Kol dar mano asmenybė nesusidaugino (čia kaip susidvejinti, tik iš daugelio kartų), grįžtu prie esmės. O esmė tokia. Vesdama vaiką į darželį, aš tampu šio mažojo paslaugos vartotojo tiesiogine atstove. Vadinasi, esu paslaugos gavėja. Pagal Lietuvos Respublikos teisės norminius aktus, darželius reikia vadinti ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo įstaigomis. Vadinasi, esu ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo paslaugos gavėja.
Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymą ir kitus teisės norminius aktus, ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo paslaugos organizavimas ir teikimas yra savivaldybės atsakomybė (kaip savarankiška funkcija). Suprantame, kad Klaipėdos miesto savivaldybė turi laisvę veikti savo nuožiūra ir savo galva, organizuodama ir administruodama šios paslaugos teikimą.
Vėlgi, pagal tuos pačius teisės norminius aktus, savivaldybėje valdžia priklauso tarybai ir merui, o valdžią įgyvendina administracijos direktorius.
Dalyvaudama darželių problemų svarstymuose, bendraudama susitikimuose su valdžios atstovais ir kitais įvairius vaidmenis atliekančiais žmonėmis, vis dažniau išgirstu Jums, mieli tėveliai ir mamytės, perduodamą žinią. O ši žinia tokia: ar Jūs žinote, kad mokėdami atlyginimą už vaiko išlaikymą ugdymo įstaigoje, Jūs padengiate (lituanistai tikrai nesutiks su šiuo žodžiu) TIK 16 proc. visų vaiko išlaikymui reikalingų lėšų?
Atsiverčiu tuos pačius teisės norminius aktus, kurių viename, t.y. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 8 straipsnio 4 punkte rašoma, kad "viešosios paslaugos gyventojams teikiamos teisės aktų nustatyta tvarka atlygintinai ir neatlygintinai". Taigi, ikimokyklinis ir priešmokyklinis ugdymas, būdamas vieša paslauga, galėtų būti teikiamas atlygintinai, bet galėtų būti teikiamas ir neatlygintinai.
Todėl man, kaip šios viešos paslaugos gavėjai, kyla nemažai klausimų: kodėl ši paslauga negalėtų būti teikiama neatlygintinai? Kodėl aš, kaip paslaugos gavėja, turiu padengti būtent 16 proc. paslaugos teikimo kaštų (o ne, pvz., 10 ar 20 proc.; be abejo, geriausiai būtų tik kokie 5 proc., kaip arbatpinigių norma eilinėje kavinėje)? Kaip tvarkomi tie likę 84 proc.? Ar jie panaudojami tikrai efektyviai, racionaliai, veiksmingai ir skaidriai?
Šis, paskutinis, klausimas šiandienos įvykių fone man atrodo esantis svarbiausias. Kaip vyksta pinigų paskirstymas, perskirstymas ir, svarbiausia, panaudojimas? Jei šiandien dažnas iš mūsų galėtume smulkiai papasakoti, kas sudaro galutinę pieno kainą vartotojui (pradedant nuo pačios karvutės ir baigiant didžiuoju prekybos centru), tai retas iš mūsų žinome, kaip keliauja tie 84+16. Mes turime teisę žinoti. Mes turime teisę klausti. Mes turime teisę sulaukti atsakymo, kas už mūsų, mokesčių mokėtojų ir paslaugos gavėjų, pinigus suvalgo vaikams skirtą lašišą...
Gabrielė BURBULYTĖ- TSISKARISHVILI, Vakarų Lietuvos tėvų forumo narė
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą