Akina ne tik meilės, bet ir valdžios aistra
Akina ne tik meilės, bet ir valdžios aistra

Re­ži­sie­rius Rai­mun­das Ba­nio­nis, Šiau­lių dra­mos teat­re sta­tan­tis spek­tak­lį „Le­di Mak­bet iš Mcens­ko ap­skri­ties“, nea­be­jo­ja: aist­ros, nors kei­čia­si lai­kas ir vie­ta, iš­lie­ka tos pa­čios. „Mes ge­rai su­pran­ta­me, iš ko su­si­de­da mo­le­ku­lės. O žmo­gaus pro­gno­zuo­ti ne­ga­li nie­kas“, – sa­ko re­ži­sie­rius.

Be­ga­li­nės aist­ros is­to­ri­jos

Ni­ko­la­jaus Les­ko­vo apy­sa­ka „Le­di Mak­bet iš Mcens­ko ap­skri­ties“ kal­ba apie am­ži­nas te­mas – mei­lę, nea­py­kan­tą, kerš­tą. Ką nau­ja ir ak­tua­laus šio­mis te­mo­mis ga­li­ma pa­sa­ky­ti šian­dien?

Tai – pa­sa­ko­ji­mas apie žmo­giš­kas aist­ras. Spek­tak­ly­je aist­ra, mei­lė apa­ki­na žmo­gų ir pri­ver­čia jį da­ry­ti ne­są­mo­nin­gus poel­gius, bū­din­gus tik žmo­gui. Be jų žmo­gus bū­tų ro­bo­tas.

Sa­ko­ma, kad tech­ni­ka to­bu­lė­ja. Bet žmo­gus tik­rai ne­to­bu­lė­ja. Vis ieš­ko­me kaž­ko nau­jo, bet ne­ban­do­me gi­lin­tis į am­ži­nuo­sius da­ly­kus, kad su­vok­tu­me, kas mes esa­me.

Mes ge­rai su­pran­ta­me, iš ko su­si­de­da mo­le­ku­lės. O žmo­gaus pro­gno­zuo­ti ne­ga­li nie­kas – ne­ži­nia, kas jį už­val­dys, kur nu­ves.

Aist­ros su­ke­lia įvai­riau­sių poel­gių, griau­nan­čių ir sa­vo, ir sve­ti­mus gy­ve­ni­mus.

Juk V. Šeks­py­ro tra­ge­di­jo­se ir­gi kal­ba­ma apie aist­ras – val­džiai, mei­lei.

Kaip ir nū­die­nos aist­rin­ga ko­va dėl val­džios?

Prob­le­ma yra žmo­giš­ko­ji. Ar mes ga­li­me taip elg­tis? Kas mus val­do? Ar į prie­kį, kaip iš­pro­tė­ju­sius, ve­da aist­ra val­džiai? Jei vi­sa tai su­vok­tu­me, bū­tų pa­pras­ta iš­spręs­ti pro­ble­mas. Tik žmo­gu­je yra tei­sy­bė. O vi­sa ki­ta yra for­ma­lu­mai: šian­dien – vie­naip, ryt – ki­taip. Kur kon­junk­tū­ra pa­si­ro­dys ge­res­nė, taip val­džia ga­li pa­si­suk­ti.

Spek­tak­liui pa­si­rin­ko­te cho­ro pa­sa­ko­ji­mą su vie­nuo­li­ka už­dai­nių. Ko­dėl to­kia for­ma?

Tai – zon­go for­ma. Apy­sa­ko­je ar­ba ro­ma­ne yra vie­tų, ku­rios nė­ra svar­bios, bet be ku­rių ne­ga­li su­vok­ti, kas įvy­ko. Tar­pi­nes siu­že­ti­nes in­for­ma­ci­nes spra­gas už­pil­do cho­rai. Rea­lis­tiš­kai, ma­nau, bū­tų su­dė­tin­ga ir pa­sa­ko­ti, ir žiū­rė­ti. Rea­lis­tiš­kai pa­pa­sa­ko­tas spek­tak­lis gal bū­tų per bai­sus – per daug la­vo­nų.

Teat­ras ne­bė­ra ved­lys

Spek­tak­ly­je vai­di­na ak­to­riai In­ga Nor­ku­tė, Juo­zas Bin­do­kas, Ro­lan­das Do­vy­dai­tis, Si­gi­tas Ja­ku­baus­kas. Šie ak­to­riai – po­pu­lia­rių se­ria­lų he­ro­jai. Ar ak­to­riai netam­pa pri­klau­so­mi nuo se­ria­lų?

Šis spek­tak­lis Šiau­lių dra­mos teat­re at­si­dū­rė to­dėl, kad čia yra In­ga Nor­ku­tė. Ne­ga­li sta­ty­ti Le­di Mak­bet, jei teat­re nė­ra to­kio ti­po ak­to­rės.

Ne­ži­nau ak­to­riaus, ku­riam truk­do se­ria­las. Ne­bent, kaip Vil­niu­je, ak­to­riai bė­ga iš re­pe­ti­ci­jos fil­muo­tis.

Dar­bas ki­ne ar se­ria­le yra di­des­nė pa­tir­tis. Ru­si­jo­je da­bar ypač po­pu­lia­rūs se­ria­lų ak­to­riai. Žiū­ro­vai į teat­rą ei­na ne dėl re­ži­sie­riaus, o dėl ži­no­mų ak­to­rių.

Ar šian­dien teat­ras te­bė­ra kul­tū­ros šven­to­vė, ar eg­zis­tuo­ja re­ži­sie­riaus au­to­ri­te­tas?

Re­ži­sie­riaus pro­fe­si­ja ei­li­niam žiū­ro­vui ne­ma­to­ma, ji ži­no­ma spe­cia­lis­tams ar­ba tiems, ku­rie la­bai do­mi­si teat­ru.

Žiū­ro­vas ma­to ak­to­rius. Rei­kia ne­pa­mirš­ti, kad į teat­rą tu­ri ei­ti ir ne spe­cia­lis­tai – po sun­kaus dar­bo pa­si­sem­ti kul­tū­ros, min­čių, dva­si­nio pe­no. Dėl to ne­bū­ti­na ži­no­ti vi­sų re­ži­sie­rių pa­var­džių.

O teat­ras ne­bė­ra šven­to­vė. Į teat­rą lei­džia­ma ei­ti įpras­ti­niais dra­bu­žiais, ne­bė­ra no­ro su­si­kur­ti šven­tę. Dėl to man la­bai keis­ta.

Me­nas rei­ka­lau­ja ap­mąs­ty­mų, su­vo­ki­mo, pa­si­gin­či­ji­mo. Jei ši­tą eli­mi­nuo­ja­me, lie­ka grei­tas mais­tas.


Da­bar teat­re yra daug an­ti­me­no ir an­ti­kul­tū­ros.

Ar kla­si­ki­nis teat­ras ne­mirs?

Kla­si­ki­nio teat­ro jau da­bar nė­ra. Kul­tū­ra ban­guo­ja: yra nuo­po­lis ir pa­ki­li­mas. Ma­no ma­ny­mu, da­bar yra nuo­po­lis. Tai ne­reiš­kia, kad kaž­ka­da ne­bus pa­ki­li­mo.

Ko­kie nuo­po­lio po­žy­miai, simp­to­mai?

Teat­ras ne­bė­ra ved­lys. Ne­be­li­ko no­ro prie jo pri­si­lies­ti, gau­ti už­tai­so, pe­no. Ge­riau­siu at­ve­ju į teat­rą ei­na­ma links­mai, įdo­miai pra­leis­ti lai­ką. Var­to­to­jas da­bar iš­le­pęs. Ki­ta ver­tus, ko­dėl jis tu­ri kan­kin­tis, gal­vo­ti?

Bet teat­rai gy­ve­na, ak­to­riai vai­di­na.

Šiau­liuo­se vei­kia vie­nas pro­fe­sio­na­lus teat­ras. Ar tiek pa­kan­ka ket­vir­tam pa­gal dy­dį Lie­tu­vos mies­tui?

Ma­nau, ne. Tu­ri bū­ti al­ter­na­ty­vų. Bū­ti­na tu­rė­ti kuo sa­ve pa­krau­ti – mu­zi­ka, ope­ra, spek­tak­liu.

Lie­tu­vo­je va­ka­rais gat­vės bū­na tuš­čios, žmo­nės už­si­da­ro na­muo­se. Nė­ra po­rei­kio bend­rau­ti. Šiau­liuo­se la­bai jau­čia­ma, kad ma­žai žmo­nių.

Spau­di­mas – ne­da­ry­ti

O jūs nie­ka­da ne­gal­vo­jo­te emig­ruo­ti?

Kur ir ko? Ba­du ne­mirš­tu. Aš čia pa­kan­ka­mai dir­bu, už­si­dir­bu. Nor­ve­gi­jo­je sta­čiau ope­rą, ne­ma­žai va­ži­nė­ju į Ru­si­ją. Nu­va­žiuo­ti pa­dir­bė­ti – la­bai ma­lo­nu, o emig­ruo­ti, va­di­na­si, va­žiuo­ti su­muš­ti­nių ga­min­ti.

Man to dar ne­rei­kia. Tu­riu sa­vo ni­šą – se­ria­lus, ku­rie man lei­džia gy­ven­ti. Tu­riu pui­kių dar­bų teat­re, neat­si­sa­kau ir ki­no.

Esa­te po­pu­lia­rių se­ria­lų re­ži­sie­rius. Ko­kia šian­dien se­ria­lų rin­ka?

Blo­giau­sia, kad kar­to­ja­si te­mos, yra sce­na­ri­jų ba­das.

Kol kas se­ria­lai fi­nan­suo­ja­mi tik te­le­vi­zi­jos. Jei bū­tų vals­ty­biš­kai svar­bus pro­jek­tas, tar­ki­me, su­si­jęs su Lie­tu­vos is­to­ri­ja, iš da­lies prie kū­ri­mo ga­lė­tų pri­si­dė­ti ir vals­ty­bė.

Da­bar man įdo­mes­ni 12–16 se­ri­jų se­ria­lai. Juo­se ga­li­ma įdo­miai la­vi­ruo­ti, pa­sa­ko­ti.

Prieš ke­le­tą me­tų bu­vo pla­nuo­ta kur­ti jū­sų re­ži­suo­ja­mą is­to­ri­nį fil­mą „Žal­gi­ris – ge­le­žies die­na“. Kal­bė­ta, kad Lie­tu­vai rei­kia is­to­ri­nio fil­mo.

Fil­mo bu­vo at­si­sa­ky­ta. Atė­jus kri­zei, pra­si­dė­jo kal­tų ieš­ko­ji­mas. Bu­vo pa­reikš­ta, kad kur­ti bran­gų fil­mą – blo­gas su­ma­ny­mas. Ką gi, kur­kim pi­ges­nį.

Sup­ran­tu, fil­mas – bran­gus už­siė­mi­mas. Bet ar jis neat­si­pirk­tų? Val­do­vų rū­mai ir­gi bran­gu, bet, ma­nau, at­si­pirks. O kiek ie­čių su­lau­žy­ta? Ge­rai, kad bu­vo as­muo, ku­ris tren­kė kumš­čiu ir pa­sa­kė: „Bus!“

Ne­pas­ta­ty­ti fil­mo yra žy­miai leng­viau nei pa­sta­ty­ti. Bet Lie­tu­vo­je de­da­ma la­bai daug pa­stan­gų, kad su­ma­ny­mai ne­bū­tų įgy­ven­di­na­mi. Ne vi­si at­lai­ko spau­di­mą ne­da­ry­ti.

Ki­no si­tua­ci­ja Lie­tu­vo­je ka­tast­ro­fiš­ka. Su­ku­ria­mi tik mė­gė­jiš­ki fil­mu­kai.

Es­tai ki­nui ski­ria tris-ke­tu­ris kar­tus dau­giau pi­ni­gų nei mes. „Os­ka­rų“ jie ne­tu­ri, bet sta­to fil­mus. O pas mus vi­si la­bai lai­min­gi, kai nie­kas ne­vyks­ta.

Sidebar placeholder