Andrius Butkus: "Nemėgstu nei žiedų, nei įsipareigojimų"

- Apie tavo bučinį su Rūta Mikelkevičiūte... Ar įmanoma vaidinant įsijausti taip, kad pajustum tikrą aistrą?

- Matyt, tai daryti reikėtų daug kartų - bučiuotis. Nors, antra vertus, tada gali ir pabosti. Kalbant apie darbą su partneriu - vis viena ugnelė, simpatija turi būti, o tada bendraujant gali atsitikti visko. Jei nejauti simpatijos žmogui, tai vaidink kiek nori, gali glamonėtis, glostytis, - nieko nebus. O jei yra simpatija, tai nutikti gali visko ir niekas nuo to nėra apsaugotas.

- O tai yra ta simpatija R.Mikelkevičiūtei?

- Ji - labai simpatiška moteris. Viskas puiku. Bučiuotis man patiko. (Juokiasi.)

- Tu - patyręs šokėjas, Rūta - patyrusi laidų vedėja. Kuris laidoje "Kviečiu šokti" grieš pirmu smuiku?

- Nežinau, ar ten toks smuikas apskritai bus... Tikiuosi, kad šokių projekte pirmu smuiku grieš šokėjai. Projektas niekada nepriklauso nuo vieno žmogaus. Tai yra bendras visos komandos darbas: šokėjų, vedėjų, komisijos narių ir tų, kurie dirba už kadro. Tai jei visiems pavyks susidirbti ir susigyventi, šou bus geras. Tai turi būti bendras didelis kumštis, kuris muša į dešimtuką.

- Ko labiausiai bijai prieš laidą?

- Nieko. Labai norėčiau, kad kolektyvas susigyventų. Pavyzdžiui, pernai projekte "Kviečiu šokti" buvo labai komfortiška, teigiama atmosfera. Kai visi vienas kitą labai palaikėme ir vienas už kitą mūru stojome.

- Ar ir toliau bendraujate su savo buvusiomis partnerėmis Inga Valinskiene, Erika Vitulskiene ir kitomis?

- Faktas! Juk tiek laiko praleista kartu. Kiek turėjau partnerių, pradedant Viktorija Perminaite ir baigiant Erika Vitulskiene. Jos visos - geros mano draugės.

- Moki šokti, dainuoti, laidas vesti... Ką dar?

- Nesakau, kad moku. Darau, stengiuosi, bet kad mokėčiau... Juolab kad man vesti laidą tiesioginiame eteryje - debiutas. Bus įdomu. Bet man to aštrumo kartkartėm gyvenime ir reikia - kad gyventi nepasidarytų nuobodu. Kad nereikėtų galvoti, ką čia dabar veikti?

- Ar tavo darbas patenkina adrenalino poreikį?

- Yra visokių dalykų ir šalia darbo. Norėčiau, pavyzdžiui, spragtelti pirštais ir išvažiuoti į kokį užsienį. Rutulioju mintį išvažiuoti iš Lietuvos, pavyzdžiui, kokiai pusei metų, kad ir kokiu indų plovėju padirbti. Kodėl gi ne? Man patinka būti vis kitoj aplinkoje ir ją keisti. Kad nebūtų stovinčio vandens.

- Esi tiek finansiškai laisvas, kad gali imti ir išvažiuoti?

- Ką reiškia finansiškai laisvas Lietuvoje? Manau, tokių žmonių yra vienetai. Aš turiu pagalvoti, ką galėčiau daryti ir kaip pragyventi. Tai yra normalu. Nėra man taip, kad užsimanau ir pusę metų galiu nedirbti, ilsėtis. Ne. Lietuvoje tai sau leisti gali mažai kas.

- Kas gyvenime yra svarbiausia?

- Manau, sveikata. Banaliai skamba, bet... Kartais tingi ir nedarai, ko reikia, ir tik tada, kai kas nutinka, susimąstai, kad kodėl tu, valkata, nieko nedarei, kol tau kažko neskaudėjo ir nebuvo problemų? Imkime elementarų dantų ar galvos skausmą. Kai tau ką nors skauda, tu esi visai kitas žmogus. Net gražiu oru už lango negali pasidžiaugti. Myki tik, erzina kažkas...

- Ar jau užsidirbai savo pirmąjį milijoną?

- O kam man jo reikia? Man užtenka tiek, kiek aš turiu. Dievas davė burną, duos ir ką į ją įdėti.

- Kokių svajonių turi?

- Negalima jų atskleisti, nes paskui nebeišsipildo. Bet... Noriu sukurti spektaklį, paremtą sportiniais šokiais. Tokio dar nesu matęs ir, man regis, niekas to dar nėra daręs. Tai toks noras yra.

- Kartais sakoma, kad šokėjai perdėm sureikšmina savo išorę. Ar pats nesi linkęs prie veidrodžio užsibūti?

- Mano darbo ir sportinių šokių specifika tokia, kad tu turi dirbti prie veidrodžio. Kad matytum, ką vėliau rodysi scenoje. Kiekvienas šokėjas turi tai daryti. Ir tada atsiranda toks net įprotis einant pro veidrodį vis užmesti į jį akį.

- Kokias grožio procedūras praktikuoji?

- Dušą. Žiemą galiu ir į soliariumą nueiti, jei reikia kokiam projektui.

- Be kokio skonio gyvenimas nemielas?

- Be aštraus. Kalbu nebūtinai apie virtuvę, bet ir apie pojūčius apskritai - visą gyvenimą. Žinoma, iki tam tikro lygio. Kai kurių dalykų daryti nenoriu ir nedaryčiau, bet tokio pastovaus "bitės įgėlimo" man reikia.

- Ko niekada nedarytum?

- Nešokčiau su parašiutu. Nesu nei didelio aukščio, nei kitų smarkių ekstremalumų mėgėjas. Apsieinu su paprastesniais dalykais.

- O kaip dėl tokių ekstremalumų kaip meilės trikampiai ar keturkampiai... Ar jie paspalvina gyvenimą?

- Savotiškai - taip. Tai yra spalvos, kurios nuspalvina kasdienybę.

- Ir nieko negero, kalbant apie tai, nematai?

- Nesu šeimų ardytojas. Bet atsitinka gyvenime visko ir, neslėpsiu, ir trikampių, ir keturkampių ir netgi penkiakampių būna. Normalu. Tai yra gyvenimas.

- Tau lovelaso, donžuano etiketės klijuojamos...

- Nesijaučiu toks. Manau, šioje srityje yra gerokai labiau patyrusių negu aš. O aš esu bachūras iš kaimo - tiek žinių. Moku malkas kapoti, šieną vežti.

- Esi laisvas? Be žiedų ir įsipareigojimų?

- Be žiedų. Nemėgstu nei žiedų, nei įsipareigojimų.

- Kokia mergina turi šansų užkariauti tavo širdį?

- Žmogus yra visuma ir tą visumą tu priimi arba ne. Negaliu įvardyti konkrečios plaukų spalvos ar privalomų savybių. Nes gal toji mergina neturės tos man svarbios savybės, bet papirks visi kiti jos bruožai? Nes galiu dabar pasakyti, kad ji turi būti labai tvarkinga, šeimyniška ir nedaryti nesąmonių, o atsitiks taip, kad įsimylėsiu visišką to priešingybę! Kaip sakė mano viena pažįstama: niekada nedraugausiu su mažu, ryžu ir aktoriumi! Tai spėk, su kuo dabar ji draugauja? Niekada nesakyk niekada.

- Ar draugauji su nežvaigždėmis?

- Ne. (Juokiasi.)

- Girdėjau, kad buities darbų nemėgsti. Kuo kompensuotum savo gyvenimo draugei tai, kad namus tvarkyti tektų jai?

- Aš galėčiau ruošti maistą. Labai mėgstu improvizuoti, neimu jokių kulinarinių knygų į rankas, atsidarau šaldytuvą ir galvoju, kas su kuo dera. Ir kartais man išeina visai skaniai. Gaminau draugams tortilijas ir visi gyrė pirštus apsilaižydami! Tai va, mano draugė su skuduru galėtų mosikuot, o aš - stovėti prie viryklės. Ir dar paskui jai tektų sumazgoti indus.

- Ar ne per daug nesąžininga? Tau - kūryba, jai - darbas.

- Manau, kad sutvarkyti namus taip pat yra kūryba.

- Kada tau gaila pinigų?

- Kai suprantu, kad moku per daug arba kad moku už nieką. O jei daiktas ar dalykas vertas, tai ir dvigubai negaila.

- Turi credo?

- Elkis su žmonėmis taip, kaip nori, kad su tavimi elgtųsi.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Laisvalaikis"