Algirdas Kaušpėdas: "Laisvė yra nepaprastai didelis iššūkis"

Algirdas Kaušpėdas: "Laisvė yra nepaprastai didelis iššūkis"

Šiemet 30-metį mininčios legendinės roko grupės "Antis" lyderis, architektas Algirdas Kaušpėdas įsitikinęs, kad kūryba yra gyvybės triumfas prieš mirtį.

61-erių A. Kaušpėdas, praėjusią savaitę lankęsis Klaipėdoje, duodamas interviu "Vakarų ekspresui" pasidalino mintimis ne tik apie kūrybą, bet ir apie zombius, su kuriais, jo nuomone, reikia kovoti dabartinei Lietuvai, ir apie savo išgyvenimus bei planus.

"Ar kuriame Lietuvą?"

Indijos tautinio išsivadavimo judėjimo lyderis Mohandas Gandis yra pasakęs: "Aš turėjau gyvenime labai daug planų, bet Dievo planai visada buvo kitokie." Savo knygoje "Antiška" rašėte: "Dievas nusprendė uždėti "Anties" kaukę - pasitikiu jo sprendimu." Ar esate pagalvojęs, koks būtų buvęs jūsų gyvenimas be "Anties"?

Galima pasižiūrėti į savo kolegas architektus. Galbūt būtų buvęs normalus ir gana sėkmingas gyvenimas. Tačiau, matyt, ne tik Dievas, bet ir aš pats pasistengiau, kad ta kaukė priliptų, nes nuo pat vaikystės grojau muziką, kūriau kažką, buvau neramus vaikas. Galų gale atsitiko taip, kaip atsitiko ir aš to nesigailiu.

Leonidas Donskis tvirtina, kad "Antis" buvo "pokštas, kuris sugriovė sistemą". Kaip pats vertinate "Anties" indėlį į mūsų dainuojančiąją revoliuciją?

Sunku tą indėlį pasverti, nes "Antis" yra dar nepasibaigęs procesas. Ta "Antis", kuri buvo nuo 1984-ųjų pabaigos iki 1990-ųjų, pateko į tam tikras aplinkybes, privertusias būti tikru, privertusias apsispręsti, kurioje pusėje esi: ar bijai ir eik į šoną, ar nebijai ir eik pirmyn. Sąjūdžio laikais, tą tikrumo akimirką, kai sovietinis režimas dar buvo labai stiprus ir nebuvo žinoma, kuo visa tai baigsis, kiekvienam iš mūsų reikėjo visa tai patirti ir apsispręsti. Nemažai žmonių visgi prisiėmė atsakomybę ne tik pokštauti savo virtuvėje, bet ir eiti į viešumą bei sakyti tiesą. "Antis" nesuklupo, ėjo su tauta ir pakilo į labai svarbią padėtį, mūsų dainuojančios revoliucijos avangardą bei suvaidino savo vaidmenį drąsindama visuomenę būti laisvais žmonėmis. Tai ir yra jos indėlis.

Rašėte, kad kaip ir dauguma Sąjūdžio metais buvote įsimylėjęs svajingą Lietuvos ateitį. Ar dabartinė Lietuva smarkiai skiriasi nuo tuometinės jūsų svajonių Lietuvos?

Visai neseniai, maždaug po 20 metų pertraukos, tris savaites lankiausi Šiaurės Amerikoje. Išaiškėjo tokia tiesa, kad ne Amerika pasikeitė, o aš pasikeičiau, mūsų šalis pasikeitė. Pats pagrindinis mane nušvietęs įspūdis - niekas manęs nebestebina. Civilizuota, galinga šalis, bet turi savų problemų, iššūkių, kokių mes neturim. Aš supratau, kad mes, lietuviai, padarėme milžinišką pažangą. Galbūt to nesimato ant tų seno šiferio lapais dengtų trobelių stogų, bet tai jau matosi mūsų žmonėse. Pokyčiai įvyko, bet ne Amerikoje, o Lietuvoje.

Tai nesate tas, kuris sakytų "ne už tokią Lietuvą kovojom"?

Tai yra šiek tiek populistinis pasakymas, kuriame girdisi, kad nuo tai sakančio žmogaus nieko nepriklauso, kad kažkas čia tą Lietuvą turi sukurti ir ją dovanoti ar pateikti su orkestru. Nieko taip kalbantis žmogus nekovojo, tik pozavo, vaidino, nes tas, kuris kovojo, tebekovoja ir dabar. Tai nėra baigtinis procesas. Ir dabartinė "Anties" ideologija, kurią mes skleidžiame, kelia pagrindinį klausimą - ar mes gyvi, ar esame kūrėjai, kritiškai mąstantys ir savarankiški žmonės, tikri piliečiai, kurie stato, kuria Lietuvą, o ne tie, kurie stovi kažkur šalia, nusišalina ir piktdžiugiškai ką nors pakomentuoja. Tai yra jų problema, jų diagnozė, o ne Lietuvos.

Visgi esate pastebėjęs, kad išorinė laisvė mažai ką keičia, nes mums dar trūksta vidinės laisvės, kuri pasiekiama tik individualiai, negaunama visuotinai, kaip išorinė. Ar daugėja laisvės mumyse?

Laisvė yra nepaprastai didelis iššūkis. Kuo daugiau laisvės - tuo daugiau atsakomybės. Išorinė laisvė suteikia sąlygas veikti, o vidinė laisvė leidžia veikti sąmoningai, kūrybingai. Štai kodėl vidinė laisvė reikalauja nepaliaujamo rūpesčio. Ir man, ir mūsų visuomenei iki vidinės laisvės proveržio reikia pasistiebti. Deja, bet mums trukdo nemažai zombių, kurie tūno giliai mumyse. Būtų gerai, kad jie mus paliktų arba mes išsilaisvintume iš jų vergovės. Tačiau tai ne taip paprasta, nes žmonėms patinka tie zombiai, nes jie galbūt yra mūsų tapatybės dalis. O norint pakeisti save arba pagerinti savo kokybę reikia tiesiog valios ir kantrybės, kaip kad sportininkas, norintis pasiekti gerą formą, turi daug ir atkakliai dirbti, nuolat laikytis tam tikro režimo, mokytis iš savo klaidų.

Pats neturiu sau jokio baigtinio uždavinio prieiti kokią nors tobulą būseną ar pasiekti fantastišką rezultatą - tiesiog stengiuosi nuolat eiti smalsuolio keliu. Noriu sužinoti daugiau, tobulėti. O tai ir yra gyvas gyvenimas, kurį malonu gyventi, tai nesibaigianti kūryba, kuri užpildo gyvenimo turinį.

Atrodo, kad anksčiau tikriausiai buvo lengviau, nes buvo zombiai-sovietai. O dabar reikia su įvairiais zombiais kovoti. Iš jūsų citatų galima įtarti, kad jų dabar yra daug.

Yra globalūs zombiai, ateinantys iš išorės ir mus užburiantys. Pavyzdžiui, IT technologijos, priverčiančios vengti tiesioginių bendražmogiškų kontaktų. Yra išoriniai politiniai zombiai - kad ir tas putinizmas, kuris grasina visam laisvam pasauliui. Jis zombizuoja savo tautą, kuri, deja, tam pasiduoda. Ir tai yra labai labai graudu, nes rusai turi galimybių tapti dvasiškai ir materialiai subalansuota tauta, bet grįžta atgal į imperializmą. Matyt, rusams reikia išgyventi dar vieną kančią, tragediją, kuri juos tikrai ištiks, jei jie ir toliau taip elgsis. Būtent kančia, nelaimės, sukrėtimai mus visus labiausiai auklėja ir keičia.

Tie išoriniai ir vidiniai zombiai yra ne veltui, jie mus provokuoja, verčia patirti atvirumo akimirką. Čia kaip in ir jang, juoda ir balta. Juoda yra baltoje, o balta - juodoje. Tad manyti, kad kada nors mes būsime visiškai laisvi nuo blogio, zombių, yra naivu. Bet mes galime ir turime būti sąmoningi, suvokti, kad egzistuoja ir blogis, ir gėris, o tų stichijų viduryje yra žmogus, kuris turi skirti vieną nuo kito bei eiti žingsnis po žingsnio tobulėjimo keliu.

Gal esate identifikavęs kokius nors mūsų nacionalinius zombius?

Lietuvoje yra dar daug rytietiškos "gėdos kultūros". Jos, deja, yra daugiau nei vakarietiškos "kaltės kultūros". Lietuvoje žmonės dar labai priklausomi nuo kitų nuomonės, nesavarankiški, jiems svarbu, ką pasakys kaimynai, kiti žmonės. Tad savas elgesys modeliuojamas pagal tai, kokios gali būti aplinkinių reakcijos. Tačiau išeina taip, kad tokios reakcijos mus modeliuoja ir mes tampame priklausomi nuo kitų nuomonės. Tai uždaras ratas, kuriame mes vienas kitą luošiname stabdydami, rodydami pirštais, kritikuodami, neleisdami pasireikšti mūsų dieviškai prigimčiai, nepakartojamai savasčiai, kūrybai, pakilti į savo laisvą būtį.

Esate pastebėjęs, kad "bomžėja" partijų ir televizijų programos. Ką bežiūrite per televizorių, ar dar turite už ką balsuoti?

Tai nėra tragedija, nes tie, kurie nenori "bomžiškų" politikų ir TV programų, jų nežiūri ir nesiklauso. Dabar Lietuvoje auga nepaprastai budri nauja karta žmonių, kurie perfiltravę per save melą ir banalybę jaučia jiems tiesiog alergiją. Deja, bet televizijos vis dar laikosi ant kažkokių mistinių reitingų, žmonių, kurie, matyt, niekur neišeina, tik sėdi prie televizorių ir vargu ar atstovauja tikram mūsų visuomenės vaizdui. Laimei, turime tikrai neblogą nacionalinę televiziją, kuri, mano galva, vykdo pagrindinius uždavinius - informuoja ir kartu leidžia visuomenei diskutuoti, mąstyti.

Dabar vyksta esminė kartų kaita ir aš laukiu, kada pagaliau jaunimas, 30-40 metų amžiaus, ateis į valdžią ir prasidės kitokia valstybės vadyba, besiremianti vertybėmis, strateginiais planais, o ne vienadieniais interesais ir asmenine nauda.

Esate minėjęs zombių ekonomiką, kurios pagrindas - visuotinis pelno siekimas. Atrodo, kad Lietuvoje tai itin dominuoja. Ar jūs visgi kaip savo verslą turintis žmogus matote kitaip?

Siekti pelno verslui būtina. Klausimas - kokiomis priemonėmis, kieno sąskaita. Reikia taip pat suprasti, kad verslas Lietuvoje nuolat patiria stresinę situaciją - periodiškai kažkas vis atsitinka, kai patiriami didžiuliai nuostoliai, keičiasi taisyklės. Tad verslas turi užsidirbti kokį lašinuką, rezervą, kad galėtų jaustis truputį stabiliau, galėtų investuoti į plėtrą. Laikai, kada verslininkai rūpinosi vien tik savo asmenine gerove, jau tikrai praėjo, tam pasiekti nereikia labai daug pinigų, daugelis tą "higieninį" prabangos minimumą jau turi, tad nemažai įmonių jau keičiasi vidinė kultūra, ji jau remiasi ne vien tik pinigais, bet ir vertybėmis, socialine atsakomybe.

Tačiau turiu pabrėžti, kad Lietuvoje darbas vis dar yra per daug apmokestinamas. Aš, kaip vienas iš įmonės vadovų, matau, kad mums nemoka tiek, kiek mes turėtume sumokėti savo darbuotojams, nes mes didžiąją dalį pajamų turime skirti mokesčiams. Lietuvoje jau seniai pribrendo reikalas keisti mokesčių sistemą, bet neatsiranda valingų politikų, kurie įsiklausytų į verslo, tarptautinių institucijų patarimus ir išspręstų šią problemą. Jeigu mes neleisime žmonėms uždirbti daugiau, ypač dabar, kai ateina euras, mes paskatinsime dar vieną emigracijos bangą.

"Viskas vyksta spontaniškai"

Karolis Vyšniauskas "Literatūroje ir mene" rašė: "Antis" vieną dieną kalba apie valdžios korupciją (daina "Tiesa"), o kitą jos lyderis priima Vilniaus garbės piliečio medalį iš teisto ir aibę įtarimų dėl korupcijos turinčio sostinės mero rankų. Dainoje "Žaislas" A. Kaušpėdas kritikuoja komerciškumą, bet tuo pat metu yra ir vieno iš prekybos centrų reklaminis veidas. Tai vis dar yra protesto muzika. Tačiau "Anties" protestas šiandien - saugus, pamatuotas ir nebeįtikinantis." Ką jūs manote apie tai?

Tai sveika kritika, bet, mano galva, nebūtina visur ir visada vaidinti tobulą asmenį. Priešingai - gyvas žmogus yra netobulas: nuoširdus, geraširdis, tikintis pozityvu. Jeigu tavęs paprašo pareklamuoti lietuvišką kompaniją, kodėl nepadėti? Jei tave įvertina miesto Taryba, tai negi reikia vaidinti moralizuotoją, viešai atsisakyti apdovanojimo, politikuoti, teisti? Visa tai - vaidyba. Tai - negyvenimiška. Gyvas žmogus klysta ir atleidžia sau bei kitiems, ieško ir randa, dalinasi ir praranda... Mano pozicija - būti tikru, neišgalvotu, ne schematišku didvyriu, o žmogumi.

KŪRYBA. "Galbūt mano kūryba po kurio laiko atrodys ir nevertinga, ir vaikiška, bet man tai nesvarbu. Viską reikia vertinti iš savo gyvenimo tvarumo pozicijų, iš gyvybės pozicijų. Kūryba yra gyvybės triumfas prieš mirtį", - sako Algirdas Kaušpėdas. Egidijaus JANKAUSKO nuotr.

Rašydamas apie senąsias dainas esate paminėjęs, kad "Nauji metai" - viena mėgstamiausių, "Tremtis" - ryškiausia, "Lietuvos valstybė" - daina, kuria didžiuojatės ir branginat. O kas iš naujojo repertuaro, sukurto po 2007-ųjų, jums pačiam yra mieliausia?

Paskutinio "Anties" albumo "Baisiai džiugu!" manifestinė daina yra "Kurti". Ji skirta jaunimui, žmonėms, kurie yra jauni, gyvi viduje, kurie jaučia galią kurti, jaučia, kad nuo jų pastangų daug kas priklauso. Šiame albume yra ir daina "Debesys", kuri kalba apie tą patį, tik labiau romantiška kalba - kad visa, kas mes esame, kaip mes kuriame aplinką, visa tai lieka, kad mes patys kuriame pasaulį, kuris vėliau grįžta į mus, daro mums įtaką, kad mes esame visi susiję, kad vienas kitam tą pasaulį dovanojam. Manau, kad visas paskutinis "Anties" albumas yra tarsi klausimynas. Ir tas, kuris klausimus perskaito, gali tuo pasinaudoti bei paieškoti savo atsakymų ir padėti sau gyventi mažiau zombišką gyvenimą.

Rašėte, kad jūsų planuose tikrai nėra jokio paskutinio atsisveikinimo koncerto, nes nelaikote savęs Virgilijumi Noreika. Bet gal galite gerbėjams pažadėti, kad bent vienas "Anties" albumas dar tikrai bus?

Negaliu, nes aš nieko neplanuoju. Viskas vyksta spontaniškai. Galiu tik garantuoti, kad šį gruodį "Anties" 30-mečio proga bus puikus šou.

Bent jau man atrodo, kad daugumai žmonių jūs visgi pirmiausia esate ir visada būsite "Anties" lyderis, o ne architektas. Ar neskaudu, kad viena kūryba tarsi užgožia kitą?

Man bendravimas su žmonėmis, visos galimybės, atsiveriančios per muziką, leidžia plačiau pažinti pasaulį, pamatyti mūsų visuomenę giliau, žinoti daugiau, o tai architektūrai tiktai padeda.

"Kad kiekviena diena būtų tikra"

Jūsų citata: "Tauriausias pasitenkinimas - dvasinis." Kas dabar jums kelia pasitenkinimą?

