Antanas Stanevičius: "Aš - dokumentinės fotografijos kareivis"

Antanas Stanevičius: "Aš - dokumentinės fotografijos kareivis"

"Jei atsukčiau laiką atgal, galvoju, reikėjo pasirinkti du dalykus - poeziją ir fotografiją. Bet jeigu darei ką nors kita, vadinasi, tuo metu taip reikėjo", - sakė žurnalistas, rašytojas, fotografas, leidėjas Antanas Stanevičius, vakar įkopęs į 7-ąjį dešimtmetį.

Kiekvienas jubiliejus yra tarsi peržengta riba. Gal gailitės ko nepadaręs, praradęs, kyla klausimų, o gal gimsta nauja knyga?

Jaučiuosi kaip niekad jaunas, bet metų skaičiai rodo savo, ir gali spardytis, protestuoti, skeryčioti rankomis - nieko nepadarysi. Knygą didelę sukomponavau, dabar ji yra spaustuvėje - 442 puslapių geriausių mano nuotraukų albumas "Namie ir svetur" - nuo kokių 1969 metų. Mokyklos laikais esu nuspaudęs kelis neblogus kadrus, vėliau, kadangi dirbti visada tingėjau, pasibasčiau po pasaulį, nuotraukų paletė yra iš įvairiausių kraštų. Kiti fotografiją verčia grafika, aš esu dokumentinės, reportažinės fotografijos kareivis, medžiojantis akimirkas, kurias atspindinčiose nuotraukose turėtų būti ir kompozicija, ir filosofija, bent jau emocija.

Per jubiliejų vis vien reikia ką nors apibendrinti. Kai esi sveikas kaip ridikas, negalvoji, kad pabaiga ims ir nukris, bet vis tiek vyro gyvenimo vidurkis nėra ilgas, nors išimčių būna. Bet kam apie tai galvoti - patinka amerikiečiai, kurie visai nešneka apie mirtį, tarsi jos nebūtų.

Susimąstai apie laiką, bet atgal nieko nebepasuksi, nepakeisi. Nesinori pasirodyti senu bambekliu. Lieka tik švęsti.

Ar per tuos metus buvo auksinis laikas, kurį išskirtumėte?

Visą laiką dirbau labai mėgstamą darbą, galima sakyti, kad iki šiol išgyvenau iš pomėgių. Galvojau, kad tai mano mintis, jog žmogaus didžiausia laimė dirbti mielą darbą, ir užsidirbti duoną, bet Senajame Testamente atradau tokią pat. Visi žmonės nenori eiti į darbą kaip į katorgą. Kai sūnui Jonui pasakoju apie kultūros rinkos sunkumus, jis iš manęs pasišaipo: "Tu, tėvai, nori iš hobio išgyventi." Bet man iki šiol pavyko!

Ir vis tiek, jeigu galėčiau atsukti laiką atgal, man reikėjo nežengti plačiai, o pasilikti du dalykus - poeziją ir fotografiją. Bet jeigu darei ką nors kita, vadinasi, tuo metu taip reikėjo.

Atrodo, jausminės ir istorinės informacijos daugiausia sukaupėte rinkdamas medžiagą knygai "Taravos Anikės mįslė".

Su ta knyga man gerai sekėsi, nes jau išėjo trečioji jos laida vokiečių kalba, o lietuvišką laidą reikia pakartoti. Ją vis plečiu, vis ką nors pridedu. Dar tebeieškau. Pernai apkeliavau visas vietas, kur Anikė gyveno, ir širdis srūva, kai matai, kad Karaliaučiaus krašte buvo tikra lietuviška žemė. Taip, Anikė iš tikrųjų yra vokietė, bet jos sūnus Frydrichas Partacijus yra vienas iš lietuvių raštijos pradininkų - 100 metų iki Donelaičio. Jis, būdamas vokietis, taip išmoko lietuviškai, kad buvo Įsruties lietuvių klebonas, vertė Bibliją į lietuvių kalbą, giesmes pats rašė. Iš Anikės genealoginio giminės kamieno kilo rašytojas Hofmanas, jos proprovaikaitis, ir XX amžiaus poetė Agnesė Migel.

Kaip šiandien gyvuoja leidykla ir leidėjas?

