Kristijonas Gukauskas ir Tomas Gavelis: "Mes galime atsiplėšti nuo žemės"

Kaip jautėtės sužinoję, jog pasirodysite didžiausiame čempionate tarptautinės šokių federacijos IDO istorijoje? Dalyvavo 4000 šokėjų iš 35 pasaulio šalių.

Kristijonas: Mums žmonių skaičius nėra rodiklis, svarbiausia - tiksliai atlikti savo darbą. Bent jau aš nesijaudinau. Tokiame čempionate atiduodu viską, visas jėgas, kad pasisektų man, Tomui, kad vienas kito nepavestume. Tikrai pabunda toks žvėris viduje...

Tomas: Važiuodami jau iš anksto žinojome, kad bus daug varžovų, bet taip pat žinojome, ką galime. Šokome solo ir duetu. Sukaupiu energiją savyje ir ją išlieju aikštelėje.

Girdėjau, kad prieš pat čempionatą Kristijonas patyrė traumą.

Kristijonas: Mokykloje per kūno kultūros pamoką žaidėme krepšinį, aš kažkaip netinkamai pasirinkau svorio centrą ir pasitempiau kaklą; pasislinko slankstelis, tai negalėjau kaklo sukioti į šonus. Davė vaikišką įtvarą ir savaitę prieš čempionatą šokau su juo. Bet kai atėjo metas, vadovas man jį nuplėšė, sakydamas: "Dūkt gali, o šokti - ne?"

Kaip viskam pasibaigus vyko apdovanojimų ceremonija?

Kristijonas: Paprastai - pakylų nebuvo, sustojome į eilę. Įspūdinga, kad skambėjo Lietuvos himnas mums, pelniusiems pirmąją vietą. Tai buvo nerealus jausmas...

Tomas: Svarbiausia ne apdovanojimai, o tas pergalės jausmas viduje. Nepasijunti pasaulio valdovas, bet įgyji pasitikėjimo savimi, įkvėpimo, įsitikinimą, kad gali laimėti ir kituose čempionatuose, atsiplėšti nuo žemės.

Kas buvo maloniausia: žiūrovų keliamas furoras ir palaikymas, šlovė, tėvų džiaugsmas, dovanos, pramogos po čempionato?

Kristijonas: Aišku, svarbu buvo ir tėvų palaikymas, sveikinimai. Mamos verkė, ir aš pats verkiau. Malonu, kai tave visi sveikina. O dėl pramogų - nuėjome į "McDonalds'ą".

Tomas: Aš tai laikiausi. Draugas, dalyvavęs jau antrajame pasaulio čempionate, sakė, kad čia nieko tokio, ko čia raudoti...

Ar neapėmė jausmas, jog jūs - išskirtiniai, nepaprasti ir kaip nors nepasikeitė jūsų elgesys, bendravimas su bendraamžiais?

Manyčiau, čia ne mums spręsti, o draugams, ar mes tapome kažkokie "pasikėlę", aš manau, kad mes nesame pasipūtę, - sakė abu berniukai.

Kaip treniruojatės, išliejate nemažai prakaito?

Yra labai didelis fizinis krūvis. Prieš rugsėjį ir po jo ateina daug naujų veidų, ir greitai jų nebematai, nes būna vaikams per daug sunku, kai kurie išsigąsta, kai pamato "žvėris", kurie jau trejus metus šoka. Pas mus rimtai viskas vyksta. Bendra treniruotė trunka ilgiau nei valandą, bet tie, kurie važiuoja į pasaulio čempionatus, po repeticijos pasilieka salėje ir dirba pluša, - kas belieka?

Savo treneriui Mindaugui Lekauskui keliate rūpesčių?

Visko būna. Per paskutiniąją kelionę kiekvienas "bachūras" darėme po tūkstantį pritūpimų, nes truputį siautėme naktį. Vos nenugriovėme kemperio. Krėtėme visokias nesąmones, - juokėsi abu prisiminę.

Kodėl pasirinkote gatvės šokius, ne kokį futbolą?

Kristijonas: Aš apie ketverius metus prieš tai lankiau futbolą, tada nutiko keista istorija. Vakare visa šeima žiūrėjome muzikinį kanalą per televiziją, nekreipiau dėmesio, ir ten kažkas šoko. Mama paklausė, ar aš norėčiau taip šokti, net nesiteikiau atsakyti, nerimtai į tai pažiūrėjau. Bet po to kažkaip prikalbino, nuvedė pas Mindaugą į šokių studiją "Intrus" - ir prasidėjo... Lankiau, tobulėjau, radosi smagumas. Iš tikrųjų, kai tiek esi pasiekęs, visus darbus mesti, sakyčiau, nečempioniška.

Tomas: Aš už jį anksčiau lankyti treniruotes pradėjau; Mindaugas yra mano patėvio pažįstamas nuo senų laikų. Mama paskatino pabandyti, man patiko - nuo tada šoku. Kai perėjau į ketvirtą klasę, pajutau šokių sunkumą, nebeatsirado laiko mokslams; norėjosi mesti, grįžus iš mokyklos išsidrėbti priešais televizorių. Bet pagalvojau, jog neverta, nes šokdamas pamatai daug pasaulio, turi daug draugų ir dėmesio.

Kodėl vis dėlto būtent gatvės šokiai?

Kristijonas: Man iš pat pradžių nepatiko pramoginiai šokiai; tie valsai, ta apranga kaip princų. Į gatvės šokį sudėta viskas, jeigu, pavyzdžiui, kas nors šoka baletą, jiems labai praverstų pabandyti hiphopą. Tai būtų didžiulė patirtis, kaip ir mums - pabandyti baletą. Kai visus šokius išmoksi, tada tu būsi pats geriausias šokėjas. Iš mūsų studijos daugelis yra dalyvavęs Baltijos salsos čempionate, kurį organizuoja mūsų vadovas; jis yra toks įvairus...

Kaip jums sekėsi prieš metus Vokietijoje, Bochumo mieste, vykusiame pasaulio čempionate?

Čempionai Kristijonas Gukauskas (dešinėje) ir Tomas Gavelis. Eimanto CHACHLOVO nuotr.

Kristijonas: Tai buvo labai linksma kelionė. Kai važiuoja ne visa komanda, o kokia dešimtis vaikų mažame autobusiuke - visiškai kitaip viskas būna. Vokietijoje sekėsi labai gerai, vėl "electric boogie" kategorijoje su Romanu Andrejevu iškovojau I vietą, nugalėjome labai tituluotus šokėjus. Mūsų draugai Kristupas ir Armandas iškovojo III vietą.

Gatvės šokius "išrado" juodaodžiai. Ar galima prilygti jiems temperamentu ir gracingumu?

Kristijonas: Žinoma. Būna visokių; jau, atrodo, jie viską gali, na, ir nieko neparodo. Bet būna tokių, kurie tiesiog skraido aikštelėje. Praėjusiame pasaulio čempionate Vokietijoje dalyvavo Pietų Afrikos vaikai - šimtais suvažiuoja. Bet vis dėlto dauguma juodaodžių atvažiuoja iš Nyderlandų, praradę savo šaknis.

Dabar žmonės labai anksti pradeda galvoti apie būsimą profesiją, o jūs?

Kristijonas: Aš visiems sakau, kad negaliu pasakyti: iš kur aš žinau, kas bus po penkerių - dešimties metų. Dabar aš šoku, lankau mokyklą, o kas bus toliau, pažiūrėsim. Dabar kuriu iš kelionės į Austriją filmą. Turiu daug įvairios veiklos.

Tomas: Apie ateitį negalvoju, gyvenu dabartimi. Nelabai domiuosi net kompiuteriais, kaip visi domisi, labiausiai - šokiais. Galvoti apie ką nors kita neturiu laiko.

Kristijonas lanko Hermano Zudermano gimnaziją, Tomas - Simono Dacho progimnaziją. Kas mokykloje patinka, kas trukdo gyventi, ko esate iškrėtę?

Kristijonas: Kūno kultūra labiausiai patinka, nes mokytoja leidžia kvadratą, krepšinį pažaisti. Yra dalykų, kurie labai sekasi, tarkime, lietuvių kalba ir kiti humanitariniai mokslai. Mokykloje nesu išdaužęs lango, bet prisigalvojam nesąmonių. Ai, prisiminiau, penktoje klasėje į lubas spyriau batą...

Tomas: Aš mokykloje tai nieko nepridirbau, bet vakar mano draugas susprogdino "tuliką", ir jį išmetė iš mokyklos. Įmetė "bombiožkę", viskas išsitaškė.

Panos sako, kad jūsų amžiaus berniukai yra išsiblaškę, išdykę, su jais nėra apie ką pasikalbėti. Kaip iš tikrųjų?

Tomas: Kiek teko bendrauti su jomis ir su vyresnėmis, kokių 15 metų, tai jos sakė, kad aš kalbu kaip vyresnis nei vienuolikos metų. Turiu klasiokų, kurie yra visiški mažvaikiai, jie kalbasi apie kompiuterinius žaidimus.

Kristijonas: Aš neturiu ką pasakyti šiuo klausimu.

Kokioms varžyboms ruošiatės dabar?

Šiuo metu ruošiamės mūsų vadovo Mindaugo organizuojamam "Lituania cup 2011" - įvairių šokių čempionatui, kuris vyks netrukus, lapkričio 19 - 20 Klaipėdoje, LCC universitete.