Dar prieš keliasdešimt metų rašytojo autoritetas buvo reikšmingas ir vertinamas, tačiau, atrodo, kad šiandien juo gali būti bet kas. Skaitmeninių technologijų dėka į internetinę erdvę plūsta bet kaip surašytas, neredaguotas, dažnai – su gramatinėmis klaidomis teksto srautas. Tad žiniasklaidoje jau kurį laiką vis atsirandanti informacija, kad jaunimas šiandien balansuoja ties neraštingumo riba, nebestebina. Nors abiturientai guodžiasi, kad valstybinius brandos egzaminus išlaikyti gali tik profesoriai, žiniasklaidoje publikuojami atviri mokytojų laiškai pirštu beda į pačių mokinių aplaidumą.
„Viename rašto darbo lape rasti 30 studento padarytų klaidų – ne itin retas atvejis. Prieš porą dešimtmečių tai būtų visiškai neįsivaizduojama, nes sąvoka „išsilavinęs žmogus“ visų pirma reiškė „raštingas žmogus“, – sako dr. Audrius Valotka, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto projektų vadovas, vedantis retorikos pratybas įvairių fakultetų studentams. – Raštingumo sumažėjimą kartais galime paaiškinti dideliais socialiniais virsmais ar sukrėtimais, pavyzdžiui, XX a. paskutiniajame dešimtmetyje ar po Antrojo pasaulinio karo, bet kodėl visa tai vyksta ir šiandien, kol kas vieningo paaiškinimo nėra.“ Pasak jo, neraštingumo priežastis galėtų būti ir pasikeitęs rašytojų – skaitytojų santykis. Dar prieš keliasdešimt metų Lietuvoje rašytojų buvo mažai, o skaitytojų – daug, todėl parašytas žodis turėjo didesnę vertę, juo buvo labiau rūpinamasi.
Kalba – vienas svarbiausių tautos požymių greta istorijos ir papročių, todėl, pasak dr. A. Valotkos, norint, kad titulinė Lietuvos kalba ir toliau sėkmingai gyvuotų, reikia užtikrinti jos naudojimą svarbiausiose viešojo vartojimo srityse: valstybės administravime, teisėje, moksle, švietime. Ar įmanoma, kad lietuvių kalba būtų vienintelė svarbiausiose viešojo vartojimo srityse? Pasak dr. A. Valotkos – taip: „Turime gražių pavyzdžių, kaip lietuvių kalba atgavo savo teises srityje, iš kurios ištisus dešimtmečius buvo visiškai išstumta – tai karybos terminija, kurioje okupacijos metais buvo įsigalėjusi rusų kalba. Tad akivaizdu, kad kol kas labiau trūksta noro, o kai jis bus – atsiras ir priemonių“.
Jeigu Kultūros ministerija priims Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pateiktą projektą, kad visuose iš valstybės biudžeto finansuojamų institucijų ir įstaigų kompiuteriuose privalėtų būti įdiegtos tik originalios lietuviškos arba lokalizuotos (išverstos į lietuvių kalbą) programos, tai jau bus nemažas žingsnis į priekį. „Labai svarbi kalbos politikos dalis – pasirūpinti, kad Lietuvos vartotojai galėtų naudotis lokalizuotomis programomis, ypač bendrojo naudojimo ir švietimo srityje. Išmokę naudotis sulietuvintomis programomis, vartotojai ir vėliau tikėsis ekrane matyti lietuvių kalbą, rinksis ir įsigys lokalizuotas programas, o tuo pačiu – mokysis taisyklingos bendrinės kalbos“, – sako dr. A. Valotka.
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos projektą palaikantis Vilniaus universitetas šiemet jau parengė keturias sulietuvintas programas. Pasinaudojęs ES struktūrinio fondo parama nuo 2012 m. vykdė projektą, kurio rezultatais – kompiuterinėmis programomis, vertimo atmintimi ir elektroniniais žodynais – galės naudotis visi norintys, kadangi jie bus pateikti viešam naudojimuisi.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą