- Kai buvo taip baimintasi dėl pasaulio pabaigos ir netgi jai ruoštasi, tai kėlė šypseną ar nerimą?
- Pirmiausia sveikinu visus, likusius po pasaulio pabaigos, su praėjusiomis Kalėdomis ir artėjančiais Naujaisiais metais. Na, kaip ir visiems, tos pranašystės man iš pradžių kėlė juoką, paskui nerimą, o jau galiausiai, kaip ir daugelis, pradėjau ruoštis, arba, kitaip pasakius, pirkti. Pirkau literatūrą ta tema apie majus, bitę Mają, žvakes, cukrų, žibalą, miltus, druską, benziną, vaistus, čiužinius, generatorius, akumuliatorius, respiratorius, meškeres, kirvius, cementą ir t.t. Nešiau viską į rūsį, kur ir ruošėmės su visa šeima sutikti pasaulio pabaigą. Žmogus - toks padaras, kad visada tikisi išlikti ir išgyventi. O kiek pamenu, daugiausia šansų išlikti yra rūsy. Tačiau pasaulio pabaiga mane nuvylė, nes neįvyko... Gal, sakau, paduoti majus į teismą už patirtą moralinę ir finansinę žalą? Bet bijau, kad jau bus įsigalėjęs senaties terminas... Beje, tai jau antra pasaulio pabaiga mano gyvenime, ir, kiek žinau, netolimoje ateityje suplanuotos dar kelios pagal Tekamačalko indėnų sieninį palapinės kalendorių. Pasaulio pabaigos yra labai geras biznis. Pasimetęs, sutrikęs žmogus gerai perka, ieško nusiraminimo pramogose. Be to, kai galva užimta tokiomis apokaliptinėmis globalinėmis nesąmonėmis, nelabai domisi kitais, realiais dalykais savo pašonėje. Stabilumas ir ramybė - prasta prekė. O pabaigos, ateiviai - kas kita. Bet atleiskite, ar šių dalykų reklamavimas visais įmanomais portalais ir kanalais - ne tarptautinis terorizmas?
- Kokie jums buvo praeinantys metai ir ką esate pasižadėjęs 2013-iesiems?
- Metai buvo intensyvūs, darbingi. Pavyko įveikti visą poeto Dantės kelionę „Dieviškosios komedijos“ puslapiais, pabuvoti pragare, skaistykloje ir netgi paragauti gabaliuko rojaus. Režisieriaus E.Nekrošiaus spektaklį „Dieviškoji komedija“, kur keliaujama po pragaro ir skaistyklos ratus, Lietuvos žiūrovai jau matė. „Rojuje“ apsilankė italai Vičenzos mieste rugsėjį, o kitais metais vasarį į „Rojų“ kviesime ir lietuvius. O aš pasižadu nuolat tą patį - nesugniužti. Vis daugiau reikia pastangų prisiversti kokiam nors naujam veiksmui. Nemėgstu, kai mane skubina, įkalbinėja. Man geriausia, kai gyvenimas keičiasi labai iš lėto, natūraliai. Juk ir gamtoje viskas sutvarkyta taip, kad nesuprasi, kada baigėsi vasara ir prasidėjo ruduo. O juk, kai pagalvoji, vasara baigiasi vasarą, tik tos pabaigos pradžia nelabai pastebima. O, kad turėtume tiek įžvalgos - pajusti kiekvieno proceso pabaigos pradžią... Žinoma, turiu idėjų, brandinu jas po truputį, nokinu.
- Ko besibaigiančių metų proga norėtumėte palinkėti Lietuvos žmonėms, kurių didžioji dalis yra skurstanti, alkstanti?
- Atleiskite, bet tokiu klausimu man dabar užkraunate misiją, kurią galėtų atlikti tik aukšto rango dvasininkas ar itin storą odą turintis politikas. Skurdo ir alkio vien linkėjimais nepanaikinsi. Reikia pasakyti ką nors konkretaus, pažadėti, suteikti realią viltį ar bent atsiprašyti, kad gyveni geriau. Beje, būtų krikščioniškai gražu, jeigu kada nors koks nors įtakingas politikas, premjeras ar ministras į kadencijos pabaigą imtų ir staiga atsiprašytų: „Mieli alkanieji ir skurdžiai! Atleiskite man, kad jūs esate, atsiprašau, kad per savo kadenciją nepadariau visko, kad jūsų būtų kuo mažiau ar nebūtų visai“.
- Ar kartais neapninka mintys, kad Lietuvoje gerovę sukurtų nebent iš kur nors nusileidęs Supermenas?
- Gal, sakau, nereikėtų taip dramatizuoti. Gerovės sukurta tiek, kad braška per kraštus. Ne tik mašinos mašinytės mieste negalima niekur pasistatyti, spūstys didėja ir darosi kokybiškesnės. Druskininkai pilni purve besigydančių ir slidinėjančių. Palangoje ne tik kad kambario negausi, bet ir atsigulti pliaže nėra kur, žmonės jau gula vienas ant kito... Tai liudija, kad žmonės uždirba tiek, kad gali ilsėtis kiek nori ir kur nori, arba ilsisi, nes yra bedarbiai, gaunantys įspūdingas pašalpas. Tad ko nesiilsėti, kai nėra darbo ir yra daug pinigų?
Kas čia dar? Arenos pilnos žmonių, Panevėžio teatras garsėja vėl, nuo televizoriaus tiesiog negali atsitraukti, nes reklama dar įdomesnė už laidas... Anksčiau buvo tik dvi duonos rūšys - juoda ir „Palangos“, o dabar rūšių gal penkiasdešimt. Stovi duonos skyriuje ir negali niekaip išsirinkti: ta per brangi, ta - pigiausia prekė, ta per minkšta, ta buvo gera, bet suprastėjo, ta - tik su keturiais grūdais, dar kita - su daug grūdų, bet be miltų. Svarstai, svarstai, galų gale išsirenki lavašą ir eini į vaisių ir daržovių skyrių pažiūrėti, ar dar yra nuolaida obuolių pakaitalui, t.y. persimonams.
Netoli mano namų yra toks nedidelis šiukšlių konteinerių mikrorajonėlis, tai juose ir aplink juos gyvenantys katinai jau tokie riebūs... Tokie riebūs, kad joks naminis veislinis kastruotas ir ženklintas numylėtinis tokio riebumo nepasieks. Ne katinai, o tiesiog aukščiausios kokybės silkės su galvomis ir su kailiukais... O jūs sakote - Supermenas...
Galima būtų liūdniau ir realiau ta tema pakalbėti, bet ar nuo to bus lengviau? Liūdniau ir realiau turėtų kalbėti ekonomikos specialistai, analitikai, bet ir jie kaip tyčia irgi visada kalba itin linksmai ir perdėtai optimistiškai, vis mini kažkokį nuolatinį augimą. Matyt, turi omeny kainas, spūstis ir katinus...
- Ar tikite stebuklais? Gal kada esate tai patyręs?
- Tikiu. Esu patyręs ir kaskart patiriu vis iš naujo. O kas šioje Žemėje yra stebuklas? Gyvybė. Gyvas žmogus yra stebuklas, gyvūnas yra stebuklas, akis yra stebuklas, balsas yra stebuklas, ašaros, juokas, atmintis yra stebuklai, dviejų žmonių jausmai viens kitam yra stebuklas. Jeigu po mirties nieko nėra, tada šis gyvenimas, kad ir koks jis būtų, lieka vienintelis ir realus stebuklas.
- Kaip pragarą, skaistyklą ir rojų perėjusio Dantės klausiu, ar gyvenime buvo tokių momentų, kai permąstėte visą savo gyvenimą? Ar po Dantės personažo kas nors paaiškėjo ta linkme?
- Kad ir kiek permąstytum savo gyvenimą, manau, jis vis tiek tave permąstys. Dantės supratimu, komedija yra tai, kas prasideda blogai, bjauriai, juodai, o baigiasi šviesiai, linksmai ir gerai. Tad gal, sakau, ir su žmogaus gyvenimu taip?
Garsus mokslininkas I.Mečnikovas savo knygoje apie optimizmą teigė, kad pesimizmas, nusiminimas, liūdesys yra jaunystės, jaunų žmonių liga. Su amžiumi tai praeina ir senatvėje nugali noras gyventi. Žmogus į daugelį dalykų pradeda žiūrėti šviesiau, optimistiškiau. Matyt, žmogus ateina į protą, kad kautis su pasauliu jau gana, beprasmiška, ir aplanko tada toks šelmiškas linksmumas... Žmogus pradeda sau tyliai kikenti ir kažkaip keistai šypsotis. Tokie jau vadinami išminčiais... Tad galime daryti išvadą, kad jeigu žmogus senatvėje yra piktas ir surūgęs, vadinasi, jis yra dar labai jaunas...
Na, mokslininkas turbūt turėjo omeny idealų žmogaus gyvenimo variantą. Teorijos lieka teorijomis, kiekvieno gyvenimas labai individualus ir nuotaikos daugeliu atvejų priklauso nuo sąlygų ir nuo paprasčiausios sveikatos.
- Ar laikotės Dešimties Dievo įsakymų?
- Laikausi, bet kartais pamirštu tai vieną, tai kitą. Prisimenu per vėlai... Manau, gražu būtų, jei dar kartą redakcija juos primintų mums visiems. Juk ne dažnai laikraštyje ir rasi Dievo įsakymus. Tarybiniais laikais kiekvienas laikraščio numeris prasidėdavo šūkiu: „Visų šalių proletarai - vienykitės!“ O šiais laikais šūkio nėra, bet yra rėkiančios antraštės: apsivogė, išsiskyrė, girtas vairavo, pasididino, nupjovė, tvirkino, sumušė, išsireikalavo... Toks įspūdis, kad tokios antraštės yra tiesiog paraginimai taip elgtis. O gal čia yra jau susivienijusio proletariato gyvenimo būdas ir stilius? O ką daugiau veikti susivienijus? Dabar manau, kad būtų gražu, jei kiekvienas numeris prasidėtų ne nuo šūkio, o nuo Dešimties Dievo įsakymų. Nors jų gal neskaitytų kaskart žmogus, bet gal akis ir užkliūtų už kokio vieno: NE... Šiaip ar taip, gerų Naujųjų metų su gerais senaisiais įsakymais!
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą