Andrius Butkus: "Klaipėdos universitetas man buvo antrieji namai"

Andrius Butkus: "Klaipėdos universitetas man buvo antrieji namai"

Paprastas kaip trys kapeikos. Tie, kurie pažįsta Andrių Butkų, sutiks su tokiu jo aprašymu. Jis nesididžiuoja ir netgi šiek tiek, bet labai mandagiai susierzina ir tuoj pat puola gintis, kai jį vadina televizijos žvaigžde. „Tai tik darbas, kuris labiau matomas“, – sako Andrius, studijavęs Klaipėdos universitete ir baigęs sportinių šokių studijas.

Daug metų šokai „Žuvėdroje“, paskutiniuosius metus – pirmose kolektyvo gretose. Buvai netgi Džeimso Bondo vaidmenyje. Manau, kad iš šio laikotarpio išliko nemažai prisiminimų. Kokie jie?

Faktas tas, kad bėgant laikui tie prisiminimai darosi tik geresni. Aš toks jau esu, kad stengiuosi atsiminti tik gerus dalykus. Tikslo siekimas kartu su visa komanda yra kažkas nepakartojama – to ateityje, manau, tikrai nebeturėsiu. Dėl to, ką turėjau, ką man suteikė universitetas ir „Žuvėdra“, ir vertinu šią patirtį.

Ar buvo gaila palikti „Žuvėdrą“? Apskritai, kodėl teko išeiti?

Visada yra gaila nutraukti tai, kam tu atidavei daug metų. Ateina momentas, kada supranti, kad jau viskas padaryta, kad nebėra dar aukštesnio tikslo: į Olimpiadą šios sporto šakos dar nesiruošia įtraukti (juokiasi). Žmonės auga, bręsta, pradeda kurti šeimas. Kitas dalykas – natūralūs žmogiški finansiniai dalykai, kai pradedi suprasti, jog turi atsiduoti darbui, kad save išlaikytum. Niekam ne paslaptis, kad šokimas „Žuvėdroje“ nėra toks dalykas, iš kurio galėtum užsidirbti, pragyventi ir kaip krepšininkas leisti sau viską, ko norėtum. Mes su partnere draugiškai sutarę prieš gerus metus pranešėme vadovei Skaistei, kad planuojame palikti komandą. Bondas buvo mūsų paskutinis pasispardymas. Manau, kad tikrai vykęs.

Išėjote su trenksmu?

Na, nebuvo taip, kad ateitų vadovė ir pasakytų: „Tai gal jūs jau eikit, prisišokot.“

Tikriausiai retai kuriam taip pasako...

Na, taip – manau, kad taip, retai. Žinau, kad yra buvę tokių variantų. Bet juk mes ne apie tai (šypsosi).

Tavo studijos Klaipėdos universitete truko 4,5 metų. Kas pirmiausia Andriui Butkui šauna į galvą išgirdus žodžius „Klaipėdos universitetas“?

Pirmiausia man tai yra antri namai. Klaipėdos universitete namais laikiau viską: tiek fakultetą, tiek bendrabučius, tiek visą aplinką – tai buvo antri namai, kur mes bendraudavome taip artimai, kad net ir šiuo metu Vilniuje yra draugų režisierių, Liaudies, Choreografijos katedros absolventų – begalė žmonių, su kuriais iki šiol bendrauju ir mus sieja labai geri prisiminimai. Tai antra šeima, su kuria kartu užaugau ir subrendau.

O dėstytojai? Ar jie taip pat buvo antra šeima?

Normalu, kad mes, kaip studentai, ne visada pareigingai žiūrėdavome į paskaitas. Ne visada jausdavomės teisingai įvertinti, bet čia viskas normalu, manau. Aš dabar pateisinu dėstytojus, nes ir pats šiuo metu dėstau kolegijoje. Pateisinu ir studentus – juk jaunatviškas maksimalizmas.

Skaistė Idzelevičienė ir Romas Idzelevičius – tai žmonės, kuriuos aš visada mylėsiu ir gerbsiu, atsiliepsiu apie juos tik gerai. Savo šeimos narius juk visada gini, saugai ir niekam neleidi apie juos blogai kalbėti. Alvydas Soraka – tai mano pirmasis mokytojas, mane supažindinęs su sportiniais šokiais. Jam esu be galo dėkingas. Tulija Zinčiukienė – nuostabi moteris. Tikrai labai smagu prisiminti šiuos dėstytojus.

Jeigu galėtum pasirinkti, ar kartotum studijas antrą kartą?

Žinoma, kad kartočiau. Na, kaip – dabar, savo amžiuje, tai nekartočiau (juokiasi). Bet tikrai nieko nekeisčiau ir neičiau į kokią stomatologiją, tikrai ne. Apie studijas patys šilčiausi atsiminimai. Iki šiol susitinkam su kurso draugais ir kitų katedrų absolventais: tikrai labai gerų emocijų paliko visos studijos ir studentavimas, neslėpkim to.

Skamba šiek tiek ilgesingai. Negi ilgiesi tų laikų?

Na, kaip minėjau, yra labai smagu prisiminti tuos laikus. Dabar aš gal kitaip vertinčiau viską, bet šiuo metu į viską žiūriu su nuoširdžiu pasimėgavimu.

Ar Andrius Butkus buvo laimingas, studijuodamas Klaipėdos universitete?

Tai aišku, kad laimingas. Tai buvo mano svajonė. Viena iš didžiųjų svajonių, kurią man pavyko įgyvendinti. Pirma svajonė buvo įstoti į Klaipėdos universitetą studijuoti sportinių šokių, o po to, įstojus, jau kita didžioji svajonė – pradėti šokti „Žuvėdroje“. Šias svajones įgyvendinau, dėl to esu labai patenkintas ir laimingas.

O ar liko sportiniai šokiai Tavo gyvenime? Ar treniruojiesi?

Ne, aš pats nesitreniruoju. Kaip žinote, į kitokią veiklą „nuvažiavau“. Kasdienėje mano veikloje atsiranda ir šokių pamokų, ir jau minėtas dėstytojavimas kolegijoje – tai yra susiję su sportiniais šokiais. Faktas, kad tai yra mano pagrindinė specialybė, su kuria aš kol kas gyvenu.

Kaip supratau iš to, ką pasakei interviu pradžioje, iš Klaipėdos į Vilnių išvažiavai ieškodamas geresnio gyvenimo? O gal tai buvo siekis tapti televizijos žvaigžde?

Ne ne ne, jokiu būdu! Televizijos žvaigžde... Galiu pasakyti, kad tai tik darbas, kuris labiau matomas. Bet tai yra darbas. Esmė ta, kad aš dar būdamas Klaipėdoje vedžiau pirmąjį savo projektą „Ledo žvaigždės“. Tada pirmą kartą susidūriau su televizija, pamačiau, kas tai yra užkulisiai. Tai nesusiję su tuo, dėl ko aš išėjau iš „Žuvėdros“, nes po to pirmiausia išvykau į užsienį, ne į Vilnių. Gavau labai gerą pasiūlymą dirbti Kinijoje, Honkonge. Taigi aš ten padirbėjau. Tikrai nebuvo taip, kad mano išėjimo iš „Žuvėdros“ tikslas buvo tapti televizijos žvaigžde. Tikrai ne. Po to, kai grįžau iš Kinijos, viskas natūraliai susiklostė.

Retorinis klausimas: ar norėtum grįžti į „Žuvėdrą“?

Teoriškai – taip, būtų smagu prisiminti. Bet realiai – po pirmos treniruotės jau suprasčiau, kad nebe tas amžius. Pasidariau truputėlį trapesnis (juokiasi).

O kaip Tau dabar atrodo „Žuvėdra“? Paskutinį kartą iškovojo 4-ąją vietą. Žinoma, niekam ne naujiena, kad sportiniuose šokiuose trūksta objektyvumo.

Faktas, kad viskas yra subjektyvu. Aš viską puikiai suprantu. Su vadove šnekėjau. Tai dabar yra jaunas kolektyvas – senieji nariai išėjo. Tu gali per galvą verstis, bet žmonėms reikia patirties, kad jie suprastų, kas, kaip ir kodėl. Juk karjeros pradžioje nė vieno nestato į priekines gretas.

O ar sutiktum su tuo, kad jauniems žmonėms reikia gero spyrio, kad pradėtų ką nors nauja? Panašu, kad dabar daugelis bamba ir kaltina aplinką, bet ne patys ima veikti.

Manau, reikia ne gero spyrio, o keisti suvokimą. Esu susidūręs, kad žmonėms būna lygis ir nelygis ką nors daryti. Neturi bijoti jokio darbo. Aišku, reikia gerai apsvarstyti kiekvieną pasiūlymą, bet reikia imtis kiekvienos naujovės, kuri tau pasiūloma gyvenime. Netgi tada, kai atrodo, kad neapsimoka – nėra tokių dalykų. Jeigu tau neapsimoka finansiškai, tai apsimoka dėl patirties ar ko nors kito. Nėra blogų darbų. Ypač, jeigu tu esi geras atlikėjas.

O tai, kuo Tu dabar esi, – tai talentas ar sunkaus darbo rezultatas?

Gal būsiu banalus, bet tai 10 proc. talento ir 90 proc. darbo. Faktas, kad aš pradėjau šokti labai vėlai, todėl darbo reikėjo įdėti daug, net labai daug. Neužteko paskaitų, eidavau į papildomas treniruotes. Jeigu tu turi tikslą – juk jo laikaisi įsikabinęs, – keliais, alkūnėm, medžių viršūnėm bandai pasiekti. Anksčiau ar vėliau. Bus ir nukritimų ant žemės, ir vėl pakilimų, kritimų veidu į purvą, bet pasieksi. Toks yra gyvenimas. Juk niekada nebūna viskas rožėmis klota, kad eitum sau pasiplasnodamas ir nieko nedarydamas. Faktas tas, kad bet kokiam norui įgyvendinti reikia įdėti daug darbo.

Gemius

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder