Kasmet paskelbiama apie 2,5 milijono mokslo straipsnių. Kiekviename yra atrasta kažkas naujo, ko iki tol niekas nežinojo. Bibliotekos pilnos originalių tyrimų rezultatų mokslo žurnalų ir disertacijų pavidalu. Liūdniausia yra tai, kad dauguma šių originalių atradimų turi prasmę tik mokslo bendruomenei, kadangi niekas kitas šių straipsnių ar disertacijų neskaito, nes nesupranta. Milžiniški žinių lobiai guli ir Lietuvos bibliotekose, bet žmonės jų nežino, jomis nesinaudoja ir rodo savo „išprusimą“ TV laidoje „Klausimėlis“. Dėl to nežinojimo didėja atskirtis tarp mokslininkų ir visuomenės. Amerikiečių tyrimai parodė: 88 proc. mokslininkų mano, kad genetiškai modifikuoti produktai yra saugūs, tuo tarpu 37 proc. eilinių piliečių mano atvirkščiai; 68 proc. mokslininkų mano, kad maistas, išaugintas naudojant pesticidus, yra saugus, o 28 proc. piliečių mano atvirkščiai; 87 proc. mokslininkų mano, kad klimato kaitą skatina žmonių veikla, o 50 proc. piliečių mano, kad ne; 98 proc. mokslininkų mano, kad žmonės išsivystė evoliucijos būdu, o 65 proc. piliečių tuo netiki. Žmonės netiki tuo, ko nežino, kai trūksta žinių.
Aš apgyniau dvi disertacijas ir parašiau daugiau nei 200 straipsnių tarptautiniuose mokslo žurnaluose bei kelis šimtus tezių apie fazinius virsmus ir feroelektrą. Turiu išradimų ir patentų. Tačiau mano tyrimų žmonės nežino. Dažnai žurnalistai manęs klausinėja apie įvairius reiškinius, bet jeigu paminiu fazinius virsmus (mes juos matome kasdien) ar feroelektrą (kai kurių kristalų savaiminį įsielektrinimą, dėl kurio atsiranda labai svarbios technologijoms savybės), kam skyriau visą savo gyvenimą, jiems tai atrodo tarsi keiksmažodžiai. Jie nenori apie tai žmonėms pasakoti. O juk tai reiškiniai, dėl kurių turime daugelį šiuolaikinių telekomunikacijų ir kitokių technologijų. Praleidau daugybę bemiegių naktų ir dienų apmąstydamas idėjas, nesuskaičiuojamą kiekį valandų skaitydamas įvairiomis kalbomis literatūrą, siekdamas sužinoti, ar kas nors pasaulyje jau tų idėjų nerealizavo, o taip pat kurdamas eksperimentinę įrangą ir tyrimo metodus, darydamas eksperimentus, rašydamas disertacijas ir mokslo straipsnius, pagaliau diskutuodamas su kitų šalių mokslininkais ir su tarptautiniais recenzentais. Tai sunkus protinis išmėginimas, kurį mokslininkai patiria kas dieną. Dirbant tokį darbą nelieka laiko rasti būdus skleisti žinias visuomenei. Akademinė „skelbk arba žūk“ kultūra vertina tik mokslo publikacijas ir mokslo laipsniais bei vardais atsilygina mokslininkams, kurie skelbia daug mokslo straipsnių, ypač aukštai vertinamuose žurnaluose ir visai nevertina mokslo žinių sklaidos visuomenei. Tai ydinga visuomenės atžvilgiu kultūra.
Kokie yra tie mažyčiai žingsneliai, kuriais mokslininkai ir mokslo bendruomenė galėtų pakeisti tą akademinę kultūrą ir pradėtų viešai dalintis mokslo žiniomis bei atradimais su visuomene, mažindami tarpusavio atskirtį?
Pirmiausia, universitetai, mokslinių tyrimų institutai ir finansavimo institucijos turėtų palaikyti ir paskatinti tyrėjus supažindinti visuomenę su tyrimais, kuriuos jie plėtoja ir skelbia mokslinėje spaudoje. Universitetai turėtų reikalauti tyrėjų rasti būdą supažindinti visuomenę su kiekvienu moksliniu darbu, kurį tyrėjai skelbia recenzuojamuose mokslo žurnaluose. Šie būdai galėtų apimti nuomonių straipsnius, skiltis laikraščiuose ar pokalbius per radiją ar televiziją. Gera žinia, kad per radiją ar televiziją kartais vyksta pokalbiai, tačiau juose neatskleidžiamas net vienas procentas tų žinių ir atradimų, kuriuos mūsų tyrėjai kasmet padaro, skelbdami šimtus mokslo straipsnių užsienio žurnaluose. Tačiau tiems pokalbiams reikalingi moksliškai išprusę žurnalistai, kurie suprastų mokslininkus, taip pat, kad laikraščių redaktoriai norėtų moksliškai šviesti visuomenę. Didieji kitų šalių laikraščiai turi mokslui skirtas skiltis. Mūsų didiesiems dienraščiams sunku įpiršti straipsnį apie mokslą.
Kai kuriose šalyse yra programos, skirtos treniruoti mokslininkus skleisti mokslo žinias visuomenei ir išrinktiems politikams. Tose šalyse finansavimo fondai reikalauja mokslininkų, siekiančių gauti savo projektų finansavimą, paaiškinti, kaip gauti rezultatai padės padidinti mokslinį ir technologinį visuomenės raštingumą. Kai kuriose šalyse kiekvienas tyrėjas ar profesorius privalo kasmet parašyti keletą mokslo populiarinimo straipsnių arba paskaityti viešų paskaitų visuomenei apie savo tyrimus, taip atsiskaitydamas, už ką jį mokesčių mokėtojai finansavo. Lietuvoje to nėra. Daugelis aukščiausios kvalifikacijos tyrėjų yra atsiriboję nuo visuomenės, kurios pinigais vykdo tyrimus. Iš savo patirties žinau, kad žmonės nori paskaitų apie mokslą ir technologijas.
Antra, moksliniai žurnalai, kurie skelbia mokslo darbus, o tokių ir Lietuvoje leidžiama dešimtys, turėtų taip pat rasti inovatyvius būdus supažindinti visuomenę su atskleistomis naujomis žiniomis ar atradimais. Dabar žurnalai reikalauja mokslininkų pateikti kartu su straipsniu jo santrauką. Ši puslapio ar mažesnės apimties santrauka atskleidžia pagrindinius gautus rezultatus. Žurnalai galėtų žengti kitą žingsnį ir pareikalauti tyrėjų pateikti ir visuomenei suprantama kalba santrauką to, ką naujo jis ar ji atskleidė. Reikia rasti būdus supažindinti visuomenę su šiomis santraukomis.
Trečia, žurnalistikos institutai universitetuose turėtų mokyti žurnalistus rašyti ir kalbėti apie mokslą taip, kad jų istorijos visuomenei būtų įdomios, nes dauguma mokslininkų patys nesugeba populiariai pateikti visuomenei, ką jie daro ir ką reikšmingo visuomenei padarė. Aš esu parašęs keletą šimtų mokslo populiarinimo straipsnių ir išleidęs keturias mokslo populiarinimo knygas, tačiau ne apie savo tyrimus, nes leidyklos ir laikraščių redaktoriai nenori gilintis į sudėtingesnes mokslo problemas, sakydami, kad skaitytojams jos neįdomios. Bet ar tikrai žmonėms neįdomu, ką naujo Lietuvos mokslininkai atranda, ištiria ar sukuria? Manau, kad laikraščių redaktoriai didina atskirtį tarp mokslo ir visuomenės.
Lietuvos mokslų akademija, savo veiklos vienu pagrindinių tikslų paskelbusi mokslo populiarinimą, turėtų sukurti rimtą profesionalių mokslo žinių skleidėjų tarnybą, kuri tarpininkautų tarp žiniasklaidos ir tyrėjų skleidžiant mokslo žinias visuomenei. Ji turėtų nuolat informuoti žiniasklaidą, ką naujo Lietuvos mokslininkai sukuria ar atranda. O atrandama labai daug, tik tie atradimai paslėpti nuo visuomenės akių. Mokslų akademija yra subūrusi iškiliausių Lietuvos mokslininkų būrį, tačiau retas akademikas viešai pasirodo žiniasklaidoje. Todėl žmonės kalba, kam reikalinga Mokslų akademija, kurios balso visuomenė negirdi?
Žmonės nemėgsta valdovų, nurodinėjančių, ką jiems daryti. Bet norintys būti savo pačių valdovais, turi apsiginkluoti galia, kurią suteikia žinios. Mokslo žinios yra žmonijos vertybės. Laisvė kalbėti ir laisva spauda leidžia mums kalbėti tiesą, net jeigu ji yra nepatogi valdžiai, ir viešai ginčytis vieniems su kitais. Mokslas vystosi daugeliui sutariant ir yra skeptiškas nepelnytiems autoritetams. Mokslo straipsnių recenzavimas netoleruoja autoritetų. Kas gali būti labiau patriotiška nei tai? Mokslą yra už ką kritikuoti. Jis ne visada laikosi savo griežtų principų. Mokslas sukūrė daug žiaurumo, pradedant branduolinėmis bombomis, cheminiais ir bakteriologiniais ginklais ir baigiant eugenika, sukūrė daug žmonijai kenkiančių prietaisų. Bet sprendimas yra kovoti dėl šių principų, o ne atsisakyti jų.
Mokslas ir toliau teiks atsakymus į daugelį kasdienių iššūkių. Mokslo žinių kiekiui augant eksponentiškai, net siauros srities mokslininkai nespėja jų aprėpti, todėl daugiau nei kada nors mokslininkams reikia dalintis mokslo žiniomis su visuomene ir užtikrinti, kad svarbūs mokslo atradimai padėtų gerinti ekonomiką, sveikatą, maisto saugumą, aplinką, būtų kuriami nauji prietaisai, gerinantys gyvenimo kokybę. Reikia, kad didėtų žmonių mokslinis ir technologinis išprusimas, nes yra pavojinga gyventi mokslo ir technologijų valdomame pasaulyje stokojant mokslo žinių. Dėl nesuvaldomos technologijų plėtros jau net aukštasis mokslas nesugeba priešpastatyti studentų prieš pokyčių tempą ir prasmę. Žmonėms tampa vis sunkiau išsilaikyti (jaustis nepriklausomais savo paties valdovais) kintančiame pasaulyje, nes technologijos plėtojasi per dideliu tempu.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą