Pirmąjį Ala sutiko grupės sudarytoją Aleksandrą Forgetą, bet jis negalėjo būti jos vyru, nes jo visai nedomino moterys. Antras buvo aukštas raudonplaukis. Prisistatė Mykolu Edmundu Orbaku. Kad būtų paprasčiau, Pugačiova jį vadino Miša.
Tą pačią vasarą Mikaelis Tariverdijevas pakvietė Pugačiovą įrašyti dainą kino filmui "Karalius elnias". Beje, pirmasis jos darbas kine šio filmo titruose nebuvo pažymėtas.
Įkvėpta kvietimo dirbti kine ir Tambove užsidirbtų pinigų, po keturių mėnesiu pažinties Pugačiova pasiūlė Mišai jų santykius įteisinti. Ala norėjo išsilaisvinti iš tėvų globos. Kai Mykolas atėjo susipažinti su Pugačiovos tėvais, ten užsuko ir iš Egipto grįžęs Valerijus Romanovas. Orbakas išėjo nakvoti pas draugą. Rytą pas jį atėjo Ala ir jie patraukė į santuokos rūmus.
Vestuves Ala ir Mykolas atšventė Maskvoje. Už Tambovo gastrolėse uždirbtus pinigus nusipirko čekišką baldų komplektą, vestuvinę suknelę ir kostiumą, kavinėje išsinuomojo salę.
Ipolitovo-Ivanovo mokyklos direktorė, Ždanovsko rajono tarybos liaudies deputatė dovanų jauniesiems įteikė 17 kvadratinių metrų kambario raktus tame pačiame name, kuriame gyveno Pugačiovos tėvai.
1971-ųjų gegužės pabaigoje Alai ir Mykolui gimė dukra Kristina.
Praėjus trims mėnesiams po dukters gimimo Pugačiova pradėjo dirbti - įrašė dainą Vasilijaus Šukšino filmui "Pečki-lavočki", Olego Lundstremo orkestre įsidarbino soliste, pradėjo mokytis vokalo pas legendinę pedagogę A. Strelnikovą.
Netrukus Pugačiovų namą nugriovė, o Alai ir jos tėvams davė po atskirą butą. Kristiną išsiuntė pas Mykolo tėvus į Kauną, nes visi vaikų darželiai buvo užimti. Kaune ji pragyveno dvejus metus, išmoko kalbėti lietuviškai ir buvo pakrikštyta pagal katalikiškas tradicijas.
Pugačiova pradėjo gastroles su Lundstremo orkestru - tai jau buvo visai kitas lygis. Ji pasirodė vienoje programoje su populiariuoju Valerijumi Obodzinskiu, susipažino ir susidraugavo su jaunu kompozitoriumi Viačeslavu Dobryninu. 1971-ųjų rudenį į jos numerį Leningrade atėjo jaunas poetas Ilja Reznikas ir pasiūlė dainininkei dainą "Posidim-pookajem". Tačiau orkestro gastrolių Lenkijoje metu Pugačiova nusprendė palikti Londstremą, kad galėtų dirbti savarankiškai.
Dėl nuolatinių gastrolių Ala ir Mykolas matėsi labai retai. Didelės Pugačiovos ambicijos (ji jau keletą metų svajojo tapti geriausia šalies dainininke) niekaip nesiderino su kukliais kūrybiniais Mykolo norais. 1973-iųjų metų lapkritį jie išsiskyrė. Butą Riazanės prospekte iškeitė - Orbakas gavo kambarį "komunalkėje", o Pugačiova - vieno kambario butą Vešniakuose. Ji ten gyveno iki 1980-ųjų. Tais metais jai, jau žvaigždei, skyrė butą Gorkio gatvėje. Mykolas Orbakas su šeima gyvena Maskvoje. Kristina jį lanko.
Vitalijus Kritiukas - 1974
1974-aisiais Pugačiovą "Moskoncertas" išsiuntė į Penktąjį visos Sąjungos estrados artistų konkursą. Ji nutarė dainuoti tą pačią jaunojo Iljos Rezniko dovanotą "Posidim-paokaem". Kad tinkamai pasiruoštų, jai buvo priskirtas patyręs koncertmeisteris Vitalijus Kritiukas. Dvidešimt penkerių metų dainininkė ir koncertmeisteris kurį laiką gyveno kartu. Po konkurso, kuriame Pugačiovai atiteko trečioji vieta, Kritiukas suorganizavo bendrą Pugačiovos ir dainininko Jurijaus Slobodkino, grupės "Vesiolyje rebiata" vadovo Pavelo Slobotkino giminaičio, pasirodymą.
1979-aisiais metais Kritiukas, pasivadinęs Kretovo slapyvardžiu ėmė vadovauti ansambliui "Leisia, pesnia", kuriam iki jo vadovavo į JAV išvažiavęs Pugačiovos bendrakursis Michailas Šufutinskis. 1980-aisiais Vitalijus paliko muziką, užsiėmė spekuliacija ir pakliuvo į kalėjimą. Iš jam skirtųjų šešerių metų atsėdėjęs pusantrų, Kritiukas išėjo į laivę ir ėmėsi to paties - tarybiniais laikais nelegalaus verslo. 1990-aisiais jis išėjo iš savo sūnėno buto ir dingo. Nuo to laiko jo niekas nematė.
Pavelas Slobotkinas - 1974-1976
Pavelas Slobotkinas - rusų popmuzikos legenda, suvaidinęs vieną iš pagrindinių vaidmenų Alos Pugačiovos gyvenime.
Slobotkinas kilęs iš profesionalių muzikantų šeimos, jo tėvas Jakovas Slobotkinas buvo rimtas violančelininkas. Slobotkinai gyveno pačiame Maskvos centre, o jų kaimynas buvo Nemirovičius-Dančenka. Jų namus nuolat lankė pirmaeilės rusų kultūros figūros - Šostakovičius, Maršakas, Prokofjevas, Paustovskis, Achmatova, Richteris. Keturmetis Paša vienąkart netgi pasėdėjo ant kelių draugui Stalinui.
Muzikos mokykloje Slobotkinas mokėsi kartu su Maksimu Dunajevskiu, Marku Minkovu ir Aleksejumi Rybnikovu. 17-olikos Slobotkinas jau vadovavo Marko Berneso, truputėlį vėliau - Gelenos Velikanovos ansambliui, 1966-aisiais buvo suburtas "Vesiolyje rebiata". Ansamblio gyvavimo laikotarpiu jame dainavo ir grojo didžioji dauguma tarybinių popmuzikantų: Aleksandras Gradskis, Aleksandras Barykinas, Aleksandras Buinovas, Viačeslavas Maležikas, Aleksejus Glyzinas. 1974-aisiais Slobotkinas į šį ansamblį pakvietė ir Alą Pugačiovą. Per gastroles jie apsigyveno viename numeryje.
Alos pasirodymai ansamblyje "Vesiolyje rebiata" istorijoje neišliko, bet būtent Slobotkinas pasistengė, kad Pugačiovos atliekama daina "Arlekino" nuskambėtų tarptautiniame festivalyje "Zolotoj Orfej" Bulgarijoje. Į šį festivalį Pugačiova pakliuvo atsitiktinai - su konkurso organizatoriais suderintos armėnų dainininko Georgijo Minasjano kandidatūros nepraleido Kultūros ministerija (jį apkaltino homoseksualizmu, o tai pagal tarybinius įstatymus buvo laikoma kriminaliniu nusikaltimu).
Tada Armėnijos estradinio orkestro vadovas Konstantinas Orbelianas, rekomendavęs ir Minasjaną, ministerijai pasiūlė Alą Pugačiovą. Oberlianas buvo labai įtakinga figūra ir ministerija skaudama širdim norom nenorom turėjo sutikti su Pugačiovos kandidatūra, tačiau iškėlė sąlygą - arba pirmoji vieta, arba užmarštis.
Pagal konkurso sąlygas, dalyviai turėjo atlikti bulgarų autorių dainas. Per trumpiausią laiką buvo atrasta prieš penkiolika metų parašyta daina "Arlekino". Slobotkinas jai parašė naują aranžuotę, paskubomis vietomis supainiojęs kai kurias vietas. Boriso Vachniuko draugas Borisas Barkasas tiesiog per pusvalandį sukūrė į istoriją įėjusį tekstą. Pugačiova su Slobotkinu sugalvojo personažą - klauno marionetę tabaluojančiomis rankomis. Homerišką kvatojimąsi Ala pridėjo pati.
Alos triumfas finale (tai buvo 1975 m. birželio 8-oji) sukrėtė visą rytinę Europą. Iškovojusi Didįjį prizą, A. Pugačiova į TSRS grįžo nugalėtoja. Oro uoste ją sutiko vienišas Slobotkinas. Nuo šio momento ir prasidėjo didžioji Alos Pugačiovos šlovė. Pirmoji minkštoji plokštelė, kurioje buvo įrašytos trys dainos, buvo parduota dešimt milijonų egzempliorių tiražu.
"Vesiolyje rebiata" darėsi jau ne savarankiška, o Alos Pugačiovos, veržliai lekiančios savo spinduliuojančio tikslo link, akompanuojančia grupe. Beveik visus 1976-uosius metus Ala su Slobotkinu buvo rusenančio konflikto židinyje. Kartą Slobotkinas net sudavė Pugačiovai, kad nuramintų dar vieną jos agresyvumo protrūkį. Išsiskyrimas buvo neišvengiamas - Pugačiovai buvo ankšta grupėje "Vesiolyje rebiata". 1976-ųjų rudenį dvidešimt septynerių metų žvaigždė paliko Slobotkiną.
Pavelas Slobotkinas iki šiol sėkmingai darbuojasi kaip muzikas. Dabar jis turi nuosavą nedidelę koncertinę salę Arbate, kurioje pasirodo patys įvairiausi artistai - nuo džiazo muzikantų iki grupės "Mumij Troll".
Konstantinas Orbelianas - 1976
Kitu laipteliu Alos Pugačiovos karjeroje tapo Konstantino Orbeliano orkestras, į kurį dainininkė atėjo po išsiskyrimo su grupe "Vesiolyje rebiata". Tai buvo solidi struktūra, kurioje dainininkė gavo savo numerį, susidedantį iš keturių dainų. Jį atliko prestižinės salės "Rosija" scenoje. Pugačiovos ir Orbeliano romanas ilgai netruko, tačiau dainininkės širdyje paliko svarbų ir ryškų pėdsaką.
Praėjus keletui metų, Ala Iljos Rezniko paprašė parašyti žodžius naujai Raimondo Paulo melodijai. "Rašydamas turėk galvoje Orbelianą", - pasakė jam Ala.
Šią dainą Pugačiova norėjo dedikuoti būtent Konstantinui. Ir Ilja Reznikas parašė tekstą apie šventąją meilę muzikai. Taip gimė kultinė sovietinės estrados daina "Maestro".
Tačiau 1976 m. rudenį, Alai dar būnant su Orbelianu, jos gyvenime atsirado kitas vyras.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą