Aistė Motekaitienė: "Svarbiausias universitetas - šeima"

2014-01-04 00:01

Gyvenime išeiname daugybę įvairių universitetų, už kuriuos diplomai, skambant fanfaroms, neteikiami. Svarbiausias iš jų - šeima. "Tai yra mokslas, kuris niekada nesibaigia", - sako trijų vaikų mama Aistė Motekaitienė, atvėrusi savo jaukių namų duris paskutinę 2013-ųjų metų dieną.

Per visą mūsų ilgą pokalbį, kurį tai nutraukdavo, tai savo išmintimi papildydavo trys baltapūkiai vaikai, Aistė nė karto nežvilgtelėjo į laikrodį, nors vakare laukė svečių. LCC tarptautiniame universitete rinkodaros vadove dirbanti moteris nė karto neužsiminė apie švenčių maratono nuovargį. Nekalbėjo apie sunkų "šiuolaikinių vaikų" charakterį ir net provokuojama nė žodžio neištarė apie valdžios ar visuomenės dėmesio stoką daugiavaikėms šeimoms.

"Ką jūs... Aš irgi kažkada maniau, kad trys vaikai yra daug, - juokėsi, - kol susidūriau su kitomis šeimomis, auginančiomis po penkis ir septynis!"

Aistė pirmiausiai perspėjo: "Mes nesame ideali šeima... Pas mus irgi užplaukia debesėliai" - ir nesistengė piešti dirbtinio "idealios šeimos" paveikslo. Kalbėjomės apie realius dalykus: apie tai, kas ir kaip padeda tuos debesis nupūsti...

Keturi kampai, trys vaikai, du suaugusieji ir šuo. Neatrodote pavargusi... Kaip pailsite?

Aš nuo buities rūpesčių pailsiu darbe. "Kaifuoju" nuo savo darbo! Man pasisekė, kad galiu išvykti į komandiruotes, atsiplėšti nuo kasdienybės rūpesčių. Kitas dalykas - gyvename name, kur vaikams yra daug erdvės žaisti, jie daug laiko praleižia kieme, gryname ore. Jeigu reikėtų gyventi bute, žinoma, būtų labai sudėtinga.

Sprendžiant iš gražių jūsų namų, vyras tikriausiai verslininkas?

Ne, Tadas dirba UAB "Boskalis Baltic", kuri užsiima jūrinių įgulų komplektavimu ir personalo atranka laivams. Tai olandų kilmės firma, atstovaujanti Baltijos šalims. Mes nesame turtingi verslininkai, jei tai turite galvoje, - juokiasi. - Kad galėtume gyventi šiame name, nepabūgome nemažų įsipareigojimų bankui... ir dorai juos vykdome. Kita vertus, abu esame studijavę verslą. Aš baigiau LCC universitete anglų filologiją su verslo pakraipa, vėliau Klaipėdos universitete studijavau rinkodarą.

Nesate iš tų šeimos moterų, kurių saviraiška apsiriboja virykle?

Tikrai ne! Tiesą sakant, aš nemėgstu gaminti. Žinoma, galiu iškepti šeimai pyragą, bet apskritai šioje srityje saviraiška labiau sekasi mano vyrui.

Daržą turite?

Turiu! - juokiasi. - Jeigu kas nors anksčiau man būtų pasakęs, kad auginsiu kieme salotas ar braškes, ir dar su tokiu malonumu, - nebūčiau patikėjusi. Aš gi miesto centro vaikas! Kokia ten žemdirbystė... Augau Daukanto, paskui Vytauto gatvėje.

Kraustytis į užmiestį nebijojote?

Labai bijojau! Tai buvo didžiulis stresas. Bet dabar niekas iš čia nebeiškrapšytų.

Kodėl?

Erdvė vaikams. Puiki bendruomenė. Sodas. Praėjusią vasarą vynuogės davė pirmąjį derlių - tokie skanūs vaisiai, kad jau visi draugai paprašė sodinukų. Valgome savo vyšnias, trešnes...

Lemtąjį vyrą sutikote Klaipėdoje?

Šiaip jis šiaulietis, bet mes abu mokėmės LCC universitete, ten ir susipažinome. Dvejus metus draugavome, susituokėme prieš 15 metų, būdami 23-ejų, jau baigę mokslus, o pirmagimės Elzės susilaukėme dar po ketverių metų. Iš pradžių norėjome ir šiek tiek dviese pagyventi.

Viskas taip protingai suplanuota...

Kad specialiai neplanavome, taip natūraliai susiklostė.

Trys vaikai - ne riba?

Ne riba.

Kokie motyvai skatina auginti daugiau nei du tradicinius? Gal jūs pati augote gausioje šeimoje?

Aš turiu tik vieną brolį. Jam trisdešimt metų, jis nevedęs. Kiekvieno poreikiai skirtingi. Kiek save prisimenu, visada svajojau apie didelę šeimą... Aš džiaugiuosi, kad kada nors, kai jau būsime garbingo amžiaus, mūsų vaikai su savo šeimomis suvažiuos Kalėdoms ir užpildys džiaugsmu namus... - šypsosi. - Tikiuosi, jie vieni kitiems bus geriausi draugai ir atrama.

MIKA - irgi neatskiriama šeimos dalis.

Jūs nemanote, kad žmogui atrama gali būti ir, tarkime, neeilinė karjera? Kodėl teikiate tiek reikšmės šeimai?

Kiekvienas savaip supranta laimę, negaliu kalbėti už kitus. Bet aš nemanau, kad laimingesnė gali būti "santuoka" su darbu... Šeima darbui netrukdo, bet darbas šeimos neatstos. Darbas, mano galva, yra būdas pragyventi, realizuoti savo gabumus, o šeima yra žmogaus tvirtovė - plačiąja prasme. Sielos tvirtovė.

Kiekvienas kaip asmenybė susiformuojame būtent šeimoje. Jeigu žmogus nelaimingas asmeniniame gyvenime, greičiausiai kažkas ne taip buvo jo šeimoje... Jeigu namuose vaikui saugu, čia jį priima tokį, koks jis yra - klystantį, jis tokį požiūrį išsiugdo ir į kitus žmones.

Savo amžių nugyvenę žmonės nesako, kad per mažai laiko praleido darbe, atvirkščiai - gyvenimo pabaigoje gailisi per mažai laiko skyrę vaikams, per menkai vertinę šeimą.

Tikinčioms žmonoms Šventajame Rašte prisakyta klausyti savo vyrų. Ar klausote?

(Juokiasi.) Na, nelabai... Nesu tokia jau pavyzdinga biblinė žmona. Taip, mes laikomės krikščioniškųjų pažiūrų, bet aš tą priesaką "klausyti vyro" suprantu kaip "klausytis", "išklausyti", "išgirsti".

Kaip žmonės atranda antrąją pusę, kurios požiūris į šeimą toks pat?

Nežinau, kaip atranda... Galbūt neatranda jau su "gatavu" teisingu požiūriu, teisingomis vertybėmis, nušlifuotais kampais, nugludintu charakteriu... Bendromis pastangomis išsiugdo. Sukuria. Jeigu abu nuolat mokosi. Vienas iš kito, iš draugų patirties... Tas universitetas niekada nesibaigs; tu klysti ir mokaisi. Kai susituokėme, nepasakyčiau, kad viskas ėjosi kaip sviestu patepta, abu buvome "asmenybės"! Pirmuosius porą metų pykomės. Esame gana skirtingi: Tadas - ramesnis, aš - ūmesnė, labiau užsispyrusi. Ypač man būdavo sunku nusileisti... Bet laikui bėgant du žmonės sukuria tai, kas yra viena ir nedaloma: šeimą.

Arba nesukuria...

Niekada santykiai nepablogėja iškart, per vieną dieną. Juk visi pajaučiame, kad jau tolstame. Manau, tai požiūrio ir pasirinkimo reikalas. Vieni, susidūrę su sunkumais, pasiduoda, kiti imasi priemonių ir juos kartu įveikia. Pas mus irgi visko būna, bet kad dėl to imtume kalbėti apie kapituliaciją - skyrybas... Tokių kalbų nėra.

Tadas apie šeimos vertybes gražiau už mane pakalbėtų... - šypsosi. - Jo tėvų šeima labai tvirta, artima.

PATARIMAS. Jeigu du vaikai nepasidalija tėvų dėmesio, susilaukite trečio. "Pamatysite - visos šios problemos dings pačios", - sakė Aistė.

Kokiomis stebuklingomis priemonėmis išvaikote susikaupusius debesis?

Jos visiems žinomos: reikia kantrybės ir sąmoningų pastangų. Sąmoningai skirti laiko sau. Dažniau išvažiuoti iš namų, daugiau bendrauti su kitomis šeimomis. Mūsų namai, kaip rusai sako, "prochodnoj dvor"... Jie visada pilni draugų. Čia šventėme Kalėdas, čia pasitiksime Naujuosius metus... Beje, Naujieji visada turi savo temą. Šiemet tai bus kelionės.

Kaip ir kur keliausite?

Vieni pas kitus. Keturios šeimos - keturios stotelės. Kiekvienuose namuose bus paruošta programa, susijusi su tam tikra šalimi, ir tos šalies valgiai. Galiausiai visi susirinksime pas mus.

Gal jūsų šeima muzikuoja, kuria eiles? Esate kilę iš menininkų, o gal iš sportininkų?

Aš kilusi iš literatų šeimos. Mano tėtis Aleksandras Žalys - Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dėstytojas, mama moko lietuvių kalbos Verslo aukštojoje mokykloje. Tado tėvas - policijos viršininkas, mama - prekybininkė. Mūsų dukros linkusios į šokius, sūnus žaidžia krepšinį...

Kaip drausminate atžalas, kai to prireikia?

Skaičiuojame iki trijų.

Ir visada veikia?

Dažniausiai taip.

O jei ne?

Tuomet vaikas netenka kokių nors privilegijų.

Ar esate šeimoje pasiskirstę sritimis: čia - mano atsakomybė, o čia - labiau tavo?

Specialiai pasiskirstę nesame. Vyras ir žmona yra lygiaverčiai partneriai visose srityse. Vaikas irgi yra visavertis šeimos asmuo.

Bet vadovauja šeimai tikriausiai vis dėlto pagrandukas.

Na, taip, Viltė yra mūsų "vadovas", viskas turi būti pagal ją, - šypsosi.

Vyresnieji neprotestuoja?

Kai laukėme Viltės, galvojome apie tai, kaip elgtis, kad vyresni vaikai nepasijustų atstumti, ypač Elzė, kuriai tada buvo 8 metai. Bet galiu nuraminti tėvus, kurių du vaikai nepasidalija jų dėmesio: kai susilauksite trečio, visos šios problemos dings pačios.

Už ką jūsų šeimoje atsakingos močiutės?

Mano mama pietus į namus atveža... - juokiasi. - Žinoma, močiutės vaikus prižiūri, kai būname išvykę.

Dažnai iškeliaujate?

Kelionės - mūsų šeimos aistra. Mes neperkame naujų daiktų, taupome tik kelionėms. Vasarą nuvykstame į Gruziją, dieviname šią šalį. Su Elze esame keliavę po Ameriką. Pernai Naujuosius visi sutikome Pietų Afrikoje pas draugus. Bet smagu pabūti ir Plateliuose su palapinėmis.

Kas judu atvedė į Šeimų universitetą?

Apie jį pirmiausiai išgirdau per televiziją, paskui pasakojo draugai vilniečiai, o vėliau jo organizatoriai ieškojo patalpų LCC universitete Klaipėdoje - taip užsimezgė kontaktai. Man patiko programoje suformuluotas tikslas - "Įkvėpti tėvus įkvėpti savo vaikus". Tuo metu ką tik buvo gimusi trečioji atžala. Su vyru nutarėme, kad Šeimų universitetas bus naudingai praleistas laikas dviese, už namų slenksčio.

Kokia tai organizacija ir kokiais metodais tėvai įkvepiami?

Ši tėvų saviugdos programa pirmiausiai buvo pradėta įgyvendinti Ispanijoje, ji ten sėkmingai gyvuoja jau daug metų. Vėliau paplito po pasaulį ir dabar veikia 60-yje šalių. Lietuvoje užsiėmimai vyksta Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Marijampolėje, Vilkaviškyje ir Kaišiadoryse.

Organizatoriai - Tarptautinė šeimos plėtros federacija IFFD (International Federation for Family Development), Jungtinių Tautų patarėja šeimos klausimais.

Mokymo metodas grįstas atvejų analize, būtent tai man asmeniškai ir patiko. Kad vyksta ne paskaitos, ne mokymas, o mokymasis, savanoriškas ugdymasis, konkrečių situacijų, su kuriomis susiduria kiekviena šeima, analizavimas.

Kad moterys linkusios analizuoti, niekam ne paslaptis, tačiau kaip vyrai ryžtasi aptarinėti savo šeimos atvejus, ir dar viešai?

Asmeniniai šeimos reikalai neliečiami. Apie save niekas nekalba, nebent patys to nori. Tie atvejai yra aprašyti iš anksto parengtoje medžiagoje, kurią gauna kiekvienas iš tėvų. Ją iš pradžių analizuoja asmeniškai, paskui kartu su sutuoktiniu, vėliau diskutuoja apie tai grupėse - su kitomis šeimomis. Grupėje būna moderatorius. Vėliau aptariama mažesniame šeimų grupių sambūryje. Žmonės taip pasidalija patirtimi, nuomonėmis, ir tu matai, kad tai, kas atrodė tau kaip tavo asmeninė problema, iš tikrųjų yra bendražmogiška...

Pasakykite pavyzdį.

Tarkime, šeimoje gimsta kūdikis, ir mama miega su juo. Vyrui tai problema, o žmonai problema yra tai, kad tai problema vyrui... - juokiasi. - Kitų šeimų reali patirtis padeda atrasti išeitį.

Tėvai gali pasirinkti saviugdos programą pagal savo vaikų amžių, jos suskirstytos taip: "Pirmieji žingsniai" (iki 4 m.), "Pirmosios raidės" (4 - 8 m.) "Pirmieji sprendimai" (8-10 m.), "Ankstyvoji paauglystė" (10 - 13 m.), "Paauglystė" (13-16 m.). Programos padeda geriau suprasti savo vaikus, jų charakterius, sužinoti, kokie bruožai kuriam amžiaus tarpsniui būdingi.

Ar šiose programose gali dalyvauti išsiskyrę mamos ir tėčiai? Ar galima ateiti su vaikais?

Dalyvauti gali tik vaikus kartu auginančios arba jų besilaukiančios poros. Reikalas tas, kad metodas paremtas abiejų tėvų dialogu. Pora mokosi išklausyti vienas kitą, tapti vieningi ir vienodai įsitraukti į vaikų auklėjimą.

Vaikai į užsiėmimus nesivedami.

Kiek laiko reikia skirti užsiėmimams?

Pusantros valandos per savaitę, vakare po darbo. Iš viso būna 15 šeimų susitikimų, taigi tėvai universitetą baigia per 15 savaičių.

Poros iš pradžių turi užsiregistruoti tinklalapyje www.seimu.lt - tuomet gaus kvietimą ir reikalingą medžiagą. Beje, internete sukurtas ir forumas, taigi universiteto dalyviai gali ten tartis ir diskutuoti.