Aidas Jurkštas: švyturių kolekcininkas

Aidas Jurkštas: švyturių kolekcininkas

"Pitagoras grožį įžvelgė matematikoje. Aš - švyturiuose. Švyturio šviesa veda į saugų uostą. Tai ir tikėjimo, vilties simbolis", - sakė palangiškis Aidas Jurkštas, jau daugelį metų besidomintis šiais neįprastos architektūros statiniais, kurių kiekvienas saugo savo legendą.

Šiais laikais švyturiai, siunčiantys šviesos, radijo arba garso signalus, jau nėra gyvybiškai reikalingi (turime palydovinę navigaciją), bet vis dar rodo kelią laivams. Kada susidomėjote farologija?

Kai Palangoje įkūriau kavinę "Jūros užeiga", norėjau ją pripildyti marinistinio turinio - Palangos, jūros, žvejų, laivų, švyturių...

Betgi studijavote žurnalistiką, filosofiją, dizainą, teisę...

Bet kurie dalykai, studijuoti gyvenime, anksčiau ar vėliau praverčia. Ko gero, mokymasis yra viso gyvenimo palydovas. O gal tiesiog ilgai savęs ieškojau. Dar mokykloje papildomai baigtos techninės braižybos studijos ir dabar yra mano kasdienis užsiėmimas. Be šių žinių sunkiai nupieščiau sudėtingesnį švyturį. Visada norėjosi perprasti, suvokti visuomenės, valstybės funkcionavimo principus. Kuo platesnis požiūris, tuo lengviau priimami sprendimai.

O kokios naudos teikia orientavimosi sportas, kuriuo užsiėmėte daugelį metų?

Tai intelekto, reakcijos ir sportinės ištvermės derinys. Teko startuoti su Vilniaus, Lietuvos rinktinėmis. Dar jaunystėje pažinau įvairiausių Lietuvos regionų miškus. Sovietiniais laikais tai buvo galimybė pamatyti pasaulį; bėgiojau Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Baltarusijoje, Rusijoje. Kompasas, žemėlapis - du dalykai, su kuriais nepasiklysčiau. Bet kur nukeliavęs nusiperku žemėlapį, tuomet jaučiuosi saugus. Šie įgūdžiai labai pravertė farologijoje.

Visada žavėjotės Leonardo da Vinčio, Antonijo Gaudžio, Gustavo Eifelio darbais.

Šių žmonių darbai - minties, drąsos, meno, talento sintezė. Kai aptinki tikrą meną, jis nekelia abejonių, tiesiog įkvepia. Po prisilietimo su menu jau esi kitoks. Jeigu moki per spalvą, formą, idėją sukurti meną - esi talentingas.

Šie žmonės - genijai. Da Vinčį studijavau visą gyvenimą - vienas unikaliausių, plačiausio požiūrio menininkų. Jo piešiniai alsuoja tobulais viduramžiais, tai istorijos laiškai. Juk sukurti povandeninį laivą, lėktuvą, tanką, skrosti lavonus siekiant suvokti žmogaus anatomiją, kad tiksliau pieštum, - tam reikėjo pralenkti laiką.

Eifelis - neprilygstamas inžinierius, sugebėjęs techninėmis priemonėmis perteikti meno estetiką. Nedaug kas žino, kad jis projektavo švyturius. Po truputį renku šiuos mažus technikos stebuklus, tai ateities darbų kryptis.

Gaudis gerai pažįstamas keliavusiesiems po Europą. Tai jis inžinerinį statybos mokslą pavertė menu. "Sagrada familia" bažnyčia Barselonoje - pribloškianti. Ten jis ir žuvo. Jei norėčiau gyventi ne Tėvynėje, neabejodamas rinkčiausi Barseloną - tai mano svajonių miestas, viena didžiausių pasaulio kultūros sostinių.

Ką veikiate Palangoje?

Prieš atsidurdamas čia, Vilniuje buvau sukūręs reklamos įmonę "Polidizainas". Projektuodavau, gamindavau reklamines iškabas ir konstrukcijas. Kai reikia, pasidarau tai ir šiandien. Neseniai per radiją nugirdau, kad pirmajai privačiai Vilniaus Stasio Juškaus dailės galerijai suėjo dvidešimt metų. O juk kūriau pirmąsias galerijos iškabas su senosiomis Vilniaus graviūromis... Jei turėčiau laiko, norėčiau tapyti, drožti skulptūras, - jausti formą yra nuostabus dalykas.


Palangoje verslo iniciatyvos paskęsta nesenkančiame teismų liūne. Vidury miesto riogsantys brangiausi Palangos griuvėsiai rodo ambicingą savivaldos provincialumą. Tai nėra vien griuvėsiai. Tai požiūris į mus. Vasarą visi dirbame, neerzina poilsiautojai, tik jų nebuvimas. Kita vertus, keliolika minučių kelio, ir atsiduri kitame pasaulyje, Nidos kaime Latvijos pusėje. Laukinė gamta, jokios civilizacijos, senovinės kapinaitės ant jūros kranto. Įsmeigi akis į jūrą, paleidi mintis pasroviui...

Smalsu, koks buvo pirmasis jūsų įsimylėtas švyturys...

Gal vienas iš septynių pasaulio stebuklų - Aleksandrijos. Švyturiais domiuosi jau 13 metų.

Kai pradėjau kolekcionuoti švyturius, ir į rankas pakliūdavo atvirukas su gražiausiu švyturiu ir be jokių identifikavimo ženklų, pasijusdavau bejėgis. Ir atvirukas bevertis, jei nežinai, kur ir kada toks švyturys stovėjo. Supratimas, kad jokie išsamūs žinynai su ne tik dabartiniais, bet ir seniai išnykusių švyturių atvaizdais tiesiog neegzistuoja, ir buvo lemiamas. Ko gero, iš patriotizmo nusprendžiau "sutvarkyti" tai, kas šalia - Baltijos jūros švyturius. Nesitikėjau, kad taip stipriai įklimpsiu.

Beje, man smagi po autoavarijos žargonu ištarta frazė: "Sudužo fara". Aleksandrijos švyturys stovėjo Faro saloje. Nuostabu, kad po dviejų tūkstantmečių šis žodis toks gyvas.

Kodėl juos piešiate, o ne fotografuojate?

Pernai klaipėdiečiams pristačiau parodą "500 Baltijos švyturių". Joje surinkti ir nupiešti visi kada nors stovėję ir dabartiniai rytinės Baltijos jūros pakrantės švyturiai. Sutvarkiau informaciją apie Kaliningrado srities, Lietuvos, Latvijos, Estijos švyturius. Gegužės mėnesį Palangos bibliotekos parodų salėje eksponuosiu beveik 200 Rusijos švyturių - Suomių įlankos ir Kaliningrado srities. Jūros šventės metu Klaipėdos I. Simonaitytės bibliotekoje pristatysiu Suomijos švyturius. Vėliau laukia Danijos, Vokietijos, Lenkijos švyturiai, labai ilga Švedijos pakrantė. Jeigu rasiu rėmėjų, po keleto metų išleisiu Baltijos jūros švyturių enciklopediją. Analogų nėra pasaulyje. Titaniškas darbas, peržiūrėta šimtai šaltinių. Svarbiausia - nupiešti.

Joks švyturio aprašymas locijose ar žinynuose neprilygs bent kukliam atvaizdui. Čia kaip kulinarijos knygose: skaityk neskaitęs, vis tiek burnoje skonio nepajusi.

Nufotografuoti galima tik tai, kas išlikę šiandien. Ar žinote, kas grėstų, jei bandyčiau nufotografuoti kokį švyturį Rusijos kariniame dalinyje ar pasienio zonoje? O jeigu seno, carinio atviruko kamputyje atsitiktinai pakliuvo švyturys, - kaip jį estetiškai pateikti enciklopedijoje..?

Kas jums švyturys gyvenime?

Šviesaus atminimo mano tėvas - habilituotas istorijos mokslų daktaras Jonas Jurkštas. Jo brolis - habilituotas architektūros mokslų daktaras Vytautas Jurkštas. Mane mokiusieji akvarelininkė Genovaitė Kairytė, grafikas Rimvydas Bartkus ir dar daug nuostabių žmonių.

Kiekvienas švyturys turi savo legendą. Kokie žmonės buvo švyturininkai?

Gal ir gerai, kad yra toks mitas. Dažniausiai apie juos randama informacija - pavadinimas, pastatymo vieta ir metai. Ir tai ne visada. Jei pasiseka, nurodyta, kas projektavo, kartais - buitinės istorijos iš švyturių prižiūrėtojų darbo, gyvenimo. Gaila, tačiau didelę dalį Baltijos švyturių tiesiog nušienavo pasauliniai karai. Tai ir istorijos liūdnos.

Išskirtinis žmogus Lietuvos švyturių istorijoje - Ventės rago švyturio prižiūrėtojas Mikas Posingis. Būtent jis pradėjo stebėti ir žieduoti paukščius Ventės rage 1929 metais. Rūpinosi dujų žibintu, matavo marių vandens lygį, priimdavo ir persiųsdavo telegrafu pranešimus apie besiartinančias audras. Stiebe iškeldavo įspėjamąsias vėliavas. Stebėjo ledų sangrūdas ir jų judėjimą. Svečius vaišindavo savo vynuogių vynu ir medumi. Pramogaudamas gaudydavo ir valgydavo pilkąsias varnas. Beje, palaidotas Vokietijoje. Sausio 10 dieną suėjo 60 metų po jo mirties.O Klaipėdoje jūs turite gyvą legendinį švyturio prižiūrėtoją Algirdą Pierą.

Amerikoje išleista daug romanų apie švyturių prižiūrėtojų gyvenimą, vaiduoklius švyturiuose ir panašiai. Aleksandrijos švyturys apipintas legendomis. Tas istorijas pasižymiu, gal kada surašysiu į novelių knygutę.

Ar Baltijos jūroje buvo klaidingų švyturių, priviliojančių ant seklumos laivus, kad galėtų juos apiplėšti?

Aišku, buvo. "Kranto teisei" pritarė net dvasininkai, gaunantys nemažai aukų iš žuvusius apiplėšusių. "Viskam Dievo valia, - sakydavo jie. - Jeigu laivui lemta nuskęsti, tai statyti švyturius jiems gelbėti - tai eiti prieš Dievą."

"Kranto teisė" skelbė: "Kas randa ant kranto daiktus, išmestus jūros, tampa jų valdytoju. Toks švyturys paminėtas prie Revelio - dabartinio Talino.

Kopu švyturys Estijoje - didingos architektūros.

Kopu švyturys, pirmą kartą paminėtas 1531 metais, stovi Hiiumaa saloje. Manoma, kad patenka į seniausių pasaulio švyturių penketuką. Tačiau svirtinis pakeliamas krepšys su degančia anglimi - ankstyvasis primityvus švyturys, stovėjęs Švedijoje, Falsterbo rage, datuojamas 1229 metais.

Seniausias lietuviškas švyturys - Klaipėdos, pirmą kartą pastatytas 1796 metais. Tačiau žinomas ir senesnis, svirtinis krepšys, panašus į Falsterbo, stovėjo Dangės upės žiotyse jau 1684 metais.

Atrodo, švyturių medžioklė jums rūpi dieną naktį.

Negaliu paaiškinti, ką išgyvenu, kas kartą rasdamas jau neegzistuojantį švyturį. Kai pasineriu į paieškas, dingsta valandos, dienos, savaitės. Tikiuosi šiemet atrasti savo tūkstantąjį švyturį.

Pernai pirmą kartą Lietuvoje pažymėjome Pasaulinę švyturių dieną. Galimybė prisiliesti prie marinistikos istorijos, išliekamosios darbo vertės suvokimas, kai iš tavo rankų gimsta dar vienas unikumas... Dėl to verta gyventi.

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder