Būsimas mokytojas - laisvesnis, drąsesnis ir žinantis, ko nori

Kinta ir savo gyvenimą mokytojavimui ketinąs pašvęsti studentas - jis dabar drąsesnis, laisvesnis, neretai pedagoginės patirties įgijęs gyvenime, ne akademiniame suole, interviu naujienų agentūrai ELTA teigė didžiausios šalyje mokytojus rengiančius mokymo įstaigos atstovė.

- Jau kelerius metus, nuo 2010 m., stojantiesiems į pedagogikos studijos programas įvestas motyvacinis testas. Ar jis pasiteisino? Ar išties tai padeda atrinkti labiausiai motyvuotus asmenis? Gal dar matote kažkokių priemonių, atrenkant stojančiųjų motyvaciją?

- Pastaraisiais metais pedagogines studijas renkasi iš tiesų labiau motyvuoti studentai. Nors bendras skaičius būsimųjų studentų, užsiregistravusių motyvacijos įvertinimui, kasmet mažėja, tačiau ateinantys įsivertinti motyvaciją nori tapti pedagogais. Tai rodo pirmais prioritetais pasirinktos specialybės LEU (60 procentų įstojusiųjų LEU pasirinko pirmu prioritetu, dar 20 procentų antru ir trečiu prioritetais). 2013 metams studijuoti švietimo ir ugdymo kryptyje pareiškė norą ir išsilaikė motyvacijos testą 1187 abiturientai (2012 metais tokių buvo 1814). Nors ir pastebimas mažėjimas (sumažėjo ir abiturientų skaičius), skaičiai rodo, kad norinčiųjų įgyti pedagogo profesiją yra žymiai daugiau, nei valstybė skiria finansuojamų vietų (2013 metais - 517). Kita vertus, papildomas barjeras, renkantis profesiją, ne visiems yra patrauklus, taigi ar neturėtų būti mąstoma ir apie motyvacijos tikrinimą stojant į medicinos, teisės ir kitas profesijas? Tuomet galėtume kalbėti apie vienodas konkuravimo sąlygas. Vis dėlto reikia pripažinti, kad motyvacijos įvertinimas pasiteisino.

Stojančiųjų motyvaciją didintų valstybės ir visuomenės požiūrio į mokytojo profesiją kaita, mokytojo darbo sąlygų gerinimas, didesnis stabilumas, o ne nuolatinės reformos švietimo sistemoje, ir perspektyva jaunam žmogui rasti darbą pagal specialybę. Šiuo metu stojančiųjų motyvaciją didina ir Švietimo ir mokslo ministerijos skiriamos tikslinės stipendijos geriausiai studijuojantiems būsimiesiems pedagogams.

- Koks yra šiandienis jaunuolis (-ė), ketinantis tapti mokytoju? Ar jis pasikeitė? Gal pastebima, jog daugėja mokytojais norinčiais tapti vaikinų?

- Jaunimas keičiasi kasmet, jis tampa laisvesnis, drąsiau reiškiantis savo nuomonę, žinantis, ko nori iš studijų. Smagu, kad daugėja jaunų žmonių, jau vidurinėse mokyklose išbandžiusių save savanoriškoje veikloje su jaunesnio amžiaus vaikais, seneliais ar kitoje socialinėje veikloje. Tokie jauni žmonės kryptingai renkasi pedagogo profesiją. Deja, vaikinų, norinčių tapti mokytojais, nedaugėja. Bet tie, kurie įstoja į LEU ir baigia pasirinktas studijas, sėkmingai dirba švietimo, kultūros ir kitose srityse.

- Kaip manote, ar apskritai ne per daug šalyje ruošiama pedagogų, kai demografinė situacija blogėja? Galbūt tam pakaktų vienos mokymo įstaigos - šiuo atveju LEU?

- Valstybės finansuojamų vietų švietimo ir ugdymo krypčiai kasmet mažėja: 2010 metais buvos skirta 800 valstybės finansuojamų vietų, 2013 metais - 517. Taigi drąsiai galime teigti, kad mokytojų rengiama ne per daug ir labai greitai (mūsų atlikti tyrimai rodo, kad 2017 metais) kai kurių specialybių (fizikų, chemikų, matematikų) mokytojų trūks. Atkreiptinas dėmesys ir į didelį dabar mokyklose dirbančių vyresnio ir pensinio amžiaus pedagogų skaičių (2012 metais vyresnių nei 60 metų mokytojų dirba 3613, iš jų 1107 vyresni nei 65 metų, vyresnių nei 50 metų - 12300), o tai reiškia, kad būtina auginti vyresniems mokytojams deramą pamainą. Be to, vidurinė mokykla nuolat keičiasi, atsiranda poreikis rengti dviejų, netgi trijų specialybių mokytojus, taigi kalbėti turbūt reikėtų ne apie mokytojų perteklių, o apie naujų kompetencijų įgijusių mokytojų rengimą. Tą ir daro šiuo metu LEU.

Ar pakaktų vienos mokymo įstaigos, rengiančios pedagogus? Sąžininga ir korektiška konkurencija visuomet sveika, LEU jos nebijo, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad ir dabar, kai pedagogus gali rengti ir rengia keli universitetai, didžioji dalis būsimųjų mokytojų (apie 70 procentų valstybės finansuojamų vietų) renkasi LEU. Abiturientų pasirinkimas rodo, kad norintiems įgyti pedagogo profesiją studijos LEU yra patrauklios. Taigi LEU galėtų ir likti pagrindiniu unikaliu universitetu, rengiančiu pedagogus. Joks užsienio universitetas Lietuvai reikalingų mokytojų neparengs, o didžiųjų klasikinių universitetų misija yra kita.

- Kokios yra populiariausios specialybės?

- Populiarios yra įvairių dalykų mokytojų specialybės: istorija, lietuvių filologija, anglų filologija, kūno kultūra, biologija, geografija, pradinio ugdymo, ikimokyklinė ir priešmokyklinė pedagogika, šokio, dailės, socialinė pedagogika, psichologija. Kaip matome, populiarių specialybių spektras platus.

- Ar į LEU tebestoja daugiau jaunuolių iš provincijos? Ar tebegajus stereotipas, jog "LEU - provincijos universitetas"? Juk dažnai dar girdima "ai, iš Pedagoginio...", "baigęs "Pedagoginį"...

- LEU nėra nei provincijos, nei regioninis universitetas. 2013 metais daugiausia norinčiųjų studijuoti buvo iš Vilniaus, Panevėžio, Alytaus, Kauno, Utenos, Šiaulių apskričių, mažiau tik iš Klaipėdos apskrities. Jeigu analizuotume duomenis pagal miestus, tai pakviestųjų studijuoti 2013 metais daugiausia yra iš Vilniaus, Panevėžio, Alytaus, Kauno, Šalčininkų, Trakų, Ignalinos, Švenčionių, Varėnos, Anykščių, Druskininkų, Šiaulių.

Tie, kurie, kaip Jūs sakote, kalba stereotipais, matyt, senokai buvo universitete ir nesidomi permainomis, kurios yra įvykusios ir nuolat vyksta LEU. Stereotipinio požiūrio gali atsisakyti tik tas, kas to nori. Keista, kad ir Jūs, taip klausdama, pateikiate tas pačias neigiamą nuostatą formuojančias replikas. Pozityvios diskusijos tai tikrai neskatina.

- Pripažinkime, kad mokytojų profesija Lietuvoje dar ne taip gerbiama kaip Vakaruose. Kaip manote, kada ši situacija pasikeis ir ko tam reikia?

- Iš tiesų pagarba švietimo ir kultūros darbuotojams Lietuvoje labai skiriasi nuo pagarbos Europos šalyse. Kalbu ne apie žodinę pagarbą, kurią ypač švenčių progomis "švietimiečiams" reiškia valstybės vadovai, o apie realius žingsnius, kurie padėtų mokytojams, kultūros darbuotojams jaustis oriai. Ir ne tik atlyginimai čia svarbu. Daug svarbiau yra valstybės formuojama švietimo ir kultūros politika, formuojama visuomenės nuomonė apie švietimo ir kultūros darbuotojų vaidmenį ir poveikį ugdant brandžią pilietinę visuomenę. Nepamirškime ir visuomenės požiūrio į mokytojo profesiją: juk nuo tėvų požiūrio labai priklauso moksleivio požiūris į mokytoją ir mokyklą apskritai. Be abejo, ir patys mokytojai turi siekti, kad mokytojo profesija būtų labiau gerbiama. Ir mokytojus rengiančios, ir procesus koordinuojančios, valstybės politiką vykdančios institucijos turi dirbti išvien. Svarbų vaidmenį formuojant visuomenės nuomonę ir keliant (arba, priešingai, menkinant) mokytojo profesijos prestižą atlieka ir žiniasklaida. Teigiamų pokyčių yra, tikiuosi, kad pedagogai, kultūros darbuotojai bus gerbiami vis labiau. Tik svarbu suprasti, kad to norėti ir siekti turime visi drauge: nuo tėvų iki valstybės vadovų. Norėtųsi kuo daugiau pozityvių, be išankstinių nuostatų, dalykiškų diskusijų įvairiais pedagogams rūpimais klausimais.

- Dėkoju už pokalbį.