"Špargalkėmis" naudotis išmokė istorijos mokytojas"

Baigdamas mokyklą jis visai rimtai galvojo būsiąs mediku.

"Tačiau supratau, kad būdamas kunigu galėsiu labiau padėti žmonėms", - kas jaunystėje lėmė profesijos pasirinkimą, paaiškino V. Viktoravičius.

Ar jums vaikystėje teko lankyti darželį?

Į darželį nėjau, tik į daržą - burokų ravėti (juokiasi.)

O kas jus prižiūrėjo iki tol, kol pradėjote lankyti mokyklą?

Vaikystės laikų nelabai pamenu, tik puikiai atsimenu pačią savo gimimo dieną. Ypač tą faktą, kad tą dieną mamos nebuvo namuose...

Turite gerą humoro jausmą.

Jei rimtai - augau Telšiuose. Buvome du broliai. Mudviem buvo labai gera kartu augti, bet mamai, matyt, nebuvo lengva. Gyvenome nuosavame name, tad, kaip ir sakiau, tekdavo ir daržus paravėti. Ypač ilgos vagos atrodydavo, kai aplinkinių namų vaikai tiesiog žaisdavo gatvėje. Kai buvau 4, o brolis 3 metų, mirė mano tėvukas. Tuomet pas mus atsikraustė gyventi senutis, jis augino mus iki 12 metų. Mama dirbo greitojoje medicinos pagalboje felčere. Kadangi atidirbusi parą, turėdavo tris laisvadienius, sykiu ir mus su broliu prižiūrėdavo. Tad iš tos ikimokyklinės eros nelabai yra ką pasakoti - namai, savas kiemas, savos taisyklės. Aplinkui gyveno labai daug vaikų, tad gyvenimas gatvėje virė ir buvo labai smagu.

Jei teisingai supratau, be linksmybių su draugais, tekdavo ir mamai pagelbėti ūkyje.

Nors mes negyvenome ūkiškai, būdavo, kad sandėliuke ir kiaulę augindavome. Tuomet tokia buvo samprata ir pusė gatvės kaimynų taip gyveno. Padėti mamai buvo savaime suprantamas dalykas. Buvo aišku - kol nenuravėsi paskirtos vagos, tol neisi žaisti. Tad tavo paties reikalas buvo, kaip greitai "prasisuksi". Tai, kad anksti netekome tėvo, paskatino greičiau suaugti. Mama prisimena, kaip kartą vos tik pakalbėjo su senučiu, kad elektra sugedo, kaip mat prisistatė kaimynas, kurį, nugirdęs pokalbį, nedelsdamas pakviečiau.

Buvote tikras gaspadorius. O kokio charakterio buvote?

Artimiesiems gal ne visada pavykdavo su manimi susišnekėti. Mama pasakojo, kad esu nemažai plaukų išrovęs. Dabar suprantu, kodėl taip buvo. Tiesiog esu iš tų žmonių, kurie geriau jaučiasi gyvendami vėsiau ir sunkiai pakelia karštį. Mano komforto zonos riba - 25 laipsniai šilumos. Kai buvau paauglys, mama netyčia pamatė, kokio šaltumo vandenį paleidžiu palindęs po dušu. Tada ji suprato, kodėl aš, būdamas kūdikiu, cypdavau ir jai plaukus raudavau, kai bandydavo mane numaudyti vonelėje, kur prileisdavo šiltesnio vandens.

Ar nelankius darželio nebuvo sunku pradėti eiti į mokyklą?

Iš pradinių klasių išlikę labai nedaug prisiminimų. Žinau, kad dūkdavome, lakstydavome, bet kad būčiau patyręs stresą - nepamenu. Teko mokytis dviejose mokyklose. Iš pradžių Telšių 3-iojoje vidurinėje, dabar vadinamoje "Germanto", o nuo 11 klasės perėjau į katalikišką mokyklą.

Kaip sekėsi mokslai?

Gyvenime nieko nesu kalęs. Niekada nesimokiau taisyklių, nes jos man neįdomios. Tie dalykai, kurie man patiko ir buvo įdomūs, sekėsi gerai. Aš buvau gamtamokslinės pakraipos. Buvo laikas, regis, penktoje šeštoje klasėje, kai visiškai nesupratau matematikos, nors mušk per galvą. Bet staiga septintoje klasėje viską pradėjau suprasti ir vidurinę mokyklą baigiau trimestre turėdamas tvirtą ketvertą penkiabalėje sistemoje. Taigi viskas buvo taip: arba aš suprantu, arba ne.

Teko nusirašinėti?

Žinoma, kaip kitaip. Mūsų laikais nebuvo tokios nesveikos konkurencijos, kai svarbus tik aš. Geranoriškai vieni su kitais dalydavomės. Beje, "špargalkėmis" legaliai išmokė naudotis istorijos mokytojas. Tai buvo labai puikus mokytojas, jis paaiškino, kad mums nieko nereikia iškalti, tereikia mokėti samprotauti ir mokėti naudotis žemėlapiais, kurie ir yra pačios geriausios "špargalkės".

O iš pamokų bėgdavote?

Ne, nes tiesiog buvo gaila savo laiko. Kam bėgti, jei reikės atidirbti? Per pamokas stengdavausi atlikti ir namų darbus, nes po pamokų norėdavau eiti su draugais į gatvę.

Mokykloje buvote aktyvus ar iš ramesniųjų?

Atrodo, kad būvau tykus, bet pavėpęs tikrai nebuvau. Aktyviai dalyvavau užklasinėje veikloje. Ypač patikdavo saugaus eismo konkursas "Šviesoforas", teko būti pionieriumi, tad pionierių kambarį su bendraklasiais buvome pavertę klasės irštva. Dešimtoje klasėje su kitais dviem klasiokais įsidarbinome mokykloje valytojais. Tris dienas per savaitę turėdavome išvalyti sporto salę. Į talką prisikviesdavome pusę klasės, žaisdavome iki nukritimo, o paskui greitai išvalydavome salę ir namo. Dar ir pinigų gaudavome.

Apie kokią profesiją svajojote?

Svajojau būti kosmonautu, taip pat galvojau, kad įdomu būtų dirbti kranininku, gaisrininku, policininku. Vyresnėse klasėse galvojau, kad būsiu mediku. Net buvau įsidarbinęs ligoninės sanitaru. Beje, mokyklos laikais niekada negalvojau apie tai, kad galėčiau būti kunigu. Nebuvau iš tų, kurie eidavo patarnauti šv. Mišioms. Kai su šeima sekmadieniais eidavome į bažnyčią, neturėdavau kantrybės ir nuolat mamos klausinėdavau, kada baigsis šv. Mišios. Viskas natūraliai apsivertė dvyliktoje klasėje ir vietoje medicinos akademijos pasirinkau seminariją.

O kodėl taip nusprendėte?

Nėra tokio momento ar įvykio, kad galėčiau sakyti, jog įvyko lūžis. Tiesiog baigiantis dvyliktai klasei taip nusprendžiau.

Toks jūsų sprendimas nustebino šeimos narius ar kitus bendraklasius?

Nežinau. Gal ir buvo tokių, kurie nustebo, bet man nelabai įdomi kitų nuomonė.

Studijavote Telšių seminarijoje, tad likote tame pačiame mieste.

Dėl to buvo trauma. Kai prasidėdavo atostogos, visi kurso draugai važiuodavo namo, o man tekdavo eiti pėsčiam.

Įsivaizduoju, kad studijos bet kurioje kitoje aukštojoje mokykloje ir kunigų seminarijoje labai skiriasi.

Visur, kur studijuoja jauni žmonės, yra daug panašių dalykų. Tiesa, kai aš studijavau seminarijoje, taisyklės buvo gana griežtos. Į miestą galėdavome išeiti tik vieną kartą per savaitę kelioms valandoms. Bet jei esi aktyvus, net ir gyvendamas uždaroje zonoje daug gali nuveikti. Buvau skautas, tad veiklos netrūko.

Kokią įtaką jums turėjo skautų judėjimas?

Didžiulę. Visų pirma išmokė drausmės, savarankiškumo, be to, turėjau galimybę pamatyti pasaulio. Galėčiau pasakyti, kad tai prisidėjo ir prie to, kad pasirinkau kunigystę. Būdamas skautu pamatai tokių dalykų, kurių kiti nepastebi. Pamatai ir nakties, ir dienos, ir džiaugsmų, ir tragedijų. Suvoki, kad viskas yra šalia. Tuomet man ir iškilo klausimas, kaip aš labiau galiu padėti žmonėms, ar dirbdamas gydytoju, ar būdamas kunigu. Suvokiau, kad būdamas kunigu galiu labiau pagelbėti.