Galbūt tai yra susiję ir su mano amžiumi - pasitenkinimą man dabar kelia sąmoningumo pergalės, kai pajauti, kad dar vis valdai savo protą, kūną, jauti savyje pulsuojančią gyvybę. Žinoma, kad visada nelengva būti gyvu, jaunu žmogumi, bet aš stengiuosi. Kai pajaučiu tokio gyvybingumo proveržį, tai man ir yra didžiausias gėris ir pasitenkinimas.

Kita jūsų citata: "Nieko daugiau vertingo neturiu, tik savo laiką, kuris negailestingai tirpsta." Kada tai suvokėte?

Kai tau 30, šito pojūčio iš viso nėra. Pirmas skambutis būna vadinamosios vidutinio amžiaus krizės metu, keturiasdešimt kelerių metų, bet tada dar ateina toks atradimas, kad viską dar galima pradėti iš naujo. Dabar jau tokio pojūčio nebėra, tačiau dabar yra noras laiką praleisti tikslingiau, kad kiekviena diena būtų tikra.

"Tikiu, kad esu ir Dievo dalis. Baisiausia netikėti niekuo, negaliu gyventi be tikėjimo". Tai parašėte po to, kai jau netekote dukros. Dažniausiai po tokių nelaimių žmonės kaip tik nusisuka nuo Dievo...

Man šia tema kalbėti labai sunku, nes aš savo dukrą Algę prisimenu kasdien ir gyvenu su ja iki šiol kartu. Pasikeitė tik Algės gyvenimo forma, ji iš fizinės erdvės persikėlė į dvasinę. Pasakyti, kad nebeturiu dukros - negaliu. Aš ją tebeturiu. Tai, kas atsitiko, mane verčia susiimti, siekti daugiau suprasti, bandyti giliau pajausti, bandyti pilniau matyti viso pasaulio paveikslą. Aš suvokiau, kad man tai yra milžiniška pamoka, kartu tai yra mano naujas gyvenimas. Tačiau ir kiekvienas, kas pažinojo Algę, gavo savo pamoką. Turi jis ir savo kančią, nešiojasi savo Algę. Aš neprivatizuoju tos tragedijos. Ir tikrai dėl jos nekaltinu Dievo.

Džeimsas Liptonas (James Lipton), kalbindamas žymius aktorius laidoje "Inside the Actors Studio" visada užduoda klausimą: "Jei rojus egzistuoja, ką norėtumėte išgirsti iš Dievo, kai ateisite prie rojaus vartų?" Ką norėtumėte išgirsti jūs?

Aš tikiuosi, kad Dievas iš tiesų yra toks gailestingas, toks šviesus ir toks besišypsantis, kokiu aš tikiu, ir man ten atėjus jis tiesiog pasakys: "Labas, bičiuli, kaip gerai, kad atėjai."

Esate minėjęs, kad kūryba neleido jūsų nužudyti sielvartui, padėjo nuginti savigailą. Ką jums visgi reiškia kurti?

Galima pasakyti, ką ten ta skruzdėlė gali sukurti. Galbūt mano kūryba po kurio laiko atrodys ir nevertinga, ir vaikiška, bet man tai nesvarbu. Viską reikia vertinti iš savo gyvenimo tvarumo pozicijų, iš gyvybės pozicijų. Kūryba yra gyvybės triumfas prieš mirtį.

Jūsų knygoje yra mintis: "Galvoju, kad viskas dar prieš akis." Ko dar trokštate, tikitės?

Nors viską darau vedinas įkvėpimo, turiu keletą svajonių. Norėčiau parašyti knygą anglų kalba apie lietuvišką darnią gyvenamąją architektūrą. Taip pat noriu apibendrinti visas savo paskaitas, pranešimus, kuriuos jau apie dešimtį metų vis rengiu ir verslo klubams, ir jaunimui. Tai būtų žaisminga, balansuojanti ant juodo humoro ribos, "antiška" beletristika, apibendrinanti mano požiūrį į pasaulį. Tiesiog norėčiau išsikalbėti apie daug ką. Kai sieki paaiškinti savo tiesą kitiems, privalai pagaliau išsiaiškinti iki galo ją sau. Tai motyvuoja...

Taigi, ne vien "Antis" mano galvoje (šypsosi - Autor. past), bet "Antis" - mylimiausia.

Raktažodžiai
Sidebar placeholder