santykių stiprinimo projektas. Tai kuria tam tikrą nežinios jausmą, bet sykiu nėra taip jau blogai. Mūsų valstybė - tvirta, atvira, veikiančios europinės demokratijos šalis. Didžiuojuosi ja, kaip ir atkurtuoju VDU, - būtent mūsų universitetas gali būti vertinamas kaip modernaus gyvenimo, atvira naujovėms, kūrybai ir intelektui erdvė, kurioje testuojami dabarties ir ateities gyvenimo scenarijai.

Blogiau yra tai, kad visos reformos mūsų valstybėje pernelyg politizuotos, paliktos politinių partijų ideologijų ir interesų labui, kartais atskirų žmonių sveiku protu nesuvokiamoms ambicijoms. Blogiausia yra tai, kad reformose nedalyvauja intelektualai, tyrėjai, socialinių ir humanitarinių mokslų profesionalai. Juk būtent socialiniai mokslai ir turi ekspertinės patirties pamatyti, analizuoti, aktualizuoti ir siūlyti ateities gyvenimo scenarijus. Kaip tik pastarojo veiksmo dabar mūsų valstybėje ir stinga.

Nepelnytai supaprastinta ir išgarsinta raktinio žodžio „technologijos“ reikšmė, neaktualizuojant ir neatskleidžiant jos giluminio potencialo. Technologijos yra žmogaus kūriniai ir tęsiniai, jos gimsta išprususio, kūrybingo, socialaus ir komunikabilaus, viešajame gyvenime dalyvaujančio žmogaus galvoje. Kaip tik todėl universitetai turi atrasti ir ugdyti talentus, pamatyti ir puoselėti interesų bei kūrybos scenarijų įvairovę. Tai prigimtinė universitetų teisė ir misija, sykiu ir pamatinis universiteto veiklos principas - suteikti galimybių žmogui, atskleidžiant jo kūrybines galias, tarnauti valstybei ir pažangai.