"Aš juos mokau ne tik technikos. Man labai svarbu, kad grojant atsiskleistų kiekvieno vaiko charakteris ir tik jam būdingi bruožai. Kartais per konkursus matau, kad vaikas puikiai paruoštas, bet nejaučiu jo paties. Suprantate - tarsi būtų auksiniame rėmelyje. O aš kaip tik stengiuosi, kad kiekvienas vaikas atsiskleistų ir perteiktų kūrinį taip, kaip jis suvokia", - pasakojo I. Skirsgilienė.
Fortepijono mokytoja dirbate jau 37-erius metus. Jaučiatės laiminga?
Labai. Mano mama galvojo, kad tapsiu vaikų gydytoja, nes visada labai mylėjau vaikus. Man atrodo, kad geras mokytojas gali būti tik tas, kuriam mokiniai - tarsi jo paties vaikai. Turi būti ne tik mokytoja, bet ir kone geriausia draugė.
Nejaučiate nuoskaudos, kad ne jūs scenoje, o jūsų auklėtiniai?
Tikrai ne. Aš pati negalėčiau būti profesionali pianistė, nes tiesiog labai bijau scenos. Žiauriai. Net ir dabar, kai kartais reikia kartu su auklėtiniais atlikti kūrinį, drebu iš baimės.
O kiek metų jūs pati mokėtės groti fortepijonu?
Iš viso 17 metų. Matyt, laikas nepadeda įveikti scenos baimės. Bet užtat aš turėjau kitų gerų savybių. Pavyzdžiui, konservatorijoje mano kurso draugai prašydavo, kad aš, klausydama, kaip jie atlieka kūrinius, pasakočiau, kokius vaizdinius matau. Sakydavo, kad tai jiems padeda.
Šią metodiką galbūt ir dabar naudojate darbe?
Taip. Mergaitės man tarsi princesės. Kai jos girdi iš manęs komplimentus, kitaip ir groti pradeda. Tarsi tikros princesės. Žinau, kaip ir su berniukais rasti bendrą kalbą, kad jie manimi pasitikėtų ir galėtų atskleisti savo paslaptis. Gudrybių jokių nereikia, tik dėmesio. Kad ir netikėtoje vietoje paslėpto saldainio ar tiesiog malonaus pokalbio geriant arbatą. Žinoma, turiu ir savo darbo specifiką. Pavyzdžiui, reikėjo vaikui paaiškinti, koks garsas yra "skanus". Pririnkau sode aviečių, valgome kartu per pamoką ir svarstome, kaip tokį skonį geriau būtų perteikti muzikos garsais.
O kaip išmokote vaikus nebijoti scenos?
Nuo pat mažų dienų mokau juos pratintis prie publikos. Ir ne tik tiesiogiai. Pamokų metu jų ateina paklausyti kiti mokytojai, stengiamės pamokų metu kuo dažniau groti salėje. Ir tėvų prašau, kad jie būtų vaiko žiūrovai namuose. Net ir tuomet, kai visiškai niekas nesiklauso, prašau vaikų įsivaizduoti, kad groja savo artimam draugui. Arba namuose repetuojant siūlau pasidėti šalia telefoną ir daryti įrašą. Sakau: "Nusilenkite telefonui, tarsi jis ir būtų jūsų žiūrovas." Iš patirties žinau - kai vaikas jaučia, kad jo klauso, jis groja kitaip, nei būdamas vienas pats, todėl prie to reikia pratintis. Bet jei atvirai, per koncertus labiausiai jaudinuosi aš, o ne vaikai.
Kaip tas jaudulys atrodo?
Mano vyras žino, kad savaitę prieš konkursą manęs geriau net nekalbinti. Būnu labai įsitempusi. Dažniausiai net kelias naktis prieš svarbius vaikų pasirodymus visiškai nemiegu.
Kodėl?
Tiesiog galvoje nuolatos groju vaikų kūrinius. Jei vieną vaiką ruošiu konkursui, dar nieko. Bet jei ruošiu penkis, kol mintyse pagroju kiekvieno vaiko kūrinius, ir naktis baigiasi (juokiasi. - Autor. past.).
O kaip elgiatės konkurso metu?
Stengiuosi sėdėti ramiai ir neišduoti savo emocijų. Bet mano vaikai mane puikiai pažįsta. Sako, kad viską išduoda mano akys. Jei po pasirodymo jos blizga, vaikai ramūs, kad pagrojo puikiai, bet jei jos truputį primerktos, vadinasi, kažkas buvo ne taip.
Sakoma, kad galėtum vienas kitą suprasti vien iš žvilgsnio, reikia ne vieną pūrą druskos suvalgyti.
Žinoma, kad reikia ne vienerius metus intensyviai dirbti, kol su vaiku atsiranda toks ryšys. Todėl aš visada sakau, kad geriausiai vaikus pradėti mokyti groti jau nuo penkerių metų.
Bet juk svarbu ne tik amžius, bet ir talentas?
Aš su visais vaikais dirbu vienodai, nesvarbu, koks jo talentas. Bet neslėpsiu - iškart širdimi pajaučiu, kuris tikrai daug pasieks.
Esate viena iš tų pedagogių, kuriai pavyksta puikiai mokinius paruošti konkursams. Kaip jums taip pavyksta?
Niekada vaikams nesakau, kad būtinai reikia laimėti, bet važiuodami į konkursą mes žinome, kad turime laimėti. Visada akcentuoju vaikams, kad kiekviename koncerte ar konkurse svarbiausia suteikti žiūrovui džiaugsmą, kad jis ir kitą kartą norėtų vėl tavęs klausyti. Man smagiausia yra tai, kad, nepaisydami puikių pasiekimų, mano auklėtiniai nesuserga žvaigždžių liga. Net ir tada, kai jiems nepasiseka, nenukabina nosies.
Įsivaizduoju, kad, norėdami pasiekti gerų rezultatų, vaikai turi ilgai ir sunkiai dirbti.
Groti reikia daug. Jei ruošiamės konkursams, repeticijos vyksta ir savaitgaliais. Vasaros atostogų metu jie taip pat groja. Bet visa tai vyksta ne per prievartą. Jie jau patys nori groti. Jei tai būtų tik prievolė - nieko nepasiektume.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą