G. JAKAVONIS: Iš informacijos viešojoje erdvėje susidaro įspūdis, kad Lietuvos aukštasis mokslas rengia nekvalifikuotus, nemotyvuotus, labai dažnai nereikalingus Lietuvai specialistus. Kokia yra aukštųjų mokyklų padėtis?
E. JOVAIŠA: Esu giliai įsitikinęs, kad 2009 metais priimta finansavimo sistema ir aukštųjų mokyklų komercializavimas nedavė laukiamų rezultatų. Atvirkščiai, turime labai negatyvių pavyzdžių.
Kai aukštosios mokyklos pradėjo medžioti studentą, kurio kišenėje yra pinigėlis, tada mes sugalvojome visokiausių būdų, kaip padaryti, kad pinigėlis pas mus ateitų. Aukštosios mokyklos ėmė siekti tapti plačios aprėpties, arba, paprastai tariant, klasikiniais universitetais. Užuot gilinęsi, ką jie tradiciškai išmano, jie pasirodė gausybėje programų.
Dabar yra tokia situacija, kad turime apie 1800 programų. Šitame priėmime dalyvavo apie 800 programų. Įsivaizduokite tokią gausybę programų ir mūsų mokslinį potencialą - profesorius, docentus, rektorius, daktarus, asistentus. Juk ta žmonių masė nėra beribė ir ji turi pasiskirstyti po įvairius universitetus. Taip atsitiko, kad jie nesurenka reikiamo krūvio, eina dirbti viename universitete, kitame, eina dirbti į mokamą įstaigą. Mes labai daug ką išbarstėme.
Klausimas, ar studijų kokybei tai pakenkė, ar ne. Visi žinome, kaip iš tikrųjų yra. Manau, kad pakenkė.
Yra finansinis aspektas. Nuo Nepriklausomybės laikų, kai tik formuojame Lietuvos biudžetą, kultūrai, švietimui pinigų amžinai neužtenka. Aiškina, kad jų nėra. O aš nesutinku su šitokiu požiūriu. Manau, jeigu pinigų ir nėra, jų turėtų būti tokioms reikmėms, bent jau kultūrai ir švietimui.
Negaliu suprasti, kaip Finansų ministerija gali taip skaičiuoti. Ir skaičiuoti tiktai grąžą, o ne žiūrėti naudos, kurią mokslas ir švietimas duoda Lietuvos ateičiai.
Nežinau, kaip yra kitur, bet yra Suomijos variantas. 0,1 proc. vertės padidinimas biudžete į švietimą duoda apie 1 proc. BVP.
Mes pavertėme savo dėstytojus ubagais. Aukštosios mokyklos, norėdamos išlaikyti po 1-2 žmones programoje, įsigudrino padaryti tokią tvarką - 0,1 etato, 0,2 etato. Mes gi žinome, kiek kainuoja 0,1 arba 0,2 etato. Kainuoja 180 Eur, kainuoja 200 Eur, kainuoja 130 Eur. Pasakykite, į kokią padėtį mes pastatėme patį žmogų, kūrėją?
Tai, kas dabar vyksta aukštajame moksle, ir yra siekimas keisti finansavimo sistemą. Tam jau dirba grupės ir Švietimo ir mokslo ministerija.
Esmė ta, kad mes norime nuo rinkos pereiti prie įsipareigojimo kokybių. Kaip tai padaryti? Mes žengiame keliu, kuris yra įprastas gerai organizuotose Vakarų valstybėse. Tai yra sutartys su universitetais. Tai yra finansavimas į priekį, finansavimas pagal rezultatą, kokybinius parametrus. Pagrindinė viso šio finansavimo šerdis yra kokybiniai kriterijai, taip pat kai kur ir kiekybiniai kriterijai.
Pačios svarbiausios dalys, pagal kurias bus rengiamos sutartys, yra strateginis valdymas, studijos, mokslas ir poveikis visuomenei. Kai kam gali kilti abejonių, kodėl mes turėsime įvertinti strateginį valdymą. Bet su mūsų strateginiu valdymu yra bėdų.
Negali pykti ant pačių rektorių, kai mes buvome įsprausti su finansavimo sistema. Susikviečia rektorius visus savo profesorius ir sako: klausykite, jūs ką, norite atleisti 800 mano studentų? Iš ko jums atlyginimą mokėsiu? Tai koks čia strateginis valdymas gali būti?
G. JAKAVONIS: Tikslas pas mus visuomenėje yra ugdyti vartotojus, o ne gamybininkus. Keliame aukštųjų mokyklų stojamuosius balus. Bet jeigu pakelsime balus, iš karto sumažės universitetų, sumažės studentų. Ar iš tikrųjų švietimas yra padarytas paslauga?
P. GYLYS: Esame pažintiniuose spąstuose. Ypač pokomunistiniai kraštai, kurie nuo absoliutaus kolektyvizmo perėjo prie individualizmo, ekonomika - prie neoliberalizmo.
Kas atsitiko? Praktiškai ekonomika buvo paskelbtas tik verslas. O universitetai, atleiskite, yra parazitai. Jie gyvena ant sveiko verslo kūno ir siurbia išteklius. Tai yra didžiulis nesusipratimas, kurio mes negalime įveikti. Dėl to, kad žmonės, kuriuos aš vadinu rinkos fundamentalistais, užvaldė ne tik politinę erdvę, bet ir apskritai viešąją erdvę.
Vytautas Daujotis parašė knygą apie aukštąjį mokslą ir pasakė daug gerų minčių. Jis neišeina į viešąją erdvę. Mūsų mentaliteto žmonės teigia, kad universitetas irgi kuria turtą. Mes esame ne tik turto naudotojai, bet ir jo kūrėjai. Mes kuriame žinias, kuriame svarbiausią nacionalinio turto dalį - žmogų kūrėją. Universitetai visada buvo humanitarinės kultūros centrai.
Dabar girdime, kaip universitetus vertina tik verslo lyderiai. Kas keletą savaičių per nacionalinį transliuotoją vienas aiškina, koks turi būti aukštasis mokslas. Aš nesakau, kad neturi kalbėti. Jis gali kalbėti iš verslo pozicijų. Bet jis negali kalbėti iš viešojo intereso pozicijų.
Viešasis interesas yra supainiotas su privačiu ir apverstas. Juk viešasis nacionalinis interesas yra turėti gerą švietimo ir aukštojo mokslo lygį. Negali abiturientas su tėvais, dėdėm, tetom ir seneliais nuspręsti, kuris universitetas išliks ir kuris turi išnykti.
Tai yra makroproblema, nacionalinė problema, kurią turi spręsti politikai. Galima sakyti, visas elitas turi tai svarstyti.
O mes esame viską apvertę. Esame krepšelininkai, ir prasideda iracionalūs procesai tiek švietimo, tiek aukštojo mokslo srityje. Krepšelininkai sprendžia, kas išgyvens, kas ne, o ne valstybė.
Turime situaciją, kai mokytojas paverstas tarnu ir studentas, mokinys sprendžia, ar mokytojas geras. Taip, jis gali pasakyti savo nuomonę, apie tai nediskutuojame. Bet jis neturi turėti sprendžiamojo balso. O mes iš esmės judame link to ir turime visiškai neadekvatų finansavimą.
V. DAUJOTIS: Ankstyva specializacija dabar padarė meškos paslaugą. Kai reikia gana anksti apsispręsti, kokį profilį renkiesi, tai vėliau užkerta pasirinkimo laisvę. Žmogus labai anksti specializuojamas.
Kai jis ateina į aukštąją mokyklą, yra aibė programų rinkodaros tikslais įvairiausiais pavadinimais. Žmogus atėjęs neturi informacijos ir manoma, kad jis pasirinks teisingiausiai. Jis kartais pats pakliūva į spąstus, programos yra siauros. Patekęs į vieną siaurą programą, jis sunkiai gali iš jos išeiti, pereiti į kitą.
Vakarų šalyse žmogus stoja į plačiąją studijų kryptį. Paskui pačioje aukštojoje mokykloje jis įgyja konkretesnę specializaciją. Jis visą laiką renkasi savo gabumus. Pas mus tas neįmanoma. Dabar jis pakliūna į blogąją programą. Yra pateikiama šimtai programų, kurios kuriamos tik rinkodaros tikslais.
Sakė, kad verslui kasdien reikia vis naujų programų. Jam reikia paruošti sraigtelį. Yra labai smulkių programų konkrečiai darbo vietai. Taip visiškai prarandama universitetinė idėja, kad žmogus, išėjęs iš universiteto, įgyja gebėjimą mokytis visą gyvenimą. Jis turi pagrindus ir gyvenimas jam pasiūlys įvairiausius variantus, jis turi sugebėti realizuoti save kitoje situacijoje. Dabar jis ruošiamas konkrečiai, kaip sraigtelis vienai vietai. Tai jam užkerta kelius vėliau rasti kitą darbą.
G. JAKAVONIS: Su aukštosios mokyklos diplomo gavimu pasibaigia noras mokytis.
V. DAUJOTIS: Vos ne kyla tokia mintis, kad tai daroma specialiai. Yra šūkis mokytis visą gyvenimą. Ką tai reiškia? Kad aukštosios mokyklos vis permokys specialistus naujam traktoriui, naujoms staklėms, naujoms IT, naujam išmaniajam telefonui. Bus kursai ir turės užsiėmimą, gaus pinigų už tai. Čia yra toks absurdas, ir tai vadina mokymusi visą gyvenimą. O mokymasis visą gyvenimą reiškia, kad žmogus sugeba mokytis visą gyvenimą. Jeigu universitetas šito išmoko, viskas, jis pasiekė savo tikslą.
G. JAKAVONIS: Tai kaip turėtų būti, kad Lietuvai būtų geriau?
J. GRIGAS: Mano nuomone, aukštojo mokslo sistema ir apskritai švietimo sistema Lietuvoje išsigimė. Būtina ne tik universitetų, bet ir švietimo sistemos pertvarka.
Manau, Lietuvoje yra ne 14 universitetų, bet 3, geriausiu atveju 4. Nes universitetas yra ne tik lentelė prie durų, kad čia universitetas. Kaip mūsų buvęs rektorius Jonas Kubilius sakydavo, tai klojimo teatras. Tai štai dauguma pas mus yra klojimo teatrai, o ne universitetai.
Universitetas turi turėti tinkamą infrastruktūrą, profesūrą, kuri plėtotų tarptautinio lygio tyrimus. Turi turėti laboratorijas, kuriose būtų mokomi studentai. Universitetas šiaip jau turi tris fundamentinius tikslus - tai žinių sklaida, mąstymo tobulinimas ir asmenybės ugdymas.
Dėl žinių sklaidos. Jeigu universitetas turi tarptautinio lygio profesūrą, kuri skelbia mokslinius straipsnius užsienio recenzuojamuose žurnaluose, tai, norėdamas paskelbti tokį straipsnį, žmogus turi žinoti viską iš tos srities, kas yra padaryta. Jeigu jau japonai, prancūzai, vokiečiai ar amerikiečiai tai padarė ar atrado, tu gali savo rezultatus mesti į šiukšlių dėžę. To nespausdins. Arba Lietuvoje kai kur, kur niekas neskaitys.
Tik tie, kurie kuria tokias žinias, kurie spausdinami tokiuose recenzuojamuose žurnaluose, iš tos srities žino viską, kas vyksta pasauly. Tik tokie gali perduoti žinias studentams. Čia yra tikroji žinių sklaida. Jeigu profesūra, docentai tokių darbų negali skelbti, kas vyksta daugumoje Lietuvos universitetų, tai kokia yra žinių sklaida? Tokia lokali, mažavertė arba visai nieko verta.
Tas pats dėl asmenybės ugdymo. Todėl, mano akimis žiūrint, dabartinė švietimo ir mokslo ministrė neturi kompetencijų.
Lygiai taip pat galima sakyti apie kolegijas. Mūsų kolegijos turėtų atitikti tarptautinių koledžų lygį. Tai dauguma mūsų kolegijų nepakilo aukščiau technikumo lygio.
Pagaliau turiu pasakyti apie mokyklas. Dabar mokomi visi ir pažiūrėkime laidą „Klausimėlis“. Kiek beraščių Lietuvoje. Laikas atsisakyti visuotinio mokymo ir nemokyti tų, kurie nenori mokytis. Nes mokant visus tie, kurie nori mokytis, labai daug praranda.
G. JAKAVONIS: Jeigu būtų visos galios, nuo ko reikėtų pradėti pertvarką?
E. JOVAIŠA: Esminė problema, kad mes pasitraukėme nuo viešojo intereso ir pasirinkome rinkos ekonomikos, liberalizmo kelią.
Sakote, Švietimo ir mokslo ministerija ir Seimas neturi strategijos. Turi strategiją, turi matymą.
Puikiai suprantame, bendrasis ugdymas yra taip sutvarkytas, kad jis mums neduoda tokio mokymo, kokio reikia aukštajam mokslui arba universitetui. Mes mėginome keisti sampratą, ko norime iš savo mokymo. Dabar darome ugdymo turinio, programų ir mokytojo kaitą. Reikia ruošti mokytoją, kad jis sugebėtų sudėlioti naujus dalykus.
Pirmas žingsnis buvo labai skaudus, sukėlęs daug prieštaravimų, tai bendrojo ugdymo vadovų klausimas. Visi žinome, ką reiškia lyderystė ir geras lyderis mokykloje. Mes mokyklas depolitizavome, t.y. dabar mokyklų tarybose nėra politikų. Duodame daugiau savarankiškumo kiekvienai mokyklai, įtraukdami tris iš septynių tarybos narių į jų gretas. Mes panaikinome nacionalinį kasmetinį mokyklų vadovų vertinimą ir pavedėme tai daryti mokyklos bendruomenei. Ji turi apsispręsti, ar vadovas gerai veikia, ar ne.
Mes galų gale padarėme tai, ko niekada nebuvo padaryta nuo Nepriklausomybės pradžios. Įvedėme kadencijas. Yra penkerių metų kadencija, o po to privaloma nauja kadencija per konkursą. Kad tai atsitiktų, daugybėje susitikimų su mokytojais sakau: mokytojai, ir jūsų tas pat laukia, jūs taip pat eisite į konkursus. Nuolatinė jūsų kompetencija per patikrinimą ir bus mokymosi visą gyvenimą akstinas. Kiekvienas žmogus turi turėti tą poreikį.
Keičiame finansavimo sistemą. Dabartinį ydingą apmokėjimą už valandas, dėl kurio visi draskosi teisme, keis etatinis apmokėjimas.
Mes grąžiname aukštajame moksle viešąjį interesą. T.y. nuo kitų metų mes turėsime valstybinį užsakymą. Jau dabar 18-19 metų jaunuoliai nereguliuos, kurios sritys valstybei reikalingos. Bus sutartys su kiekviena aukštąja mokykla.
Kadangi kiekviena aukštoji mokykla yra ypatinga, sutartys su savo kokybiniais, kiekybiniais parametrais bus skirtingos. Ir lūkesčiai, ko mes iš jų norime, yra skirtingi. Juos turės nustatyti ir pačios aukštosios mokyklos. Tai yra visai naujas požiūris, saugojantis ir tausojantis mūsų viešąjį interesą.
Matėte, kokia dabar vyksta kova dėl programų. Per rektorių konferenciją nusprendė, kad kitais metais vyks priėmimas į kryptis. Tai reiškia, kad kiekviena aukštoji mokykla bus suinteresuota mažinti programų skaičių. Praėjusiais metais buvo pasiūlyta daugiau nei 800 programų, trys buvo uždarytos kaip nerentabilios. O šiais metais kaip nerentabilias uždarėme 64.
Būtina mažinti programas. Norint pasiruošti finansavimui pagal sutartis, reikia sutvarkyti programas. Kitas dalykas, lygiagrečiai vyksta universitetų tinklo mažinimas.
Prisimenate 1988 metus, kai mes visi norėjome būti universitetais. Mūsų savigarba buvo tokia didžiulė, kad norėjome tiek daug. Mes juos padarėme, net nežiūrėdami, ar jie gali būti universitetais.
Euforija nuslūgo. Tada tie, kurie tapo universitetais, sumanė darytis naujais klasikiniais universitetais. Jie visą laiką tai vystė ir būtų vystę.
Paradoksas, bet krepšelinė sistema buvo peilis ir ne peilis kartu. Ne peilis ta prasme, kad galėjai daryti gausybę programų. Bet peilis ta prasme, kad grupelės pasidarė minimalios. Jos pasidarė, beje, rinkos ekonomikos sąlygomis nerentabilios. Ir iš viso, kai pradedi galvoti apie žodį „rentabilus“ aukštajame moksle, ką jis reiškia? Čia negali būti rentabilumo.
Suprantu, kad negali būti Lietuvoje viena teisininkų mokykla. Negali būti Lietuvoje viena istorikų mokykla. Tai yra blogai visiems, būtų grįžimas prie monopolio, prie socializmo. O turi būti laisva mintis, įvairios mokyklos.
P. GYLYS: Iš tikrųjų bus milžiniškas ideologinis politinis pasipriešinimas. Tam paradigmų pakeitimui.
V. DAUJOTIS: Vienas dalykas, jeigu norite turėti gerą mokytoją, duokite jam gerą algą.
P. GYLYS: Ir neduokite iš tarnystės. Mokytojas yra lyderis.
V. DAUJOTIS: Ypač vidurinės mokyklos.
E. JOVAIŠA: Su Švietimo ir mokslo ministerija apskaičiavome, kiek šitiems pokyčiams reikės pinigų. Etatinė sistema bus gerokai brangesnė, nes mokytojai gaus daugiau pinigų. Aš net Vyriausybę skatinu padaryti tokį dalyką. Na, paimkime paskolą, kaip paėmė latviai. Duokime atlyginimus mokytojams, mokslininkams, antraip neturėsime inovacijų.
P. GYLYS: Palinkėčiau, kad užtektų tvirtybės tai daryti, nes iš tikrųjų yra inercija. Vieni yra sąmoningi visos šitos politikos formuotojai, kurie nori išlaikyti kapitalo rankose aukštąjį mokslą. Beje, dalyvauti privatizacijoje naikinant aukštojo mokslo institucijas. Neužmirškite, kad kai kurie pastatai yra didžiulės vertės.
V. DAUJOTIS: Iškeliamas kadencijos klausimas. Aš dar suprasčiau atestaciją. Pasižiūrėti, ar gerai dirba. Aukštosiose mokyklose vyksta tokie susidorojimai, jeigu reikia, „iš viršaus“. O šioje sferoje bus staigiai savų statymas be konkurso. Čia galima garantuoti. Atestacijas aš suprasčiau kaip įvertinimą. Bet turi būti skaidrus įvertinimas. O jei bus konkursas, tai geresnis laimėjo, taip konkurso komisija nubalsavo, ir viskas. Viskas paslėpta.
Yra europinis „Erasmus“ tinklas ir bendra Europos idėja visiems pereiti prie trejų metų bakalauro studijų. Toks Europos švietimo ministrų susitarimas, kad galėtų lengviau cirkuliuoti „Erasmus“ studentai. Kai kurios šalys tai padarė.
G. JAKAVONIS: Švietimo ir mokslo ministrė deklaruoja, kad bakalaurui užteks trejų metų. Ar užteks?
V. DAUJOTIS: Labai smulkiai išstudijavau danų reformą. Ji vyksta 15 metų. Galiausiai priėjo prie trejų metų bakalauro. Bet 95 proc. bakalauro iš karto tęsia magistro studijas. Suprantate? Kitaip sakant, neįmanoma per trejus metus parengti gerai.
Ketverių metų bakalauro studijos yra reikalingos. Dažnai sakoma, kad socialiniuose moksluose, kur mažiau mokslo, gal praverčia. Bet įgūdžiams įgyti reikia ketverių metų. Šitos stadijos nereikia trumpinti. Trumpinti reikėtų tolesnes stadijas.
Danai įvertino, kad jie tinkamai neparengė žmogaus per trejus metus. Kai kuriose vietose galbūt galima, bet ne visuotinai. Susidaro įspūdis, kad tie treji metai yra lėšų valstybei taupymas. Gerokai sumažėja išlaidos. Bet ne šitoje vietoje reikia taupyti.
P. GYLYS: Bet sumažėja ir nauda.
V. DAUJOTIS: Ir nauda sumažėja. Nobelio ekonomikos premijos laureatas Polas Krugmanas (Paul Krugman) kalbėjo: kai jo klausia, kokia yra JAV sėkmės priežastis, jis atsako, kad švietimas. Žmogus sukūrė pinigus, garlaivius, raketas, automobilius. Dabar manome, kad čia sustosime, tik vartosime, bet taip nebus. Žmogus žengs toliau. Jis kuria, kažką naujo padaro. Ir kurs tik išugdytas, laisvas pilietis. Jį tokį reikia užauginti. Švietimas čia pagrindas.
G. JAKAVONIS: Baikime iš švietimo vieną kartą daryti paslaugą.
J. GRIGAS: Mano akimis žiūrint, Lietuvoje taip ir nebuvo realizuota Meilės Lukšienės tautinės mokyklos idėja. Ta mokykla pasidarė ne geresnė negu buvusi sovietinė. Ir dabar mano ilgametė patirtis rodo, kad į universitetą ateina neraštingi žmonės. Su jais neįmanoma susišnekėti. Jeigu pasikvieti pasišnekėti, tai pirmą sakinį trenkia tokį, kad negali jo nestabdyti. Jį sustabdai, tada jis sutrinka. Aš klausiu: ar tu supranti, ką pasakei? Jis net nesupranta pasakęs didžiausią nesąmonę.
Jeigu duodi kontrolinį darbą, žmogus padaro 17 arba daugiau klaidų puslapyje. Mokykla ruošia daug beraščių. Ten ateina ir puikių, bet daug beraščių. Beveik pusę semestro net gimnazijose leidžia sau moksleiviai nelankyti ir jie toliau perkeliami į kitą klasę, čia yra blogai. Mokykla turėtų nustoti mokyti tuos, kurie nenori mokytis.
Atlyginimų pakėlimas nei mokykloje, nei universitete savaime nieko nepakeis. Taip, atlyginimus reikia pakelti, bet reikia kardinalios pertvarkos. Tenka pripažinti, kad dalis mokinių nesugeba mokytis. Jeigu į kolegijas priima su 1,6 balo, turbūt pagal dešimtbalę sistemą, arba į universitetus su 3, tai pagal buvusią penkiabalę sistemą ką tai reiškia? Dvejetukininkus. Ar galima iš tokių paruošti chirurgą, fiziką, chemiką, biochemiką? Ir mokykla, ir kolegijos, ir aukštasis mokslas pas mus pašlijo.
Nėra 14 universitetų. Jau dabar politikai juos pavadino aukštosiomis mokyklomis. Ką tai reiškia? Mokyklomis. Ten jau mokiniai, ten jau ne studijuoja, o mokosi. Amerikoje vidurinė mokykla vadinama „high school“, tai pas mus jau universitetai politikų pervadinti į aukštąsias mokyklas, kur tiktai mokoma, yra lokali žinių sklaida.
