Angelina Zelenauskienė: "Širdį glosto ne padėkos raštai"

Visko ir neišvardysi, kam reikalingos lėšos. Kartais jų iš fondų ir visai nesulaukiame. Lendu į šeimos kišenę.

O šeima dėl to nereiškia priekaištų?

Priekaištų dažniau girdžiu iš šalies... Jei programą kokiam fondui greičiau ir vertesnę pateikėm, jei daugiau valdžios dėmesio susilaukėm, - tada pradedama galvas sukti, o kur tuos kelis tūkstančius panaudojome? Siunčia komisijas, tikrina.

Tiesiogiai su gintaru dirbame tik mudu su vyru. Sūnus Giedrius, duktė Klotilda, marti Jūratė, žentas - taip pat Giedrius, metėsi į tarptautinių gintaro parodų rengimą.

Jie panirę ir į "Baltic Juwellery" ("Baltijos juvelyrika") žurnalo, kuris išeina du kartus per metus, leidybą. Jų organizuojamose parodose dalyvauja beveik visos Baltijos šalys, taip pat atvyksta dirbantys su gintaru net iš Japonijos ir Honkongo.

Surengti tokioms parodoms reikia milžiniškų lėšų. Bet jos paskui sugrįžta.

Iš ko dar, be šeimos, sulaukiate paramos?

Nežinau, ar jie norėtų būti įvardyti... Tai žmonės, kurie savo protu, pastangomis uždirbtais pinigais dalijasi su kitais.

Inventorius stovykloje dyla, reikia remonto. Einu, prašau. Jei paremia, - esu dėkinga. Jei ne - vėl lendu į šeimos kišenę.

Kai vežiau trisdešimt vaikų ir dar tiek choristų į Vatikaną pas šviesaus atminimo popiežių Joną Paulių II, ištiesta ranka apėjau daug žmonių. Man malonu buvo iš kai kurių išgirsti: "Zelenauskiene, tavim pasitikiu, žinau, kad paaukotų pinigų nepragersi ir iš jų pilių nesistatysi". Tai buvo įspūdinga kelionė. Labai gaila, kad pati popiežiaus šilumos nepajutau.

Ten įleidžia labai nedaug žmonių. Savo vietą delegacijoje užleidau dukrai Klotildai. Man atrodė, kad jai susitikimas su popiežiumi reikalingesnis...

Kaip vaikai atrenkami į Jūsų stovyklas?

Jau susiklostė tradicijos, iš kur ir kas į stovyklą prašosi kasmet.

Tik labai bijau Lietuvos miestų savivaldybių prašymų vasarą apgyvendinti socialiai remtinas šeimas, nes visko yra buvę... Atvažiuoja su penkiais šešiais vaikais ir girtuokliauja...

Priekaištauti - beviltiška. O juk šalia žaidžia ne vien jų vaikai. Ką turiu daryti?

Stovyklautojų namelių yra ir Jūsų namų kieme. Ar vaikai neprikrečia eibių, nenuvargina?

Visko pasitaiko. Ypač pavargusi jaučiausi po šiemetinės vasaros. Ir jau pradėjau galvoti - juk aš savo fondo veiklą galėčiau pakreipti ir kita kryptimi. Į stovyklą retsykiais įsiprašo ir inteligentai pensininkai, šviesūs žmonės.

Bet va, po vasaros praėjo vos mėnuo, pailsėjau ir galvoju: kaip aš galiu nuvilti pakruojiškius ar kuršėniškius, marijampoliečius, kurių vaikų globos namų administracija visada žino, kur "padės" vaikus vasarą. Vaikams čia gerai ne tik dėl jūros.

Jie čia gali ir naminius paukščius pažinti, ir triušius, jei nori, pagloboti.

Kas Jūsų darbe labiausiai paglosto širdį?

Tikrai ne Lietuvos valdžios įteikti padėkos raštai. Žinoma, malonu, kai esi pastebėtas. Bet tai neprilygsta jausmui, kai prie tavęs prisiglaudžia dėkingas vaikas.

Esu sulaukusi ir poetų dėmesio. Tuos sušildžiusius širdį eilėraščius saugau brangenybių dėžutėje.

Kas labiausiai skaudina?

Šito nenoriu prisiminti. Tiems žmonėms aš krikščioniškai atleidžiu, tikėdama Biblijos išmintimi: "Jie nežino, ką daro".