„Norvegijos universitetams svarbūs ne reitingai, o kokybės priežiūra, tarptautiškumas. Jei yra galimybė tam tikroje srityje pasiekti proveržį – suteikiamas maksimalus finansavimas. Juk šitaip Norvegijos mokslo ir technologijos universitetas (NTNU) ir pelnė Nobelio premiją – po to, kai skyrė daug lėšų tam tikrai medicinos mokslų sričiai, kurioje tai galėjo įvykti. Prieš šešerius metus NTNU mokslininkai May-Britt Moser ir Edvardas I. Moseris buvo įvertinti Nobelio premija – už atrastą savotišką vidinę žinduolių „GPS sistemą“, smegenų ląsteles, kurios padeda orientuotis, rasti kelią. Ką reiškia tokiame kontekste kažkoks reitingas? Stipri nacionalinė sistema savaime sukuria atsvarą bereikalingiems tarptautiniams kompleksams“, – sako NTNU profesorius, filosofas Gediminas Karoblis, bendradarbiaujantis su Vytauto Didžiojo universitetu (VDU). Pasaulio banko duomenimis, Norvegija skiria net 2,11 procentus savo BVP mokslui ir pažangai, o Lietuva – vos 0,89 proc., panašiai kaip tokios šalys kaip Etiopija ar Egiptas.
Pasitikėjimas ir autonomija – XXI amžiaus švietimo ženklai
Profesorius tikina, jog Lietuva galėtų pasisemti daug patirties iš norvegų, kurių požiūris į švietimo organizavimą yra itin paprastas. Pirmiausia, aukštąjį mokslą dosniai finansuoja valstybė – studentai už jį visai nemoka, o universitetai valstybės paramą studijų programoms gauna priklausomai nuo to, kiek absolventų jie išleido prieš dvejus metus. G. Karoblio teigimu, tai atsiperka – aukštojo mokslo institucijos tampa inovacijų centrais, kurie ne tik atneša pelną valstybei, bet ir sulaukia tarptautinio pripažinimo. Svarbu ir tai, kad studentų „krepšeliai“ siejami su atliktu darbu, o ne su studentų medžiojimu. Dvejų metų laikotarpis leidžia universitetams geriau planuoti savo biudžetą.
Dėsningas tokio įdirbio rezultatas pastebimas ir tame pačiame NTNU – tai vienas pagrindinių Norvegijos technologinių centrų, kurio dėka šalis tapo ir žuvininkystės lydere pasaulyje. Didžiausią pasaulio lašišų auginimo įmonę „SalMar“ gerai žino ir lietuviai, kurių gausu jos veiklos centre Friojos saloje. Ši sala yra visai netoli Trondheimo – miesto, kuriame veikia ne tik NTNU, bet ir šio universiteto įkurta nepriklausoma, komercinė mokslinių tyrimų organizacija SINTEF – viena didžiausių Europoje. Naujausios sociologinės apklausos rodo, jog norvegai daugiau gerovės ateičiai tikisi sulaukti ne iš naftos sektoriaus, bet iš žuvininkystės ir jūros tyrimų. Žmonės tiki, kad gerovę jiems atneša mokslas ir švietimas.
„Norvegijoje yra Aukštojo mokslo ir tarptautinių mokslo ryšių departamentas, skatinantis universitetus bendradarbiauti, plėtoti aukštesnės kokybės studijų programas. Būtent Vyriausybės iniciatyva ir lėšomis, NTNU prisijungė regionines aukštąsias mokyklas ir tapo didžiausiu universitetu šalyje. Susijungimai padeda mažesnėms akademijoms kelti konkurencingumą – pavyzdžiui, kai kelios kaimyninės aukštosios mokyklos buvo prijungtos prie NTNU, ženkliai pakilo jų mokslo ir studijų kokybė, atsiradus prieigai prie universiteto išteklių, tarptautinių ryšių, statuso. Net aš pats tai pajaučiau, kai universitetas apribojo mano „Erasmus“ mainų keliones, kad naujųjų padalinių dėstytojai galėtų daugiau keliauti“, – paaiškina prof. G. Karoblis.
Pasak jo, kitas ne mažiau svarbus faktorius, padedantis norvegams lyderiauti aukštajame moksle – autonomija, valstybės suteikiama laisvė, pavyzdžiui, patiems universitetams akredituoti savo programas, panašiai kaip Didžiojoje Britanijoje. Universitetais pasitikima, o jie patys užsiima savęs vertinimu, nuolatine analize.
Nepriklausomas savęs vertinimas, be „nurodymų iš viršaus“ yra būdingas pažangioms valstybėms – tai yra vienas iš XXI amžiaus švietimo ženklų. Deja, mokslininkas pastebi, kad Lietuva šiuo atžvilgiu yra dar įstrigusi praeityje: čia vyrauja biurokratija ir centralizuotas švietimo valdymas.
„Valstybė, kuri didina biurokratų skaičių, yra autokratinio tipo – ji nepasitiki universitetais ir siekia, kad kažkas su geležine letena juos vertintų, bet visai nereikalauja nuolatinio savęs vertinimo. Čia paradoksas – pas mus mokytojai, dėstytojai, universitetai nuolat atsiskaitinėja centrinei institucijai, kaip Rusijos imperijos laikais, bet nėra skatinami patys save vertinti“, – pastebi G. Karoblis.
Reitingai, lyginantys nepalyginamus – beprasmiai
Anot jo, tarptautiškumas taip pat turėtų būti tikras, o ne imituojamas. Norvegijos universitetuose tarptautiškumas skatinamas visose srityse – samdant tarptautinius ekspertus studijų vertinime, skelbiant paskaitų medžiagą angliškai, užtikrinant ir reikalaujant, kad visi bakalauro studentai bent semestrui išvyktų studijuoti į užsienį. Svarbu pažymėti, kad magistro baigiamuosius darbus vertina ir išoriniai ekspertai, kitų užsienio universitetų profesoriai.
Nepaisant to, į tarptautinius reitingus Norvegijoje žiūrima atsargiai – jų nesureikšminant, dalyvaujant dažnai labiau iš solidarumo su kitomis valstybėmis, o ne tikint tokių vertinimų prestižu ar svoriu. Priešingai – nerimaujama, kad žurnalistai reitingus interpretuoja klaidingai.
„Yra dalykų, kurių negalima reitinguoti – kaip tėvams savo vaikų, taip ir universitetų. Panašų galima lyginti tik su panašiu. Pavyzdžiui, D. Britanijoje universitetai skirstomi į tuos, kurie priklauso Russell grupei, ir tuos, kurie nepriklauso – skirtumas tarp jų yra kaip tarp Lietuvos ir Kinijos. O reitingai juk įveda bendrą platformą visiems – ir visi supanašėja. Fizikoje tai vadinama šilumine mirtimi: jei dviejuose kambariuose yra skirtingos temperatūros, atidarius duris jos supanašės. Sistemose, kur lyginami ypač dideli kiekiai veikėjų ar institucijų, šis supanašėjimas neišvengiamas. O mokslui ir proveržiui būtini skirtumai: tai yra evoliucinės raidos pagrindas“, – dėsto prof. G. Karoblis.
Pasak jo, reitingų problema yra ta, kad jie dažnai bando tarpusavyje lyginti universitetus, kurie turi mažai bendro arba kurių stiprybės yra skirtingos sritys. Todėl toks lyginimas netenka prasmės ir nėra naudingas stojantiesiems, kurie ieško geriausio universiteto konkrečioje srityje – kitaip tariant, jiems nenaudinga žinoti, kas kokią vietą užima bendrame sąraše. Be to, filosofo manymu, tokie reitingai neišvengiamai skatina standartizaciją – taikymąsi prie visiems vienodų principų, reikalavimų, kurie bereikalingai įspraudžia į rėmus ir neleidžia pilnai atskleisti vieno ar kito universiteto privalumų.
NTNU mokslininko įsitikinimu, standartizacija naudinga tik viename švietimo etape – pradinėje mokykloje, kur suteikiami esminiai gebėjimai: rašyti, skaityti, skaičiuoti. „Vėliau prasideda klausimai – ar tau reikia daugiau fizikos, ar istorijos? Tai jau ideologiniai ginčai, o bendro sutarimo, kas svarbiau, nėra. Taip pat ir atskirose istorijos ar fizikos srityse – tarkim, vienas fizikas tyrinėja branduolinę fiziką, kitas – mechaninę, vienam istorikui svarbiau lietuvių diaspora pasaulyje ir šiuolaikinio gyvenimo istorinė prasmė, kitam – Vytauto laikų Lietuva ir istorinė Lietuvos valstybės didybė“, – aiškina filosofas.
Norvegijoje mokslininkai vertinami žiūrint ne į pasaulinius reitingus, o į jų mokslinę produkciją: už ją yra skiriami taškai, kurie savo ruožtu lemia gaunamą finansavimą. Moksliniai leidiniai skirstomi į dvi kategorijas – vienai priklauso patys geriausi, reprezentaciniai konkrečios mokslo srities leidiniai, kitai – visi likusieji, kurie atitinka keliamus reikalavimus. Kiekvienas mokslininkas gali siūlyti įtraukti į antrąjį sąrašą jam žinomą mokslo žurnalą.
Bet kuriuo atveju, G. Karoblio manymu, tokia lyginimo platforma – kai finansavimą lemia apibrėžta mokslininko darbo kokybė – yra geresnė už miglotus, niveliuotus reitingus. Atliktų mokslinių darbų registravimo sistema, vadinama CRISTIN, Norvegijoje veikia labai paprastai: surašyti per metus atliktus darbus centralizuotoje platformoje trunka ne daugiau nei pusvalandį.
Stiprus švietimas – tik su stipriomis profsąjungomis
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad švietimo sistema Norvegijoje veikia sklandžiai, politikai ir mokslininkai vieni į kitus įsiklauso ir siekia bendro tikslo. Tačiau G. Karoblis atkreipia dėmesį, kad šioje Skandinavijos šalyje profsąjungos taip pat yra itin stiprios. Visi profsąjungų streikai buvo efektyvūs, nes buvo streikuojama masiškai ir drauge su kitomis profsąjungomis, pavyzdžiui, su oro uostų patikros darbuotojų profsąjunga.
„Lietuvoje profsąjungos turėtų kovoti ne už papildomus 100 eurų prie atlyginimo, o už visišką, pilną saugumą, kurį daugelio kitų šalių mokslininkai turi – tai neterminuotos darbo sutartys aukštajame moksle. Keista, bet senais laikais žmonių asociacijos kovojo dėl laisvių, o dabar – tik dėl pinigų. Tarsi visos laisvės jau būtų pasiektos ir niekas jų daugiau nebeatiminėtų“, – pabrėžia filosofas, pasidžiaugęs, jog norvegų profsąjungos yra aktyvios ir efektyvios.
G. Karoblis taip pat pasidalino pastabomis apie mūsų šalies abitūros egzaminų sistemą – anot jo, stojimus į aukštąsias mokyklas turėtų lemti ne centralizuoti, nacionalinio masto egzaminai, o metiniai dalykų pažymiai. Taip yra Norvegijoje – ten visiems privalomas yra tik vienas, norvegų kalbos, egzaminas. Kitaip tariant, lemiamą žodį taria mokytojas.
„Jei norime, kad mokytojo profesija būtų prestižinė, pirmas žingsnis yra pridėti jam ne pinigų, o laisvių ir savigarbos. Mokytojo orumas įtvirtinamas tada, kai mokytojas gali nulemti milijonieriaus sūnaus ar mero dukros galutinį stojimo į aukštąsias mokyklas pažymį. Tik tokiu būdu, drauge kovojant su korupcija, galima būtų pritraukti jaunimą rinktis mokytojo(s) profesiją. Tai yra pasitikėjimas ir kreditas – mokytojas įgyja prestižą ir galią“, – tikina profesorius.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą