"Mane motyvuoja galimybė prisidėti prie mažos asmenybės kūrimo"

Daugiau nei dvidešimtmetį vaikus mokanti dainuoti Erlanda sako, kad kartais nutinka netgi taip, kad laimėta prizinė vieta kaip tik demotyvuoja mokinius dirbti ir tobulėti.

"Kaip ir bet kurioje kitoje srityje, taip ir dainuojant nieko nepasieksi, jei neįdėsi daug darbo", - pabrėžia Jeronimo Kačinsko muzikos mokykloje ir Eduardo Balsio menų gimnazijoje dirbanti vokalo mokytoja.

Prikalbinti šiam interviu jus nebuvo lengva. Ar tai lietuviškas kuklumas ir baimė džiaugtis tuo, kad neseniai praūžusioje "Muzikos talentų lygoje" jūsų auklėtiniai pelnė net kelias pirmąsias vietas, ar prie prizinių vietų jau taip esate įpratę, kad to nebesureikšminate?

Prizines vietas parvežė ne vien mano, bet ir Rasos Veretenčevienės bei Irmos Keinienės mokiniai. J. Kačinsko mokykloje dirba puikūs mokytojai. Nemanau, kad esu išskirtinė mokytoja, kuri ugdo tik talentus arba turi visus atsakymus, kaip paruošti prizininką. Kiekvieną dieną pati sau keliu šimtus klausimų ir kaskart randu naujus atsakymus.

Bet istorijos nesuklastosi - labai dažnas reiškinys, kad jūsų auklėtiniai iš įvairių konkursų grįžta užėmę prizines vietas.

Na... taip.

Vėl kuklinatės. Tada paklausiu kitaip - gal jums tiesiog labai pasiseka ir mokote tik labai gabius mokinius?

Nereikėtų pervertinti nei mokytojo indėlio, nei vaiko gabumų. Aš ir pati labai dažnai galvoju, koks mechanizmas lemia mokinio sėkmę. Manau, kad, norint atskleisti bet kokį talentą, svarbi yra šventoji trijulė: sąlygos, darbas ir charakterio savybės. Jeigu vaikas neturės sąlygų pabandyti pagroti ar padainuoti, nieko ir nebus. Lygiai taip pat net ir turint didžiausius gabumus nieko nepasieksi, jei nedirbsi ir netobulėsi. Tingulys gali nužudyti bet kokį talentą. Nei groti, nei dainuoti per naktį neišmoksi. Tik kantrieji ir atkaklieji pasiekia aukštų rezultatų. Žinoma, labai svarbus mokytojo ir tėvų palaikymas.

Ar įdėjęs daug darbo bet kuris gali išmokti gerai dainuoti?

Žinoma, reikia gabumų. Bet nepakanka turėti vien prigimtinę dovaną. Ar išlavinsi tuos gabumus iki matomo rezultato ir išsiskirsi iš kitų, priklauso nuo anksčiau mano išvardintų faktorių. Ne kartą esame skaitę įvairias istorijas, kai dabar populiarūs dainininkai pasakoja, kad vaikystėje jiems nesisekė ir tik atkaklus darbas ar asmeninės savybės padėjo pasiekti to, dėl ko juos dabar dievina publika. Dažnai motyvacija tampa noras visiems įrodyti, kad aš galiu. Būna taip, kad iš pradžių labai gabus atrodęs vaikas nenori įdėti pastangų, tad kiti buvę ne tokie gabūs greitai jį aplenkia...

Spėju, kad vaikus labai motyvuoja laimėtos prizinės vietos.

Žinoma, jei niekada nepajusi sėkmės, motyvacija mažėja. Tačiau gali būti ir atvirkščiai. Kartais per anksti pasiektas laimėjimas gali netgi numušti motyvaciją, nes jam atrodys, kad jis jau visko pasiekė ir daugiau nebereikia stengtis. Labai daug kas priklauso nuo vaiko charakterio savybių.

Jei vaikui nesiseka, gal tiesiog tėvai jį ne į tą būrelį užrašė?

Labai svarbu atsakyti į klausimą, ar vaikas tikrai veikia savo gabumų srityje. Visi turi vienokių ar kitokių gabumų, tačiau nėra taip paprasta įžvelgti, kurioje srityje esi gabiausias. Gana dažnai vaikų pasirinkimui įtaką daro tėvai, pavyzdžiui, bandantys savo neišsipildžiusią svajonę dainuoti realizuoti savo atžalose. Renkantis neformaliąją veiklą veikia ir mados. Pavyzdžiui, Rūta Meilutytė laimėjo aukso medalį ir staiga visiems prireikė lankyti baseiną... Bet būna ir atvirkščiai, kai tėvai prisiminę, kaip juos vaikystėje vertė lankyti muzikos mokyklą, pasižada sau niekada neleisti vaiko groti, nors gal tai būtent jo pašaukimas? Kiekvienas atvejis labai individualus, labai svarbu įžvelgti, kur glūdi vaiko gabumai.

Mokytojui turbūt lengviau įžvelgti, ar turi vaikas gabumų, ar ne? Bet ką daryti, kai tėvai neklauso mokytojo nuomonės - bus mano vaikas dainininkas ir viskas.

Aš dabar jau išdrįstu tėvams pasakyti, kad jie pasitelkę intuiciją paieškotų, kur glūdi tikrieji vaiko gabumai. Tada jis patirs ne tik džiaugsmą, bet ir sėkmę. Ilgai mokydama tokį vaiką jaučiuosi tarsi žudikė, nes tiesiog padedu žudyti jo kitus gebėjimus.

Ar turite kokių nors metodikų, kurios visada pasiteisina, ir norėtumėte jomis pasidalinti su kitais pedagogais?

Labai nuvilsiu - vieno recepto nėra. Pati kaskart ieškau naujų metodų. Tai, kas pasiteisindavo prieš penkiolika metų, dabar jau neveikia. Manau, kad svarbiausia su kiekvienu mokiniu rasti bendrą kalbą ir suvokti, kas jį motyvuoja, nesistengti jo pritaikyti tik prie savųjų gebėjimų. Mokytojas negali užsidaryti vien savo suvokimo ribose. Svarbu nuolat žiūrėti į priekį, neatsilikti nuo laikmečio. Mokinys turi jausti mokytojo palaikymą. Ir, be abejo, bet kuriose situacijoje labai gelbsti geras humoro jausmas.

Laimė vaikui turėti gerą mokytoją.

Aš sakau kitaip - gerai, jei mokytojas vaiko gyvenime palieka pėdsaką, bet gali palikti ir dėmę...

Mokytoja dirbate daugiau nei du dešimtmečius, niekada nebuvo noro pabėgti?

Nemeluosiu, pačioje pradžioje, kai pradėjau dirbti mokykloje, atrodė be proto sunku. Bet ilgainiui suvokiau, kad tai mano kelias. Ir tikrai mane motyvuoja ne laimėtos mokinių prizinės vietos, o galimybė prisidėti prie mažos asmenybės kūrimo. Jeigu tau pavyksta praturtinti vaiko gyvenimą - tai yra didžiausias stimulas ir džiaugsmas. Dabar, dirbdama šį darbą, jaučiu malonumą galinti padėti vaikams. Taip, kaip gydytojas jaučiasi gerai galintis padėti žmogui ir prisidėti prie jo gerovės, taip ir aš jaučiuosi savo darbe.

Dabar labai eskaluojamas mokytojų atlyginimų klausimas. Kaip manote, ar padidinus jį visi mokytojai staiga taps savo srities profesionalais?

Žinoma, tie mokytojai, kurie dabar dirba atsainiai ir be aistros, nepradės dirbti kitaip vien dėl to, kad jiems pakėlė atlyginimą. Bet juos didinti būtina dėl to, kad tuomet į mokyklas bus galima pritraukti asmenybių, kurios dabar neina ten dirbti dėl mažų atlyginimų. Be to, tik oriai besijaučiantis mokytojas gali būti pavyzdžiu ir įkvėpėju mokiniams. Jei tavo akys nežiba, mokinys tavimi netikės. O kaip mokytojas gali jaustis oriai, jei jis, pavyzdžiui, dėsto meno istoriją, o pats niekada neturėjo galimybės išvysti Mikelandželo ar Leonardo da Vinčio kūrybos? Manau, kad įkvėpėju ir mokytoju negali būti vargstantis žmogus.

Mokote kitus dainuoti, o pati niekada neturėjote ambicijų lipti į sceną? Ar iš viso dainuojate?

Nelabai. Esu mokytoja, o ne atlikėja. Man patinka atrasti naujus dalykus mokant jaunąją kartą.