"Norėčiau į tave kreiptis vardu", arba Kas pakels mokytojo prestižą?

Savivertė, pasitikėjimas, tikėjimas

Indre, kaip jūs suprantate mokytojo prestižą, kaip jį galima pakelti ir nuo ko reikėtų pradėti?

Man mokytojo "prestižas" siejasi pirmiausiai su mokytojo saviverte. Su jo paties požiūriu į savo darbą, į savo profesiją. Esminis skirtumas - ar žmogus mokykloje dirba todėl, kad tai vienintelė jo galimybė turėti darbą, ar todėl, kad nori čia dirbti, kad tai sąmoningas jo apsisprendimas.

"Renkuosi mokyti!" programoje didžiulę reikšmę turi atranka. Juokaujame, kad, nepaisant viso profesionalaus jos proceso, lemiamu momentu turi savęs paklausti, ar linkėtum tokio mokytojo savo vaikui.

Mūsų atrinkti mokytojai dirbti su vaikais eina ne todėl, kad daugiau neturi kur eiti. Jie turi ir kitų pasirinkimų. Ir mokiniai tą žino. Mokiniai domisi: "Kaip jūs išlaikėte brandos egzaminus?" Išgirdę, kad jų mokytojas iš visų egzaminų gavo daugiau nei 90 ar net visus šimtukus, nustemba: "O kodėl tada pasirinkote mokytojo darbą?" Šitas klausimas susiformavęs visuomenėje, juokais jį būtų galima perfrazuoti taip: "Toks jaunas - o jau mokytojas." Arba "Kaip tu nusiritai iki mokytojo lygio?" Tačiau kai jaunas mokytojas jiems atsako "Aš esu čia todėl, kad jūs man rūpite", tada vaikų požiūris pasikeičia.

Pasikeitęs mokytojo požiūris į savo profesiją pakeistų ir aplinkinių požiūrį?

Iš dalies - taip. Kitas dalykas, su kuriuo man siejasi mokytojo profesijos prestižas, yra tėvų požiūris į mokytoją. Pagarba kyla iš pasitikėjimo mokytoju. O pasitikėjimas randasi iš bendradarbiavimo. Dabar mūsų mokyklose esama tokio "uždarų durų sindromo". Aš manau, kad mokytojas turėtų būti laisvas rinkdamasis, kaip geriausia jam dirbti, bet neužsidaryti tarp keturių sienų; jis neturėtų bijoti atvirai parodyti savo darbo metodus ir rezultatus, neturėtų vengti kitokio požiūrio į mokymą ir net kritikos - nepriimti to kaip nepasitikėjimo juo.

Tai galioja kalbant apie bendradarbiavimą ir su tėvais, ir su kolegomis.

Ekspertų tyrimai rodo, jog pažanga švietimo srityje įvyksta tada, kai didelė laisvė veikti derinama su didele atskaitomybe. Kartais man atrodo, kad šiandieną pas mus šlubuoja ir viena, ir kita. Kažkodėl "švietimiečius" šis žodis dažnai baugina. Labai gaila, kad tokiu būdu bene vienintelė atskaitomybės forma tampa egzaminų rezultatai. Į juos taip susikoncentruojame, kad pamirštame plačiau žvelgti į mokinių mokymosi pasiekimų samtratą.

Mokytojo atskaitomybė susijusi su mokinio pasiekimais. Apie mokinio pažangą pas mus sprendžiama iš jo pažymių.

Skaičius dienyne labai mažai pasako apie konkretaus vaiko pažangą, pasiekimus, tobulėjimą. Daug svarbiau - pačiam mokiniui ir jo tėvams - yra suprasti, kaip šiandien sekasi jų vaikui, palyginti su vakarykšte diena, ir kaip jam padėti eiti pirmyn.

Mums reikėtų labiau džiaugtis asmenine kiekvieno vaiko pažanga, atsižvelgiant į jo buvusius rezultatus ir teikiant rekomendacijas, kaip pasiekti dar didesnės pažangos.

Į kiekvieną vaiką turėtų būti žiūrima individualiai.

Tai duoda daugiausiai naudos mokiniui. Ne skaičius dienyne, bet mokytojo pastaba, komentaras apie atliktą darbą yra svarbiausi. Tai grįžtamasis ryšys.

Mokytojo ir mokinio santykiai. Ką manote apie juos? Dalis mokinių per pamokas leidžia sau rodyti mokytojui nepagarbą, pavyzdžiui, jo nesiklausydami.

Kiekviena mokykla turi elgesio kodeksą, kurio dera laikytis. Kita vertus, nereikėtų manyti, kad to pakanka, kad mokinys tiesiog "turi klausyti, ir taškas". Remiantis vien šiuo požiūriu, geri santykiai su mokiniais nesusiklostys.

Mokytojo ir mokinio santykiams svarbi abipusė pagarba. Kartais reikėtų pagalvoti: ar tai, ką ir kaip sakau vaikui, pasakyčiau savo geriausiam draugui? O jei pasakyčiau, kiek ilgai jis liktų mano geriausiu draugu?

Kiek laiko gyvuoja programa "Renkuosi mokyti!"?

Šį pavasarį švęsime 10-metį.

Jūs atrenkate ir parengiate jaunus, iki 35 metų, entuziazmo ir naujų idėjų kupinus žmones, kurie nusprendžia dvejus metus padirbėti mokytojais. Kaip juos priima įprasta mokyklos aplinka? Ar nenuslopsta tas entuziazmas?

Pirmieji mokytojavimo metai ypač sunkūs bet kuriam mokytojui. Dabar nepasakysiu šaltinio, tačiau esama duomenų, kad maždaug 70 proc. jaunų mokytojų, nesulaukusių profesinės pagalbos, pasitraukia per pirmuosius darbo metus. Tai žinodami, mes suteikiame savo programos dalyviams visokeriopą paramą. Kas mėnesį organizuojame susitikimus, kuriuose jie gali pasidalinti savo emocijomis, rūpesčiais ir pasisemti naujų idėjų savo veiklai.

Daug kas sako, kad idėja "Mokytojas - prestižinė profesija iki 2025 metų" yra utopija. Ar jūs tikite, jog įmanoma per septynerius metus pakelti mokytojo profesijos prestižą?

Tikiu. Ir manau, kad visuomenėje būtent tikėjimo - kad kas nors įmanoma, - trūksta labiausiai. Mes į daugelį dalykų žiūrime iš anksto skeptiškai. Ar įmanomas kiekvieno mokinio pažangos stebėjimas, kai klasėje daugiau nei 30 mokinių? Ar įmanoma sutarti su vaikais? Ar įmanoma draugiškai, konstruktyviai bendradarbiauti su tėvais? Ar įmanoma pakelti mokytojo profesijos prestižą? Aš tikiu, kad įmanoma. Juk ir šiandien mes turime gerų pavyzdžių. Linkiu visiems dažniau jais dalintis.

"Mokytoją sustiprina bendruomenė"

Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos istorijos mokytojas Tomas Vaitkūnas mano, kad pedagogo misija - lavinti mokinio įgūdžius, kurių jam reikės tolesniame gyvenime (mokėjimas mokytis, rinkti informaciją, ją sisteminti) bei ugdyti vertybes, grįstas dvasios stiprumu.

Tomas Vaitkūnas, istorijos mokytojas. Nuotrauka iš asmeninio albumo.

Tomai, kiek laiko dirbate mokytoju?

Nuo praėjusių metų rugsėjo pirmosios dienos.

Ir kaip jaučiatės?

Puikiai.

Ką manote apie savo profesijos prestižą?

Manau, kad mokytojo darbas labai prasmingas, įdomus, smagus, įvairaus profilio, kupinas pokyčių, atveriantis daugybę pasaulių, nes kiekvienas vaikas yra unikalus pasaulis...

Ar Šilalė - jūsų gimtasis miestelis?

Ne. Aš kilęs nuo Anykščių krašto. Išvykau mokytis į Vilnių, baigiau Lietuvos edukologijos universitetą, Istorijos fakultetą, prisidėjau prie programos "Renkuosi mokyti" ir atvykau dirbti čia.

Kaip jus pasitiko žemaičiai?

... gerai pasitiko. Ramiai. Priėmė. Viskas gerai.

Prestižą turite tarp mokinių?

Nežinau - reikėtų klausti jų pačių.

Klausosi, paiso jūsų reikalavimų?

Mes su mokiniais esame sutarę dėl abipusės pagarbos taisyklių.

Įmanoma susitarti?

Be abejo.

Jūs žinote kaip.

Aš pats dar neseniai buvau jų amžiaus, - šypsosi.

Kaip jaučiatės rašydamas dvejetą?

Blogai jaučiuosi. Ir dvejetą, ir ketvertą, ir šešetą. Jaučiuosi kažko nepadaręs.

Taisytis leidžiate?

Žinoma. Juk svarbiau ne padaryta klaida, o žinoti, ko trūksta, kur reikia pasitempti.

Su kurio amžiaus jaunimu dirbate?

Su 9-12 klasių mokiniais.

Ar istorija jiems prestižinis dalykas?

Geras klausimas. Gal nepasakyčiau, kad istorija yra tarp prioritetinių dalykų. Išskyrus tuos, kurie domisi istorija. Bet mokytojo misija ir yra sudominti, užkabinti.

Jūsų pastebėjimu, kas mokiniams sekasi sunkiausiai - kalbant apie istorijos discipliną?

Kalbėti, pasakoti.

Ar daug datų reikia iškalti?

Aš nežinau, iš kur tas stereotipinis manymas, kad reikia išmokti daug faktų. Istorija nėra tik datos. Ar Baltijos kelias yra data?

Ar skiria Vasario 16 nuo Kovo 11?

Ne visi, bet dauguma - taip.

Ką manote apie istorijos vadovėlių kokybę?

Manau, kad tai tik pagalbinė priemonė mokiniui. Mokytojai naudojasi kur kas įvairesnėmis mokymo priemonėmis ir metodais.

Kas yra jūsų, kaip mokytojo, stiprybės šaltinis?

Man tai yra bendruomenė. Mes susitinkame su programos "Renkuosi mokyti" dalyviais kartą per mėnesį ir dalijamės patirtimi. Tai sustiprina.

Ar tikite, jog idėja sustiprinti mokytojo profesijos prestižą - įgyvendinama?

Tikiu. Manau, jog dabar jau stovime prie lūžio taško. Atėjo laikas keisti požiūrį į šią profesiją, atėjo laikas visuomenei sėsti prie bendro stalo ir susitarti. Aš suprantu, kad patys mokytojai mokykloje turi pradėti keisti tą požiūrį, bet turi įsitraukti ir visa visuomenė.

Kokiais būdais tai turėtų būti daroma?

Atvira, aktyvi mokyklos bendruomenė. Aktyvūs mokytojai, aktyvūs tėvai. Juk visų tikslas bendras - vaikai.

"Norėčiau kreiptis vardu"

Palangiškė Gabrielė Kalantaitė bendrojo lavinimo mokykloje mokosi paskutinius metus. Ji jau pasirinko specialybę, tačiau ne mokytojo.

Gabrielė Kalantaitė, dvyliktokė. Nuotrauka iš asmeninio albumo.

Gabriele, jūs mokotės 12 klasėje, tikriausiai jau pasirinkote, ką studijuosite toliau. Ar svarstėte galimybę tapti mokytoja?

Ne, nesvarčiau, negaliu dirbti mokytoja, nes noriu daryti ką kita. Aš pasirinkau kitokią specialybę.

Pasakykite, jei ne paslaptis.

Galiu angliškai? Išvertus iš anglų kalbos, jos pavadinimas skamba "medžiagų mokslas ir inžinerija". Lietuvoje tokios nėra.

Kur studijuosite?

Anglijoje.

Kodėl manote, jog negalėtumėte dirbti mokytoja?

Galėčiau, jeigu norėčiau.

Kaip apibūdintumėte mokytojo profesiją?

Man ji pirmiausiai siejasi su atsakomybe. Mokytojas yra žmogus, prisiimantis didžiulę atsakomybę. Be to, jis turi būti gebantis bendrauti. Gebantis sudominti. Mano tėtis buvo mokytojas, ir vaikai jį labai mylėjo, nes jis visa tai sugebėjo daryti.

Pasakykite iš savo patirties: koks mokytojas tarp mokinių neturi prestižo?

Jeigu mokytojas tik ateina į klasę, praveda pamoką ir išeina, toks neturi.

Kokį mokytoją mokiniai gerbia?

Aš manau, kad mokiniai gerbia tą mokytoją, kuris dirba nuoširdžiai ir sąžiningai. Jeigu prie mokytojo galima prieiti per pertrauką, kitu metu, paklausti, pasitarti... Jeigu mokytojas moko ne tik savo dalyko, bet ir daug daugiau, moko gyvenimiškų dalykų... Toks mokytojas yra gerbiamas ir mylimas.

Kokių jūs norėtumėte santykių su mokytojais?

Man teko lankytis Švedijos mokyklose - ten mokiniai mokytojus vadina vardu ir sako tu. Buvo keista. Jie vyresniems žmonėms sako tu - ir tai skamba pagarbiai.

Ar jūs norėtumėte į mokytoją kreiptis vardu, sakyti tu?

Taip, norėčiau. Kartais eini gatve, susitinki mokytoją, sakai "Laba diena, mokytoja" - visi atsisuka. Juk galėtum pasisveikinti ir kreipdamasis vardu. Tai nėra nepagarba. Bet pas mus kitokie įpročiai, kitoks mentalitetas...

Gabriele, jūs esate Romo Kalantos dukterėčia. Vasario 16 dieną Priekulėje sakysite kalbą "Kaip aš suprantu laisvę". Ar galiu paklausti, kokia bus esminė pranešimo mintis?

Aš negyvenau nelaisvoje šalyje, bet iš savo šeimos žinau, ką reiškia laisvė ir kiek už ją reikėjo kovoti.

Ką jums asmeniškai reiškia laisvė?

Man laisvė yra galimybė laisvai sakyti, ką manau. Galimybė laisvai keliauti, pažinti pasaulį. Galimybė pasirinkti studijuoti tai, ką aš noriu, ir ten, kur matau geriausias sąlygas pasiekti savo tikslus. Man laisvė yra ir teisė suklysti. Pasakius vienu sakiniu, laisvė yra galimybė būti savimi.

POŽIŪRIS. Mokiniai išgirdę, kad jų mokytojas iš visų egzaminų gavo daugiau nei 90 ar net visus šimtukus, nustemba: "O kodėl tada pasirinkote mokytojo darbą?" Anot mokytojų, šis klausimas susiformavęs visuomenėje, o juokais jį būtų galima perfrazuoti taip: "Toks jaunas - o jau mokytojas." "Fotolia"nuotrauka.

Vienoje mokykloje mokytoja paprašė mokinių parašyti rašinį tema "Ar gera būti lietuviu?" Kaip atsakytumėte?

Gera. Todėl, kad mes esame maža šalis, sugebėjusi atsilaikyti prieš okupacijas, rusifikacijas, polonizacijas ir germanizacijas... Lietuviai išsaugojo savo kalbą. Tauta išliko. Nes turėjo tokių žmonių, kuriems rūpėjo laisvė.

Ką atsakytumėte žmonėms, kurie jums papriekaištaus: Lietuvą mylite, tačiau studijuoti išvažiuojate užsienin, ir vargu ar begrįšite.

Aš lietuvė galiu būti ir Australijoje. Nežadu užmiršti savo kalbos. Įsitrauksiu į lietuvių bendruomenes... Yra daug veiklos būdų būti lietuviu svetur. Dabar nenoriu kalbėti apie politiką ir politikus, kurie daro tokias nesąmones, jog jaunimas išvažiuoja. Tiesiog dabar aš noriu mokytis to, kas man įdomu, ir mokytis kokybiškai. Mano pasirinkimas mokytis Anglijoje motyvuotas daugelio priežasčių, susijusių su studijų kokybe. Galbūt aš klystu, taip pasirinkdama, bet, kaip jau sakiau, laisvė yra ir teisė suklysti.