"Man keista, kai deklaruojame, kad ruošiame mokinius ateičiai, bet dažnai dar mokome juos taip, tarsi jie nuolatos gyventų dabartyje", - sako inovatyvioji pedagogė.
Jei būtų jos valia, švietimo sistemą ji pakeistų iš esmės. V. Birenienė nuoširdžiai nesupranta, kodėl šiais technologijų laikais daugelis dalykų mokyklose nekinta ir vyksta kone taip pat, kaip sugalvojo pačių pirmųjų mokyklų kūrėjai.
Ką jums reiškia šis įvertinimas?
Tai tarsi daugelio metų darbo įvertinimas. Kai kasdien dirbi, atrodo, kad šitaip ir reikia: pačiam daug mokytis, tobulėti, vesti seminarus, atrodo, kad tavo darbe nieko ypatingo nėra. Tad, žinoma, smagu, kai esi įvertintas. Tačiau tikrai nesakysiu skambių frazių, kad dabar stengsiuosi pateisinti šitą apdovanojimą ir dirbsiu dar daugiau. Dirbsiu taip, kaip moku. Toliau mokysiuosi naujų dalykų, nes man tiesiog būtų nuobodu visą laiką daryti tą patį.
Panašu, kad dėl tokio jūsų požiūrio nenuobodu ir mokiniams. Tiesa, kad mokote juos ne iš vadovėlių?
Vadovėlių nenaudoju jau daug metų. Nuo šių mokslo metų sukūriau elektroninius aplankus, kur vaikai randa jiems paruoštą teorinę medžiagą, užduotis, jas sprendžia, įsivertina, jas galiu ir aš įvertinti. Turiu klasėje 30 planšetinių kompiuterių, tad užtenka kiekvienam mokiniui. Vadovėlių nepasigendame.
Jūsų kabinete nematau ir lentos.
Bet yra televizorius, tad galiu transliuoti vaizdą iš kompiuterio. Turime "Apple TV", tad ir mokiniai gali prisijungti prie bendro tinklo be jokių laidų, projektorių - atlikę užduotį planšetėje, gali jį iš karto projektuoti į lentą arba nufotografuoti, ką atliko sąsiuvinyje. Labai džiaugiuosi, kad mūsų progimnazijos vadovybė suteikė man galimybę turėti tokį išmanų kabinetą.
Suaugusieji dažnai pyksta, kad vaikai sulindę į telefonus ar planšetes.
Man keista, kai suaugusieji galvoja, kad vaikai šitaip elgdamiesi tik tuščiai leidžia laiką. Patys vaikai jiems papasakotų, kad žaisdami žaidimus telefonuose jie mokosi strategijos, taktikos, ugdo reakciją, mastymą ir t. t. Patys suaugusieji nebemoka gyventi be technologijų, bet kažkodėl galvoja, kad vaikams jos tik trukdo.
Jūs nedraudžiate pamokų metu naudotis ir išmaniaisiais telefonais?
Jie puikūs pagalbininkai. Kam mokiniui pirkti naują skaičiuotuvą, jei jis yra įdiegtas telefone, kartais, atliekant eksperimentus, telefonas gali atlikti ir žibintuvėlio vaidmenį. Galų gale, pasinaudojus išmaniuoju telefonu internete galima rasti labai daug reikalingos informacijos. Visi mobilieji įrenginiai yra puikūs dėl to, kad jie yra mobilūs, su jais gali dirbti ir už mokyklos ribų - fotografuoti, filmuoti, kaupti duomenis, o, grįžus į klasę, juos apdoroti. Kai važiavau atsiimti apdovanojimo, reikėjo atsivežti mokinių atsiliepimų. Regis, šeštokėliai parašė: "Mūsų amžiuje naudoti technologijas yra dieviška ir mes labai laimingi, kad fizikos, gamtos ir žmogaus pamokose galime tai daryti."
Kodėl atsisakėte vadovėlių?
Tikrai gerbiu vadovėlių autorius ir nemanau, kad visi mokytojai privalo jų atsisakyti. Tačiau man sunku dirbti su vadovėliais, nes jie man kartais atrodo vienpusiški. Technologijų amžiuje rasti reikiamų žinių ir informacijos dabar galima labai daug. Ir, mano manymu, mokytojo užduotis - ne sausai pateikti teoriją, o išmokyti vaikus pačius atrasti reikiamą informaciją, ją apdoroti, analizuoti, atsirinkti ir pateikti. Tai pravers ir gyvenime. Juk galima vadovėlyje skaityti paragrafą apie mikrobus arba pažiūrėti internete "Mokslo sriubos" parengtą eksperimentą, kaip buvo auginami pelėsiai...
Tikriausiai jūsų pamokose nebūna žiovaujančių mokinių?
Atrodo, ne. Mano pamokose nebūna tylu, kad galėtum užmigti. Nuolatos vyrauja darbinis triukšmas, šurmulys, nes mokiniai dažniausiai dirba grupėse.
Po apdovanojimų viešai buvote pristatyta kaip mokytoja, kuri neužduoda namų darbų.
Prieš kelerius metus supratau, kad namų darbai iš tiesų neatlieka tos paskirties, kokios tikisi mokytojas. Stereotipiškai mąstoma, kad namų darbai mokiniui padeda užtvirtinti tai, ką jis išmoko pamokoje. Teoriškai tai skamba gerai, bet realiai dažnai viskas būna kiek kitaip. Dalis vaikų namų darbus vis tiek nusirašo, juolab kad dabar internetas pilnas pratybų atsakymų. Po pamokų vaikai yra labai užimti: sportas, muzika, šokiai, dailė. Kartais klausantis vaikų net apsiverkti norisi, kai, pavyzdžiui, septintokė sako, jog miega tik po keturias valandas, nes ruošiasi dailės parodai... Ar tikrai tokį vaiką reikėtų versti daryti namų darbus? Patikrinti, kaip vaikas įsisavino naują informaciją, puikiai galima ir pamokos pabaigoje, ypač kai sutaupai laiko, nes pamokos pradžioje nereikia tikrinti namų darbų. Matau, kad šis metodas puikiai veikia - vaikai viską spėja pamokos metu ir jų pasiekimai yra geri. Tačiau, mano nuomone, namų darbai tikrai nėra didžiausia švietimo sistemos problema. Kiekvienas mokytojas elgiasi taip, kaip jam atrodo tikslinga. Aš ir pati kartais užduodu namuose atlikti eksperimentines užduotis, bet tik tiems, kurie patys to nori.
Kaip vertinate planuojamus pokyčius švietimo sistemoje?
Pokyčiai visada yra gerai, nes supurto, priverčia mąstyti, prisitaikyti. Tačiau viešumoje pateikiami planai man labiau primena kosmetines priemones. Mano nuomone, seniai laikas ugdymo procesą keisti iš esmės.
Ką keistumėte pirmiausia?
Paminėsiu tik keletą niuansų, kurie man kliūva. Pavyzdžiui, nuo seno likusi 45 minučių pamokos trukmė. Man atrodo, kad dėl to mes slystame paviršiumi, nes vaikams nepakanka laiko įsigilinti. Manau, kad šiais laikais labiau tiktų teminis, patyriminis mokymas, o ne bėgiojimas iš vienos pamokos į kitą. Mūsų mokykloje būna patyriminio mokymo savaitė, kai pagal mokytojo parengtą programą atrenkami įvairaus amžiaus vaikai. Jie kartu su mokytoja leidžia laiką, mokosi to, kas numatyta programoje, pamokos nėra suskirstytas 45 minučių tikslumu, mokytojas pertraukas gali daryti, kada nori. Patyriminio mokymo metu suprantu, kad pasenęs ir mokinių skirstymas klasėmis. Kas sugalvojo, kad klases reikia sudaryti pagal amžių? Juk ir pačių vaikų branda labai skiriasi. Kodėl vienoje pamokoje negali sėdėti vienuolikos ir keturiolikos metų vaikai?
Man nepatinka ir dešimtbalė vertinimo sistema. Tikrai ne viską galima išmatuoti pažymiais. Pavyzdžiui, sėdi mokinė per kontrolinį ir verkia. Kai klausiu, ar sielojasi dėl to, kad nieko nesupranta, ji atsako, kad susipyko su mama, tad dabar apie nieką kitą negali galvoti... Gyvenime būna visokių istorijų, kurių neįsprausi į pažymių rėmus. Be to, prastesnį pažymį gavę mokiniai labai išgyvena, nes jaučia tėvų spaudimą. Manau, kad vietoje pažymių galėtume dažniau rengti tokius pasiekimų patikrinimus, kurie dabar organizuojami kas dvejus metus. Būtų galima patikrinti mokinių žinias kad ir kas tris mėnesius.
Gal šiuolaikinei mokyklai reikia ir naujų disciplinų?
Žinoma, juk mes įžengėme į ketvirtąją pramoninę revoliuciją, kai vyksta verslo kompiuterizavimas ir fabrikų automatizavimas. Tad akivaizdu, kad jau dabar viena pagrindinių pamokų mokykloje turėtų būti robotika ir kompiuterinis dizainas. Mane "veža" technologijos, su jomis niekada nenuobodu.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą