"Kai koncertavome Uzbekijoje su profesoriaus A. Vyžinto įkurtu liaudies instrumentų ansambliu (esu kaip ir krikštatėvis, išpranašavęs profesūrą jam ir V. Tetenskui bei A. Motuzai), aplankiau Taškento konservatorijos instrumentų cechą. Ten dirbo 40 žmonių, didžiulis staklynas, ir daro jie titarus, balalaikas, kaip mes juokavome - "odin palka dva struna", tuomet profesoriaus pagarbiai paklausiau, kur stažavosi. O jis man sako: "Ką tu, aš vidurinės nebaigęs. Avis ganiau ir senam aūle radau dvistygį instrumentą, suderinau, inkrustavau dar trečią stygą - ir skyrė man valstybinę premiją, Lenino ordiną ir profesūrą". O Smetonos laikais, tarpukary, valstybė skyrė 60 tūkstančių litų mano "kumyro" Prano Kupčiko liaudies instrumentų dirbtuvėms. Na, o aš esu Klaipėdos universiteto muzikos instrumentų meistras, prie Liaudies instrumentų katedros įkūręs eksperimentinę restauracijos laboratoriją, ir štai jau 25 metus rūsiuose kariauju su žiurkėmis.
Esu dėkingas "Alkos" ansambliui, kad priėmė mane, tokį "balamūtą", kaip kraujo brolį - su mano "karo ginklais" - instrumentais. Užtenka dainuojantiems į akis pažiūrėti, ir matai, ką jie galvoja. Juk tai tyraširdžiai gamtos ir Dievo vaikai."
Iš nulaužto karvės rago
"Medis - toks pat neaiškus "tvarinys" kaip ir moteris, kurios niekada nepažinsi, ir jis turi širdį", - sako muzikantas, sykiu su autentiškais instrumentais atradęs ir savitą grojimo būdą. Liuneburge, archaiškoje knygoje, atradęs graviūrą, kur pavaizduotas, anot vokiečių autorių, klasikinis lietuviškas instrumentas - obojus, o prie jo prilipdytas kerdžiaus ragas, trimitas. Nuo senų senovės aukštaičiai juo grojo sutartines. Štai pagal tą graviūrą jis ir atkūrė instrumentą. Galingu balsu prabyla Butkaus sukurtas psalteriumas, žydų atsineštas iš Egipto. Lietuvoje prasidėjus reformacijai, nebetiko Viešpatį šlovinti birbynėmis, kanklėmis bei trimitais, nes evangelikai juos laikė pagoniškais instrumentais. Tuomet Europoje paplito arfos, psalteriumai.
Klausiu, kuo skiriasi Antano Butkaus smuikai nuo Stradivarijaus. Jis sako esąs dar per mažas meistras smuikui daryti, reikėtų antro gyvenimo. Nors štai vieną kelių šimtų metų smuiką iš šipulių vienam virtuozui surinko. Liubeke jį ištiko Paganinio istorija. Niekuomet nepatikįs instrumento derinimo kitiems, tąkart nusileido, ir pradėjus koncertuot, kanklių styga "susileido"... Jis pats groti mokėsi pas įžymius birbynininkus, vadovavo "Disvičio", "Žilvino" orkestrams, koncertavo dainų šventėse, ilgai dirbo pedagoginį darbą.
Antano Butkaus padarytos ornamentuotos kanklelės savo architektonika primena pagoniškus stabus. "Derinam pagal visus akustinius dėsnius, ieškom subtilybių, o seniau kreivą medžį piemenys perpjaudavo ir išskaptuodavo instrumentą. Karvė ragą nusilauš, išdegina jį, priduria alksnio - ir štai tau ragas gaudžia. Išeis, būdavo, žmogus į pievą, atsigula aukštielninkas po debesimis ir kankliuoja pats sau, su paukščiais šnekasi. Visa tai yra mumyse užkoduota." Pasakoja man, kodėl trimitą tošimi apvyniojo, klevo vinukus padarė, kodėl ankstyvą pavasarį eglės šaknis kasė. Ponas Antanas augina savo žemėje mišką. Sakė pasamdęs paukščius, kad šie pušų sėklas išnešiotų. Sykį, matydamas sunykusias kapinaites, prisikirto storų alyvmedžių; girdėjęs, iš jų geri švilpiai, bet kažkas pavodė alyvmedžius malkoms. Surenka senų rojalių dekas, išmeldžia, kad šių nesukapotų, taip nurašytas instrumentas "reinkarnuoja", gyvena antrą šimtmetį, o medžio dvasia nenužudyta lieka, be žodžių melodingais virpesiais su mumis šneka.
Tabalai - vietoje telegrafo
Jie - meistro naujadaras, ritualinės paskirties instrumentas. Pamario krašte kuršių žvejams tai būdavo ir sutartinis signalas, ir tabalais jie kviesdavo stintą, pūkį. Bet tai ne tik išsigalvojimas žuviai vilioti, bet ir įrankis mandrumą pademonstruot: antai mes jau prie eketės, o jūs tik atšliuožiat. Aukštaitijoj anoje gadynėje tabalai kabinti priepirtėse ir karų, pavojų atveju atstodavo telegrafą: vyrai jais per Nemuną susikalbėdavo. Meistras cituoja Pietario "Algimantą": "Kai lietuviai užgrojo savo trimitais ir būgnais, gudai metė ginklus ir iš mūšio lauko pabėgo". Bet kiek jų turėjo išeit - gal koks tūkstantis trimitininkų, antra tiek - būgnininkų, - svarsto Antanas. Ir pasakojo apie lietuvišką Homerą, istorijos kronikose minimą žilą barzdotą senelį Albonį, kuris kryžiuočių puotoje dainavo apie buvusią mūsų lietuvių tautos galią ir laisvės siekį, ir išpranašavusį, jog neilgai kryžiuočių pilys stovės...
"Ar mano instrumentais garsenybės groja? Manau, visi garsūs, kas tik išgauna garsą, - šmaikštauja meistras, kurio skobtais instrumentais žmonės groja Amerikoje, Prancūzijoje, Suomijoje ir net Archangelske. Turi jis tokią svajonę - nukeliaut Naujojon Zelandijon ir su aborigenais pamuzikuot. Ir, įsiropštęs palmėn, kam ant galvos kaktusą numest, mat legenda byloja, jog šis būtinai pataikys į blogą žmogų.
Meistras kaip kinų sieną sukūrė jį mylinčių muzikantų pasaulį. Paklaustas, iš kur jis toks gaivališkas ir gyvybingas, prisimena savo tėvuką, kuris, būdamas 75-erių, pasakodamas apie obelų skiepus, į medį strykteldavo. "Aš nesu senas, nesu žilas, aš tik blondinas", - juokiasi žmogus. "Kokia gyvenimo prasmė? Po savęs žmonėms palikti grožio kūriniją. Bet juk apie tai kiekvienas pagalvojam." Rašo jis "Mažosios Lietuvos ir lietuvių liaudies instrumentų" knygos tęsinį, o dirbtuvėje rikiuojasi šio "žmogaus - orkestro" sukurti ožragiai, daudytės, varpai, džinguliai ir būgnai...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą