Adrianas Čelentanas - baisus gražuolis

Vėlyvas vaikas

Kadaise buvo manoma, kad „vėlyvi“ vaikai - arba silpnapročiai, arba genijai. Adrianas buvo vėlyvas neplanuotas vaikas, ir 42 metų keturių vaikų mama buvo įsitikinusi, kad „senų tėvų vaikas - ne šio pasaulio gyventojas“. Ji daug verkė ir net nesirūpino surinkti vaikui kraitelio. Bet 1938 m. pasaulį išvydo sveikas mažylis, sveriantis daugiau kaip 5 kilogramus. Tėvai jį pavadino Adrianu. Atrodė, kad pirmaisiais gyvenimo metais berniukas visiškai pateisino pirmąją „liaudies išminties“ dalį. Vienintelis mažas žmogiukas tarp suaugusiųjų buvo visų numylėtinis ir jam buvo daug atleidžiama. Kartą pas vyresniąją seserį atvyko pirštis vaikinas - „tinkamas jaunikis“. Kuo jis neįtiko dvejų metukų bambliui, niekas nežino, bet Adrianas savo panieką jam išreiškė itin originaliai: užsikorė ant stalo ir, šeimynykščių siaubui, priešais jį nusimovė kelnes. Mokykloje jaunasis A. Čelentanas taip linksmai ir be mažiausio sąžinės graužimo praleisdavo pamokas, kad net gerai neišmoko rašyti. Jis buvo kaip reta nenuovokus, skaityti išmoko tik trečioje klasėje ir mokytojai jį dažnokai vadindavo mulkiu. Šeima niekada negyveno turtingai, o mirus tėvui finansiškai tapo visai sunku. Norėdamas padėti mamai, Adrianas, vargais negalais įveikęs keturias klases, mielu noru metė mokyklą. Daugiau jis niekada niekur nesimokė.

Kaip Preslis

Išbandęs daugybę profesijų - santechniko, elektriko, peilių galąstojo - dvylikametis įsidarbino savo dėdės laikrodžių dirbtuvėje. Taisyti laikrodžius jam netikėtai patiko. „Žadintuvo geras veidas“, - sakydavo jis meistrui, o tas tik sukiodavo pirštą prie smilkinio: ko norėti iš kvailelio! Bet vaikinukas stropus, o ko dar reikia, norint tapti geru laikrodininku? Ir kas žino, kiek žadintuvų milaniečiams per gyvenimą būtų suremontavęs Adrianas, jeigu priešais laikrodžių dirbtuvę nebūtų buvę muzikos prekių parduotuvės, kurios vitriną puošė Elvio Preslio (Elvis Presley) nuotrauka. Po daugelio metų jau žilas A. Čelentanas interviu prisipažino: „Elvis apvertė aukštyn kojomis visą mano gyvenimą. Aš tada buvau jaunas ir labai jautrus. Beveik mėnesį aš kasdien klausiausi jo dainų ir verkiau. Dabar girdėdamas tokią muziką neverkčiau“. Neprilygstamąjį Elvį mėgdžiojo beveik visi Milano vaikinai: susišiaušdavo tokį patį „kuodą“, rengdavosi ryškiaspalviais marškiniais, judėdavo kaip Karalius ir, brązgindami gitaras, saldžiais, aukštais balsais dainuodavo jo dainas. Neatsilikdavo nuo kitų ir Adrianas, iš pradžių suokęs „kaip Preslis“, o paskui pradėjęs kurti primityvias daineles.

Žmogus iš liaudies

1957 m. Milane vyko pirmasis Italijos rokenrolo festivalis. Matyt, ir žiuri, ir publika persisotino įvairiausiais E. Preslio klonais (daugelis konkursantų su akcentu dainavo savo dievaičio dainas), todėl kai scenoje pasirodė A.Čelentanas ir gimtąja kalba atliko savo kūrybos dainą „Pasakysiu tau „čiau!“, salė tiesiog pratrūko plojimais. Vėlesniais metais A. Čelentanas užimdavo prizines vietas visuose didžiausiuose Italijos muzikiniuose konkursuose. Greitai jis sulaukė pasiūlymo įrašyti plokštelę. Į jauną dainininką atkreipė dėmesį Federikas Felinis (Federico Fellini) ir 1959 m. pakvietė dainininką į savo filmą „Saldus gyvenimas“. Tai buvo pirmoji Adriano patirtis kine. Vaidmuo buvo epizodinis, bet A. Čelentanas pasirodė gerai. Italijos masinis menas įgijo naują herojų, paklausų ir kine, ir estradoje, ir televizijoje. Tas herojus buvo paprastas vyrukas, „žmogus iš liaudies“, įsiveržęs į ekranus iš gatvės. Galbūt kaip tik dėl to žiūrovai jį taip pamilo. „Kodėl jie su džiaugsmu eina į susitikimą su manimi? O todėl, kad niekuo nesiskiriu nuo savo klausytojų ir žiūrovų. Aš vienas iš jų, tik praturtėjau ir išgarsėjau! Sučiupau sėkmę už uodegos!“

Likimo skirtoji

Jis turi tūkstančius gerbėjų visame pasaulyje, o jau beveik pusę amžiaus gyvena su ta pačia moterimi. Su aktore Klaudija Mori (Claudia Mori) A. Čelentanas susipažino filmavimo aikštelėje. Jie abu buvo susižadėję, bet susitikę tiesiog nepajėgė priešintis likimui. „Atsidūrusi su juo prie restorano stalelio pajutau, kad šalia manęs - magnetas, - prisiminė Klaudija. - Jis turėjo tiek energijos, aistros ir seksualumo! Mačiau, kaip moterys negali atplėši akių nuo Adriano. Mes išsiskyrėme, parėjau į savo kambarį - ir sieloje, ir aplinkui tapo tuščia! Staiga pasigirdo telefono skambutis ir mikčiojantis balsas ragelyje: „Tai Adrianas Čelentanas. Noriu pasakyti... kad jus myliu“. Aš negalvodama išpyškinau: „Aš irgi“.

Vestuvių ceremonija vyko griežčiausioje paslaptyje, kad neįkyrėtų paparacai, trečią valandą nakties. Nuotaka vestuvinę suknelę užsisakė telefonu, o apsivilkusi pastebėjo, kad ji per trumpa. Pakeliui į bažnyčią jie barėsi - A.Čelentanas temperamentingai reiškė Klaudijai nepasitenkinimą suknele, eidama prie altoriaus nuotaka pametė batelį, o apsnūdęs patarnautojas dar ir kryžių paėmė ne taip, kaip reikia. Katalikams tai - itin blogi ženklai. Bet, šiaip ar taip, jie iki šiol yra kartu!

Šeimos gyvenimo peripetijos

O povandeninių srovių šeimos gyvenime pakako. Pavyzdžiui, A. Čelentano mama išsireikalavo, kad po vestuvių jaunavedžiai gyventų pas ją. O Adrianas, kaip tikras italas (ne paslaptis, kad Italijoje iki šiol vyrauja tikras motinų kultas), neprieštaravo. Vėliau jis su šypsena, net negalvodamas pykti, prisimindavo, kad mamytė turėjo įprotį įeiti į jaunosios poros kambarį nesibelsdama ir labai stebėdavosi, jei sūnus nedrąsiai prašydavo to nedaryti. Bet, nepaisant visko, per pirmuosius trejus šeimyninio gyvenimo metus pasaulį išvydo trys atžalos: Rozita, Džakomas ir Rozalinda. „Mama užėmė tokią didelę vietą mano gyvenime, kad jai mirus su siaubu pajutau, kaip susiaurėjo mano pasaulis“.

Jis visada turėjo daugybę gerbėjų, bet vienintelis kartas, kai Adrianas suklupo, atsitiko filmuojant „Užsispyrėlio sutramdymą“. Nors, aišku, jį galima suprasti. Žaliaakė Ornela Muti (Ornella Muti) - viena iš tų moterų, su kuria susitikęs retas vyras nesvajoja tapti viengungiu. Adrianas slėpė savo susižavėjimą tol, kol gražuolė Ornela, nepratusi būti ne vienintelė, viename iš interviu A. Čelentaną pavadino „mano vyras“. Aišku, Klaudijai toks prisipažinimas sukėlė šoką. Bet, nutarusi išsaugoti šeimą, ji skyrybų neprašė. Baigus filmuoti staigi, ryški O. Muti ir A. Čelentano meilė išblėso. Vėliau Klaudija, tiesa, neiškentė neįgėlusi „užsispyrusiai gražuolei“ ir viename interviu pareiškė: „Atsitiktinė neištikimybė - visai ne pretekstas skirtis. Vyrui atsitiktiniai santykiai - tas pats kas automobilio techninė apžiūra“.

Mirus motinai, A. Čelentanas su šeima persikėlė į savo namą, įsirengė garso įrašų studiją, arklides ir įveisė puikų sodą. Čia matomiausioje vietoje trykšta fontanas, kurio centre stovi Klaudijos skulptūra. Nors ir buvo sutuoktinių santykių krizių, vis dėlto Klaudija - jo gyvenimo centras. Jo vienintelė moteris, jo trijų vaikų motina, draugė, patarėja, partnerė filmavimo aikštelėje ir galop mylimoji. O įsirengęs savo rojų žemėje, A. Čelentanas atskyrė jį nuo išorinio pasaulio sudėtinga apsaugos sistema ir laikui bėgant beveik nustojo duoti interviu.

A. Čelentano pasirodymas klipe „Confessa“ (Išpažintis) iš pradžių sukelia šoką - senas, su visomis fizinėmis kliaudomis ir retais pasišiaušusiais plaukais. Bet po akimirkos jau nebekreipi dėmesio į tai, kaip jis atrodo, ir tiesiog mėgaujiesi jo žemu, vos prikimusiu balsu. O juk jis tikrai ne vargšas ir galėtų, kaip daugelis, pavogti laiko ir tas kelias minutes, kiek trunka klipas, virsti dvidešimtmečiu jaunuoliu. Bet kam? Juk ir septyniasdešimtmetis gali būti tikras, neretušuotas vyras ir dainuodamas spinduliuoti nuoširdumą, kuris natūraliai skamba iš senyvo, didesniąją gyvenimo dalį nugyvenusio vyro lūpų. „Tai prisipažink, meile mano, kad aš daugiau ne tas vienintelis. Širdyje nuo manęs paslėpei karčią tiesą. Ne su manimi tu dabar mintimis. Ne, ne manęs tu nuoširdžiai trokšti. Ne, ne manęs tu nuoširdžiai gaili. Aš kaip saldėsis su karčiu prieskoniu ant tavo stalo“.