Universitetas turi būti visų pirma mokslinių tyrimų centras, kuriame šalia profesorių, docentų dalyvautų ir studentai. Lietuvoje viso to nėra. Reikalinga kardinali visos švietimo sistemos pertvarka.
P. GYLYS: Dėl mokytojo supratimo. Nustokite iš mokytojo daryti tarną. Ir aš, grįžęs iš politikos, truputį pajutau klimato pasikeitimą per ketverius metus. Geri tie studentai, viskas su jais gerai, bet truputį pažeistas santykis tarp pedagogo ir mokinio.
Aš su mokytojais irgi bendrauju. Man jie skundžiasi, sako, Dievas žino, ką išdarinėja, mes nieko negalim padaryti. Ateina beraščiai po vidurinės, iš kur? Iš pataikavimo. Tarnas pataikauja klientui. Ir tai yra didžioji ideologinė klaida. Visada mokytojas buvo aukščiau. Jis turi būti autoritetas. Net jeigu jo autoritetas nėra labai didelis, išlieka formalus.
Antra, neskurdinkime pedagogo. Nė vienas iš mūsų, aš manau, nepretenduoja būti milijonieriais. Neseniai skaičiau, kad vietos turtuolis nupirko savo dukrai rankinuką už 10 tūkst. eurų. Paskaičiavau, kad profesoriui reikia dirbti daugiau kaip 13 mėnesių, nevalgyti, negerti, nevažiuoti niekur, kad uždirbtų dukrai ar žmonai tokį rankinuką. Toks žmogus gali nupirkti rankinuką už 5 tūkst., o kitus paskirti valstybei viešiesiems reikalams tvarkyti.
J. GRIGAS: Japonijoje nuo darželių, nuo šeimos prasideda auklėjimas. O visuotinis mokymas mokykloje, gimnazijose, visur iki 12 klasės yra absurdas. Galbūt reikia visuotinį mokymą tęsti pagrindinėje mokykloje, bet ne toliau.
Kolegijos turėtų būti koledžų analogai, o 1,6 stojamojo balo, kitaip sakant, dvejetukininkų, yra absurdas. Į universitetus priimama turint 3 ar 4 balus, tai vis tiek yra dvejetukininkai. Pagaliau reikia nustoti vaidinti komedinį teatrą, kad turime 14 universitetų, ir leisti jiems patiems sugriūti.
Mano akimis, yra trys, galbūt keturi, todėl Šiauliai, Panevėžys, Alytus ir Klaipėda galėtų turėti kolegijas. Kolegijos turėtų būti susijusios su universitetais. Jos galėtų pakelti lygį iki tikros kolegijos, kad asmenys įgytų bakalauro laipsnį ir toliau galbūt tęstų universitetuose magistro studijas. Čia būtų pertvarka. O tai, kas daroma dabar, yra kosmetika.
P. GYLYS: Kai aš išgirstu žodį „reforma“, mane apima siaubas. Nes aš laukiu naujos chaoso bangos. Norisi palinkėti, kad šį kartą chaoso būtų mažiau. Vilties nėra daug, bet jos nepraraskim.
V. DAUJOTIS: Bet žengiama į chaosą. Kaip vyksta reforma? Seimas priėmė bendrą planą, tai kažkoks rašinėlis, kaip būtų, kaip reikėtų maždaug daryti. O kaip konkrečiai? O paskui tegu šnekasi aukštosios mokyklos tarpusavy.
Atiduodama chaosui ir tęsiama senoji politika. Pirma sakė, rinka sutvarkys, o dabar jūs šnekėkit, susimuškit, kas stipresni, kaip susišnekėsit, tas išliksit. Čia atseit akademinė visuomenė turės susitarti. Na, nesusitars. Bet vėl eina tuo pačiu keliu. Tada sakė, rinka sutvarkys, dabar sako - patys išsimuškit.
Plačiau apie tai skaitykite čia.
Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą