Karinė parengtis: kalbos prestižas prieš liberalizmą

Šalies lituanistai vieningai sutaria: didžiausias gimtosios kalbos priešas - informacinės technologijos. "Technokratiškoje visuomenėje humanitarinė kultūra praranda savo reikšmingumą. Pragmatizmas ima viršų", - konstatuoja kalbos specialistai ir apgailestauja, jog visuomenė "atsisveikino" su švietimu, kurio pagrindinis elementas - rašytinis žodis: svarbesnis tapo kompiuterinis raštingumas. Kita vertus, ar ši situacija tikrai vadintina "neraštingumu"? Kas tai yra ir kaip jis matuojamas? Ar nėra kam nors paranku, kad jis "mažėtų"? Galiausiai ar valstybinį lietuvių kalbos egzaminą griežtai tikrinamos norminiuose leidiniuose surašytos lietuvių kalbos gramatikos, žodyno, rašybos ir skyrybos normos nėra pernelyg nelanksčios ir atitrūkusios nuo vartosenos?

Raštingumo vertė

"Palyginti su ankstesniais metais, 2013 metų lietuvių kalbos ir literatūros valstybiniame brandos egzamine kalbos normų laikymosi kriterijaus svoris padidėja daugiau nei du kartus (2010-2012m m. buvo 15 proc., o nuo 2013 metų - 35 proc.)", - "Vakarų ekspresą"informavo Nacionalinio egzaminų centro direktoriaus pavaduotoja egzaminų organizavimui ir vykdymui, einanti direktoriaus pareigas, Teresė Blaževičienė.

Kad "neraštingų" (popliariai kalbant), arba gavusiųjų 0 taškų už teksto rašymo dalies kalbos normų laikymosi vertinimo kriterijų (jo vertė - 16 taškų iš galimų surinkti 104 taškų už visą egzaminą) skaičius sparčiai didėja, buvo matyti nuo 2008 metų. Tačiau raštingumo kriterijaus įvertinimas egzamino teksto rašymo dalyje nelėmė, ar kandidatas iš viso išlaikė egzaminą, nes galutinį egzamino įvertinimą sudarė taškai, gauti už teksto rašymo ir teksto suvokimo užduotis.

2008-2012 m. lietuvių kalbos (gimtosios) valstybinį brandos egzaminą (VBE) sudarė dvi dalys - teksto suvokimas (52 taškai) ir teksto rašymas (52 taškai, kurių 30 proc. (16 taškų) sudarė kalbos normų laikymasis). Bendras egzamino taškų skaičius buvo 104 taškai. Taigi kalbos normų laikymasis sudarė 15 proc. visų egzamino taškų.

2012 2011 2010 2009 2008*

Egzaminą laikiusių kandidatų skaičius 25655 27546 25626 22682 20699

Neišlaikiusiųjų kandidatų dalis procentais 7,61 8,45 8,00 6,5 12,8

Kandidatų skaičius (proc.), gavusių 0 taškų už teksto rašymo dalies kalbos normų laikymosi vertinimo kriterijų. 33,67 31,36 23,85 18,92 10,66

Kandidatų skaičius (proc.), gavusių 0 taškų už teksto rašymo dalies kalbos normų laikymosi vertinimo kriterijų ir išlaikiusių lietuvių kalbos (gimtosios) VBE. 80,33 78,25 74,56 75,40 45,48

*Tais metais brandos egzamino programoje buvo numatyta, kad kandidatas turi surinkti ne mažiau kaip 30 proc. galimų visos užduoties (teksto suvokimo ir teksto rašymo) taškų, kad išlaikytų valstybinį brandos egzaminą.

Egzamino neišlaikiusiųjų kandidatų skaičius didžiausias buvo 2008 metais (12,8 proc.), o 2012 metais - 7,61 proc. Tai reiškia, kad kandidatų gautą įvertinimą 0 taškų už kalbos normų laikymąsi kompensavo gauti taškai už kitus teksto rašymo dalies vertinimo kriterijus ir už teksto suvokimo dalį.

2008-2010 metais kalbos normų laikymosi vertinime buvo priimta, kad maksimalus taškų skaičius (16 taškų) už kalbos normų laikymąsi buvo skiriamas, jei kalba taisyklinga / kandidatas padarė 1-2 klaidas. Kandidatas turėjo parašyti mažiausiai 400-450 žodžių tekstą. 0 taškų už kalbos normų laikymąsi buvo skiriama, kai kandidatas padarydavo 21 ir daugiau klaidų.
2011-2012 metais kalbos normų laikymosi vertinime buvo priimta, kad maksimalus taškų skaičius (16 taškų) už kalbos normų laikymąsi buvo skiriamas, jei kalba taisyklinga / padaryta 1 klaida. Kandidatas turėjo parašyti mažiausiai 400-450 žodžių tekstą. 0 taškų už kalbos normų laikymąsi buvo skiriama, kai kandidatas padarydavo 19 ir daugiau klaidų.

Nuo 2013 metų lietuvių kalbos ir literatūros valstybinį brandos egzaminą sudarys tik viena dalis - teksto rašymas. Maksimali taškų suma už egzaminą - 50, iš jų 18 skiriama už kalbos taisyklingumo kriterijų. Tai sudaro 35 procentus visų užduoties taškų.

Nusmukdė motyvaciją

"Kokia Vyriausybės politika, toks ir rezultatas, - įsitikinusi "Baltijos" gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Vidutė Kontautienė, iš savo ilgametės pedagoginės patirties vertindama mokyklinių reikalavimų lietuvių kalbos mokymui kaitą. - Reikalavimai lietuvių kalbos mokymui mokykloje labai spėriai kito raštingumo nenaudai. Keitėsi, lengvėjo mokymo programos, vertinimo kriterijai, mokymo metodai, mažėjo apimtys, vis daugiau dėmesio buvo skiriama mokinių kūrybingumo ugdymui, asmenybių formavimui. Iki 2012 m. laikydami brandos egzaminą abiturientai turėjo atlikti teksto suvokimo testą, kur klaidos taip pat buvo nefiksuojamos ir už tai nevertinama. Ko gero, liberalumo visose gyvenimo srityse pradėta siekti per anksti, tinkamai tam nepasirengus - tai turėjo daug įtakos negatyviems pokyčiams mokantis gimtosios kalbos."

Pasak lituanistės, mokiniai vertina save kaip asmenybes tinkamai nesuvokdami, kam jų gyvenime turėtų būti teikiamas pirmumas: "Daugelis jaunuolių savo ateitį sieja su gyvenimu ne Lietuvoje, todėl smukusi gimtosios kalbos bei literatūros mokymosi motyvacija. Beje, didžiulę neigiamą įtaką raštingumui daro informacinės technologijos, greitas gyvenimo būdas."

Mokytoja pastebėjo, kad mokiniai mažai skaito, siekia greito rezultato, nesistengdami įdėti pastangų, arba su minimaliomis pastangomis nori pasiekti puikių rezultatų. Daugelis dėl prastos motyvacijos nesusikaupia, nesutelkia dėmesio darbui, todėl rašant diktantus neišgirsta, testuose skaito tik tą žodį, kuriame reikia įrašyti raidę. Rašybos klaidų būna daugiausiai. Nesivargina taisyklingai rašyti lietuviškų raidžių (ė, š, ž). "Taip pat gausu ir skyrybos klaidų, manau, dėl taisyklių nemokėjimo, dėl negebėjimo logiškai mąstyti... Deja, fizinės jėgos ir grožio kultas mūsų visuomenėje laimi prieš proto kultą, todėl dažniau laimės siekiama einant lengvesniu keliu."

Pokalbininkė apgailestavo, kad taisyklingos kalbos ir rašyti be klaidų reikalaujama tik per lietuvių kalbos pamokas, o mokantis kitų dalykų į tai nekreipiama jokio dėmesio: daugeliui kitų mokomųjų dalykų specialistų tam stinga kompetencijos, jiems už rašto klaidų taisymą niekas neatlygina.

Nors lituanistai skatina mokinių domėjimąsi gimtąja kalba rengdami kalbos olimpiadas, raštingiausio moksleivio konkursus ir daugelį kitų renginių, į šią veiklą, pasak mokytojos, įsitraukia tik gabiausi, išmintingiausi ir motyvuočiausi... O kiti dažną kartą paliekami "už borto".

V. Kontautienės manymu, turėtų keistis švietimo įstatymai gimtosios kalbos atžvilgiu. Turėtų būti grąžinamas rašybos ir skyrybos mokymas baigiamosiose gimnazijos klasėse, nes, kaip rodo praktika, iki dešimtos klasės daugelio raštingumo įgūdžiai netvirti. "Jei nesistengsime aprėpti kuo daugiau, o svarbus taps žinių gilumas - rezultatas keisis."

Derėtų vieningiau raštingumo reikalauti visose gyvenimo ir veiklos srityse, teigė mokytoja: "Žinodami, kad pirmumo teisę užimti darbo vietą turės tas, kurio raštingumo lygis auštesnis, mokiniai labiau susimąstys, keisis mokymosi motyvacija. Juk taisyklingas kalbos vartojimas - kultūringo žmogaus požymis."

Sunkiausia pamoka - lietuvių

"Kažin ar žinojimas, kaip keitėsi lietuvių kalbos programos (neretai programos buvo naujinamos dėl paties atnaujinimo), kokios buvo žinių vertinimo tendencijos, galėtų paaiškinti mąžtantį jaunosios kartos raštingumą, - suabejojo Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungos pirmininkė, "Ąžuolyno" gimnazijos mokytoja ekspertė Nijolė Bartašiūnienė.

- Manyčiau, abejotinas pradinio ugdymo pasiekimų vertinimas "saulytėmis" ar "lietučiais", bijant įžeisti vaiką, sumažinti jo motyvaciją mokytis, nenuoseklus, fragmentiškas kalbos dalykų mokymasis pagrindinio ugdymo grandyje, neturint jokio patikrinimo, pratybų sąsiuvinių populiarumas, kai mokinys dažnai net neįsigilinęs į sakinio prasmę, skuba įrašyti raidę ar padėti kablelį, žodyno skurdumas, pagimdytas knygų neskaitymo... Priežasčių galima surasti ir daugiau."

Į tradicinio raštingumo sampratą, pasak pokalbininkės, įeina "gebėjimas skaityti tekstą, jį suprasti, nuosekliai atpasakoti, taisyklingai rašyti bei logiškai ir aiškiai dėstyti savo mintis. Tokiam raštingumui didžiulį poveikį turi (tiksliau būtų sakyti - turėjo) knyga; būtent ji formuoja (formavo) vientisą pasaulio suvokimą."

Literatūra, ypač klasikinė, buvo išsilavinusio, raštingo žmogaus atributas, sakė lituanistė. Tad dėl prastėjančio raštingumo apkaltinti ištuštėjusias bibliotekas būtų lyg ir logiška.

"Technokratiškoje visuomenėje humanitarinė kultūra praranda savo reikšmingumą, - apie bendras mokinių požiūrio į lietuvių kalbą tendencijas sakė N. Bartašiūnienė. - Pragmatizmas ima viršų. Mokykla - visuomenės atspindys, tad ir joje (tiek mokinių, tiek tėvų) rimtai žiūrima į tuos dalykus, kurių reikės norint įstoti į "gerą specialybę", o sielos poreikiai stumiami į užribį."

Mokytoja ekspertė pastebėjo dar vieną tendenciją - mokymąsi sieti su malonumu: "Sunkus darbas, kai reikia įdėti daug pastangų, kad suprastumei reiškinį, gebėtumei analizuoti, išaiškinti priežastis, nusakyti pasekmes, darosi nemažai daliai moksleivių nepatrauklus. Kartą vienuoliktokų paklausiau: koks jiems dalykas mokykloje pats sunkiausias? Atsakymas ir paaiškinimas šokiravo: "Lietuvių, nes čia reikia mąstyti, tai, ką surandi vienoje pamokoje, nebetinka, reikia ieškoti sprendimo iš naujo."

Pasirodo, matematikoje kitaip: kartą išmokai formulę ir ją taikai visą laiką. Deja, dabartinė matematika mokykloje, matyt, irgi išgyvena ne renesansą, jei suvokiama taip "technokratiškai". Asmeniškai aš esu labai dėkinga savo matematikos mokytojams Rafaeliams, kadaise išmokiusiems mane ne matematiškai gerai skaičiuoti, o logikos, abstraktaus mąstymo."

Žinia apie tradicine prasme suvokiamą neraštingumą netikėta buvo tik visuomenei, sakė pedagogė, o ne dirbantiems mokykloje lituanistams - ypač su vyresniaisiais mokiniais: "Kasmet tikrindami brandos egzamino rašinius matėme prastėjančią raštingumo situaciją: vis mažesniam abiturientų skaičiui galėdavome už raštingumą parašyti daugiau nei 8-9 taškus iš 16 galimų."

Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungos pirmininkė apgailestavo, kad ŠMM iki šiolei nematė rimtos neraštingumo problemos Lietuvoje ir neužsakinėjo jokių tyrimų, susijusio su prastėjančiu funkcinio ir bendrojo mokinių raštingumo priežastimis. "Turime tik tarptautinius PIRLS, PISA tyrimus, rodančius, kaip pamažu menkėja mūsų šalies mokinių raštingumo rodikliai, lyginant su kitomis pasaulio šalimis. Tiesa, čia raštingumas suvokiamas kiek kitaip. Tarptautiniais tyrimais siekiama išsiaiškinti, ar mokiniai, susidūrę su sunkumais, sugeba analizuoti, daryti išvadas, veiksmingai perteikti savo mintis, argumentus ir išvadas. Terminas "raštingumas" išreiškia šiuos bendresnio pobūdžio skaitymo, matematikos ir gamtos mokslų gebėjimus, gebėjimą mokytis visą gyvenimą, o ne tik faktinių šių sričių žinių turėjimą. Tad susirūpinti, kaip matot, reikia ne tik lituanistams..." - teigė N. Bartašiūnienė.

Deja, minėti tyrimai yra tik esamos švietimo problemos iliustracija, neaiškinanti, kokios priežastys lėmė tokią situaciją, sakė pedagogė, o norint gydyti ligą, reikia žinoti ne tik ligos simptomus.

"Valstybinį neraštingumo "statusą" rodo faktas, kad šių metų vasario mėnesį švietimo ministro įsakymu buvo sudaryta darbo grupė, kurios tikslas - parengti priemonių planą mokinių bendrojo (skaitymo ir rašymo) ir kultūrinio raštingumo aukštesniems pasiekimams užtikrinti. Iš klaipėdiškių joje dirba ir Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto profesorius Albinas Drukteinis, - pasakojo N. Bartašiūnienė. - Pagrindinis darbo grupės dėmesys krypsta į pradinį ir pagrindinį ugdymą, nes būtent šiame amžiaus tarpsnyje susiformuoja funkcinio raštingumo įgūdžiai. Planuojama atnaujinti pagrindinio ugdymo programas, skiriant didesnį dėmesį funkciniam raštingumui, realizuoti tikriausiai daugelio lituanistų svajonę - grįžimą prie sisteminio kalbos mokymo. Šiame projekte numatyta kelti mokytojų profesinę kvalifikaciją ir motyvaciją (viena siūlomų motyvacijos priemonių - didesnis atlyginimas pradinių klasių mokytojams ir lituanistams už mokinių darbų - diktantų, atpasakojimų, rašinių, kūrybinių darbų - tikrinimą), kaimo mokyklas aprūpinti vaikų literatūra, skatinti tėvus skaityti kartu su vaikais, įvesti privalomą ikimokyklinį ir priešmokyklinį ugdymą socialinės rizikos šeimose gyvenantiems vaikams. Tarp daugybės priemonių, remiančių lituanistinį ugdymą, projekte yra numatoma vykdyti funkcinio raštingumo patikrinimą po 8 klasės. Aišku, jei lietuvių kalba rūpinsis tik šio dalyko mokytojai, rezultatai bus labai menki.

Lieka tikėtis, kad postmodernioje visuomenėje, kurioje įsigali naujas kompiuterinis raštingumas, "suveiks" klasikinio švietimo priemonės ir metodai, vylėsi lituanistė.

Iš tuščio į kiaurą

Praktinę kalbos tvarkybą (rašybą, skyrybą, kalbos kultūrą ir pan.) įvairių specialybių studentams LCC tarptautiniame bei Klaipėdos universitetuose dėstanti docentė dr. Vaida Drukteinytė raštingumo situacijos nelinkusi vertinti kategoriškai, juo labiau - dėl jos kaltinti jaunimo.

"Nesu kategoriškų apibendrinimų šalininkė, todėl nepasakyčiau, kad dauguma staiga tapo neraštingi; kita vertus, ne pirmus metus tendencija prastėja. Būna, kad kartais pagalvoju: kaipgi šis studentas apskritai galėjo įstoti į universitetą?"

Viena iš pagrindinių svarstomos problemos priežasčių V. Drukteinytė laiko kalbos prestižo smukimą. "Ir čia jau kaltas valstybės požiūris į kalbą bei mūsų požiūris į save pačius. Jei angliška kalbėsena, artikuliacija, fonetika tapo "kietesnė" nei lietuviška (o tokį požiūrį skatina visa aplinka), jeigu rašyti su klaidomis interneto portaluose - normalu, tai nėra ko čia kaltinti vaikų neraštingumu. Mes patys, suaugusieji, taip elgiamės su savo kalba ir savo pavyzdžiu ugdome jaunąją kartą."

Kita prastėjančio raštingumo priežastis - valstybinių egzaminų tvarka, kuri niekaip negali nusistovėti. "Štai šiemet padarytos nuolaidos lenkams diskriminuojant lietuviškų mokyklų mokinius. Betgi jose taip pat mokosi tautinių mažumų atstovai, vadinasi, šie dar labiau diskriminuojami. Egzamino tvarka turi būti aiški ir bendra. Verčiau tautinės mažumos tegu laiko atskirą egzaminą, ir universiteto dėstytojas žinos, ko iš to pirmakursio tikėtis. O dabar - sumaištis, - samprotavo docentė.

- Atskira kalba - vertinimo kriterijai. Pavyzdžiui, elementarias rašybos klaidas darantis pirmakursis sako, jog per abitūros egzaminą jis gavo 93 proc.! Todėl, kad vertinimo skalėje raštingumui nebuvo skirta deramo dėmesio.

Dar kita priežastis - bendrojo ugdymo programos, pagal kurias vaikai kalbos mokomi fragmentiškai, mat buvo atsisakyta aiškaus klasikinio modelio: dabar - kalba, o dabar - literatūra. Be to, daugiau dėmesio reikia skirti fonetikai, tai yra garsui ir jo santykiui su raide. Esu įsitikinusi, kad taip dalis rašybos klaidų išnyktų savaime. Gerai garsus tariantis žmogus paprastai gerai ir rašo. Juk mūsiškė rašyba iš esmės yra nesudėtinga (palyginkime kad ir su anglų kalba). Nuostata, kad sunku išmokti taisyklingai lietuviškai rašyti, yra tik mitas. Reikia metodikos, laiko ir sutelkties.

Kalba, kaip ir matematika, reikalauja tikslumo, o vaikai nebemoka tiksliai atsakyti į klausimą. Svarbiausia tapo išsisukti iš padėties. Per pastarąjį darbo dešimtmetį pastebėjau, kad gebėjimas pilstyti iš tuščio į kiaurą išugdomas bene geriausiai."

Kaip "technologinius" vaikus prijaukinti prie knygų? "Tegu skaito jas savo planšetiniuose kompiuteriuose... Tegu skaito kad ir apie vampyrus - svarbu, kad tekstas būtų taisyklingas. Pagal programas privalomi literatūros kūriniai mokiniams dažnai būna per sudėtingi, per ilgi. Turėkime galvoje, kad naujoji karta sunkiau sutelkia dėmesį, tad reiktų pagalvoti apie naujus mokymo būdus."

Docentė pateikė pavyzdį iš savo darbo patirties: "Atsivedus studentus į kompiuterių klasę ir paprastą auditoriją tos pačios užduoties atlikimo rezultatas skiriasi. Studentai nelinksta kūrybiškai spręsti problemų, nori jau paruoštų atsakymų. Klasėje be kompiuterių, be interneto jie sutrinka: o iš kur tuos atsakymus gauti?"

V. Drukteinytė taip pat konstatavo faktą, jog kūrybiškumas mąžta. "Kai prieš keletą metų skaičiau D. Golemano knygą, kurioje jis rašo, jog 21 amžiuje du trečdaliai žmonių dirbs informacijos perskirstymo darbą, buvau labai nustebusi, bet jau akivaizdu, jog tai ir vyksta."

Apie prestižą...

"Nėra vienos priežasties, nors esame įpratę ieškoti kaltų ir vieni į kitus rodyti pirštais: tėvai - į mokytojus, mokytojai - į tėvus arba ugdymo programų kūrėjus bei institucijų vadovus", - komentuodama priekaištus Švietimo ir mokslo ministerijai sakė šios institucijos Pagrindinio ir vidurinio ugdymo skyriaus vyriausioji specialistė Nida Poderienė.

Specialistė nurodė svarbiausius problemiškus aspektus: "Sisteminis kalbos mokymas ir raštingumo reikalavimai ugdymo programose, konkrečiai apibrėžiant, ką mokinys turi išmokti kiekvienoje klasėje, sistemingas funkcinio raštingumo vertinimas iki dešimtos klasės, mokymo priemonės bei mokytojų kvalifikacija.

"Raštingumo pamatai dedami pradinėje ir pagrindinėje mokykloje. Iki keturiolikos metų mokinys turi išmokti rašyti be klaidų. Nors lietuvių kalba nėra lengva, nepritarčiau svarstymams, kad nuo pirmos klasės iki mokyklos baigimo vis reikia mokyti žodžių rašybos. Visų mokomųjų dalykų pagrindiniai įgūdžiai suformuojami pagrindinėje mokykloje, elementaraus raštingumo gebėjimų įtvirtinimas neturėtų būti išimtis", - teigė N. Poderienė, pati turinti daugiau nei 15 metų pedagoginio darbo patirtį.

Į teiginį, kad valdžia neskiria deramo dėmesio valstybinei kalbai, pokalbininkė atsakė, jog kalbos prestižui daug įtakos turi bendras visuomenės kultūros laukas ir nuostatos, mat mokykla nėra uždara erdvė. "Kitas dalykas - ne institucijos formuoja prestižą. Jis pirmiausiai priklauso nuo mokytojo. Kai mokytojas - asmenybė, jo dėstomas dalykas tampa prestižinis."

Suabejojus, ar ne per didelė našta užkraunama mokytojui, specialistė teigė: "Jei mokytojas jaučiasi nešantis naštą, o ne dirbantis prasmingą darbą, jį siedamas su savo asmeninio gyvenimo tikslais, tai jis toks ir bus - nešantis naštą. Jei suvoki, jog dirbi su kūrybiškiausia visuomenės dalimi - vaikais, padedi jiems tapti asmenybėmis, tai ir požiūris į darbą pasikeičia."

Kalbėdama apie ministerijos priemones raštingumui kelti, N. Poderienė akcentavo, jog nuo šių metų įvesti du iš esmės nauji dalykai: VBE kriterinis vertinimas (visi abiturientai bus vertinami pagal tam tikrus bendrus kriterijus, o ne lyginami tarpusavyje), ir numatyta išlaikymo riba: abiturientas turi gauti 30 procentų viso įvertinimo, kad valstybinis egzaminas būtų išlaikytas. (Tokia riba buvo įvesta 2008 m., vėliau atsisakyta, ir ją nustatydavo Valstybinių egzaminų vertinimo komitetas.)

Taip pat parengtos atnaujintos pradinio ir pagrindinio ugdymo programos. Jų projektai parengti pernai ir dabar svarstomi lituanistų bendruomenėse. "Atnaujinimo tikslas - sustiprinti sisteminį kalbos mokymą ir atidžiai formuoti literatūros turinį, jį aktualizuoti."

Be kitų priemonių, vyr. specialistė minėjo lietuvių kalbos patikrinimą pagal bendras vertinimo normas po 8 klasės, "nes dabar yra matomi skirtingi pasiekimai skirtinguose regionuose", taip pat pabrėžė, jog šiuo metu jau naudojamos vertinimo normos 11-12 klasėms ir jau parengti 1-10 kl. rašomųjų darbų vertinimo projektai.

N. Poderienė atkreipė dėmesį, kad dabar kaip niekad aktyviai į švietimo procesą yra įsitraukusios mokslo institucijos, universitetų akademinės bendruomenės, tėvų forumas. "Galime palyginti: kai tarpukariu į švietimą buvo investuota daug protų, tai ši sritis buvo labai stipri", - priminė ministerijos darbuotoja.

... ir apie praktinę naudą

"Lietuviškai neapsimoka", - tokį faktą konstatavo mobiliojo ryšio bendrovės konsultantas, paklaustas, kiek pabrangsta sms paslauga, jeigu ji rašoma lietuviškais rašmenimis.

Visų trijų didžiausių šalies mobiliojo ryšio bendrovių duomenimis, žinučių rašyti lietuviškai tikrai neverta. "Į vieną SMS rašant paprastomis raidėmis - be jokių ą, č, ir t. t. - telpa 160 ženklų. Jei bent viena sms raidė yra ą, č ir t. t., tada į vieną SMS telpa tik 70 ženklų", - teigė UAB "Bitė Lietuva" konsultantas.

"Jeigu rašote žinutę lietuviškai, jūsų telefono aparatas ją supranta kaip nestandartinę ir suprogramuoja kaip dvi žinutes", - sakė UAB "Omnitel" darbuotojas.

Taigi jei parašysite vieną žinutę iki 160 ženklų ir padėsite bent vieną paukščiuką ar nosinę, mokėsite kaip už dvi žinutes; jeigu daugiau nei 160 ženklų (su bent viena lietuviška raide) - mokėsite kaip už keturias žinutes. Jei parašysite tokį ilgą tekstą, kad jis sutilps tik į tris žinutes, ir panaudosite bent vieną lietuvišką raidę - mokėsite kaip už šešias.

UAB "Tele2" savo tinklalapyje taip pat informuoja, jog 160 simbolių ilgio tekstinė žinutė rašant angliška abėcėle yra tolygi iki 70 simbolių rašant lietuviškais rašmenimis, o ilgesnės nei 160 simbolių (arba 70 simbolių, jei naudojami lietuviškas, rusiškas ir kai kurie kiti raidynai) SMS žinutės siunčiant yra padalinamos į keletą standartinio dydžio SMS žinučių ir kiekviena jų apmokestinama vienos SMS kaina.

Tad klausimas, ar naujoji karta, kurios gyvenimas tapo nebeatsiejamas nuo informacinių technologijų, rinksis rašyti savo draugams žinutes lietuviškai, būtų nelogiškas... O įprotis, žinia, blogiau už prigimimą.

Kaip matuojamas raštingumas?

"Kaskart, kai išgirstu kaltinant jaunimą už nemokėjimą rašyti ir lietuvių kalbos žalojimą (kalbos tik be kita ko, suprantama), pamanau, kad jei pati būčiau taisytoja, kaltintojai daug balų iš manęs negautų. Dėl logikos, argumentavimo, konteksto suvokimo klaidų. Dar patikrinčiau, ar nėra kam paranku, kad raštingumas "mažėtų". Su psichologais aptarčiau, kokį poveikį daro nuolatinis peikimas ir "priemonių" griežtinimas. Bet nesu taisytoja ir neteisiu, o išdėstysiu keletą abejonių, - sakė kalbininkė ir sociolingvistė Loreta Vaicekauskienė.

- Kas yra raštingumas? Bet kuriai šiuolaikinei visuomenei tai yra viena iš vertingiausių simbolinių vertybių ir nėra čia ko ginčytis nei įrodinėti. Raštingas žmogus - tai beveik kaip ir mokslo žmogus, o mokslo žmogui - viskas, nemokytam - nieko. Todėl nenuostabu, kad paskelbus, jog raštingumas mažėja, paskui save galima patraukti minias.

Tačiau kaip suprantame raštingumą? Žodynai aiškina, kad raštingumas pirmiausia yra mokėjimas rašyti (ir skaityti). Šia prasme raštingumas šiandien yra visuotinis ir smarkiai smarkiai auga - rašoma gerokai daugiau nei kada anksčiau, yra gerokai daugiau rašančiųjų, rašoma gerokai įvairesnių žanrų ir stilių tekstų. Jei įdomu, paskaitykite didžiuosiuose žodynuose pateikiamus senųjų raštų pavyzdžius apie tai, kaip kas kada ko nemokėjo parašyti. Taip pat turbūt neprieštarausite, kad dabartinė raštingumo samprata apima gebėjimą rašyti ir skaityti ne viena kalba. Dauguma mūsų moksleivių, be anglų kalbos, bent šiek tiek raštingi viena kuria iš papildomų užsienio kalbų (prancūzų, vokiečių, rusų). Tai kodėl skelbiama, kad raštingumas mažėja?

Kaip matuojamas raštingumas?

Raštingas žmogus paprastai dar apibrėžiamas kaip kūrybiškas, apsiskaitęs, išprusęs, išsilavinęs, įgudęs rašyti. Per valstybinius egzaminus šitie gebėjimai kaip tik ir tikrinami. Sakyčiau, gana ambicingomis, nelengvomis užduotimis. Tas gerai.

2012 metų egzaminų rašinių kokybinė analizė rodo visiškai neblogus teksto turinio vertinimo (problemos, idėjų suvokimo, teksto vientisumo, minčių pagrindimo kultūrine ir socialine patirtimi, dėstymo logikos ir kt.) rezultatus. Balai čia pasiskirsto taip, kaip ir turėtų - pačius blogiausius ir geriausius vertinimus gauna mažuma absolventų, o didžiausias jų procentas - vidutinius. Tai yra normalu, žmonės yra skirtingi ir taip buvo per amžius. Nebent geresnių balų galima buvo negailėti parašyti, nes skirtingi yra ir vertintojai, o kokybinis vertinimas, pripažinkime, visada kiek subjektyvus. Skelbti karinės parengties būklės tikrai nėra dėl ko. Galiu garantuoti, kad ne per egzaminą, be streso, be smarkiai ribojančio laiko ir savo sugalvota, sau aktualia tema tie patys moksleiviai parašytų puikiausius visas minčių komunikavimo normas atitinkančius tekstus. Paskaitykite jų internetinius tinklaraščius.

Tai kurgi šuo pakastas, kad daroma išvada, jog kas trečias mūsų moksleivis yra neraštingas? Ten, kad vertinant raštingumą turimos galvoje bendrinės lietuvių kalbos normos.

Kokios lietuvių kalbos normos?

Kadangi ši tema verta visų atskirų diskusijų ir viso mūsų laiko, pasakysiu labai trumpai. Per valstybinį lietuvių kalbos egzaminą (taip pat ir bet kur, kas tik kiek vieša) griežtai tikrinamos norminiuose leidiniuose surašytos lietuvių kalbos gramatikos, žodyno, rašybos ir skyrybos normos. Mano akimis, didžioji bėda yra tų normų nelankstumas, dažnai nemažas atotrūkis nuo vartosenos, perdėtas kalbos gryninimas, netgi tarmės variantų skelbimas didžiosiomis kalbos klaidomis.

Daugelyje valstybių gramatikos normos nustatomos pagal daugumos (išsilavinusių) kalbos vartotojų kalbą, į leksiką ir skyrybą žiūrima itin lanksčiai, leidžiami keli rašybos variantai arba rašyba irgi keičiama pagal vartoseną. Jeigu mūsų moksleiviai būtų vertinami pagal kitokius normų standartus, jie iškart taptų raštingesni. Jei jums tikrai rūpi, nepatingėkite palyginti kad ir 1976 m., 1985 m. ir pačių naujausių "Kalbos patarimų" leidimų. Apskritai juos pastudijuokite. Tikrai rasite tokių kalbos variantų, kurie nebuvo laikomi (didelėmis) klaidomis, kai patys lankėte mokyklą, o šiandien jau taisomi griežtai.

Nesakau, kad jaunimas turi rašyti bet kaip ir nesimokyti suaugusiųjų viešosios kalbos normų. Bet sakau, kad kartelė iškelta pagal labai specifinius normiškumo kriterijus. Nustatytas kalbos "klaidų" skaičius, už kurį rašomas aukštesnis ar žemesnis balas, egzamine yra visiškai tinkamas. Tačiau mūsų moksleiviai šiandien suklumpa ten, kas veikiausiai būtų kliūtis ne vienam iš mūsų.

Ar ne todėl 2012 metų egzamine, pagal pasirinktų rašinių kokybinės analizės rezultatus, beveik 40 proc. moksleivių gavo 0 balų už lietuvių kalbos normų laikymąsi? Stilius, laimei, nebuvo taip smarkiai taisomas, bet vis dėlto irgi ganėtinai griežtai. O juk stiliaus vertinimas dažnai yra subjektyvaus skonio reikalas. Rašinius taiso eilinės lietuvių kalbos mokytojos. Ar tikrai jos visos vienodai supranta gerą ir blogą stilių?

Šie neigiami skaičiai jau savaime yra simptomas. Tik ne tokio jaunimo neraštingumo, kaip linkstama pabrėžti. Pagalvokime ir apie raštingumo mokymo metodus - leiskime mokykloje daugiau rašyti ir kalbėti įvairiausiomis temomis, o ne kalti išimtinės rašybos retus žodžius."