Nežinau, ar begali būti blogiau, kaip dabar yra, bet, atrodo, dar gali... Lietuviškų knygų rinka labai maža, nes tautiečių labai mažai. Dar trečdalis galinčių skaityti pabėgo ir jie nutolsta. Rašytojas Juozas Šikšnelis teisingai pastebėjo - tas, kuris neskaito popierinių knygų, tas neskaito ir elektroninių, kurias mes irgi leidžiame, bet jų negrobsto. Kita vertus, autorinis atlyginimas buvo apmokestintas labiau nei bet kuris kitas, ir jeigu aš noriu savo darbuotojams ar sau sumokėti 1 000 litų į rankas, iš leidyklos sąskaitos prapuola 1 723 litai. 72 procentai - kas tai gali atlaikyti? Lietuvoje - niekas, Norvegijoje - galbūt. Tai liečia ne tik tuos, kurie kuria autorinius kūrinius, bet ir atlikėjus. Todėl pasaulinio garso dainininkus įformina vairuotojais, nes jie iš tiesų vairuoja iki koncertų salės ir pinigus išmoka būtent už vairavimą pagal verslo liudijimą. Tai - akivaizdi nesąmonė, kūrėjo paniekinimas ir programuotas valstybės apgaudinėjimas.

Trečias dalykas, Norvegijoje valstybė bibliotekoms perka pusę bet kurios knygos tiražo, pas mus - tik vieną kitą knygelę.

Aš taip pat negaliu pirkti knygų, kurių noriu, neturiu pinigų. Kartą užeinu į knygyną, ir pažįstamos jo vedėjos klausiu, kodėl taip mažai parduoda mūsų knygų. Ji sako: "Stok prie lango ir žiūrėk. Ką matai? Jeigu niekas nepraeina, kas gali į knygyną užeiti?"

Atrodo, kad jaučiate misiją leisti geras knygas - marinistines, apie Klaipėdos istoriją, nepataikaujate bet kokiam skoniui?

Yra knygų, kuriomis galiu didžiuotis. Mes išleidome daug unikalių kraštotyrininko, fotomenininko Bernardo Aleknavičiaus knygų, ir tų lietuvių rašytojų, kurių kitos leidyklos neima - jos yra arba per toli, arba per daug išpuikusios. Apie Vydūną esame keletą knygų išleidę.

Anksčiau mus palaikydavo ir leisdavo mokesčius susimokėti ir išgyventi užsakomieji įmonių, fabrikų, organizacijų albumai, dabar jau niekam jų nereikia. Juos kurti buvo įdomu - susitinki su žmonėmis, pasišneki, sužinai iš pirmų lūpų ir apie sodą, ir apie bites.

Kaip sekėsi su autoriais, ar jie nevėluodavo pateikti rankraščių, susirgdavo, užgerdavo?

Matyt, pavojingiau dirbti dienraštyje. Knygai yra laiko rezervas, bet man bėdos nebuvo. Aš esu už tuos žmones, kurie ir geria, ir dirba. Pažįstu gerą stalių, kuris kai geria, tai geria, kai dirba - gražu žiūrėti, kokį stalą padaro! Blogiausia, kai geria ir nedirba, arba ir negeria, ir nedirba.

Jus pažįsta kaip dorą žmogų, kuris laikosi žodžio, yra pareigingas, nepavydi, nekeršija. Ar sunku tokiam būti?

Gal per gerai apie mane galvoji?! Man tiesiog nejauku, blogai miegu, jeigu nesilaikau žodžio, bet ne visada pavyksta. Dabar esu skolingas kelioms spaustuvėms, man labai neramu ir širdį graužia. Bet man kas nors irgi nesumoka...

Tikrai neverta gaišti laiko kerštui. Šventajame Rašte yra pasakyta, kad ne žmogaus, o paties Dievo tai reikalas.

O kas jūsų priešai?

Mano didžiausi priešai - silpna Lietuvos ekonomika, mažai gyventojų, visiškas valdžios nedėmesingumas kultūrai, kuri ir yra tautos išlikimo pagrindas.

Jūsų bendraamžiai nesivaržo pasakyti, jog myli savo žmoną, yra dėkingi savo bendražygei.

Aš nieko bloga negaliu pasakyti apie pirmąją žmoną, tiesiog per anksti apsivedėm, man nebuvo nė dvidešimties. Paskubėjau, ir paskui - labai skausmingos pasekmės. Su antrąja žmona mes jau sidabrines vestuves atšventėm, ir viskas tikrai gerai, ir nepasakysi, kad rinkdamasis buvai protingesnis - tai grynas atsitiktinumas, kaip žmonės sukuria šeimą ir gali išgyventi, vienas kitam nenusibosti. Tai tokia loterija, toks Dievo pirštas, nes galima apsirikti tuokiantis ir antrą, ir šeštą kartą.

Kaip palygintumėte metą, kai buvote "Tarybinės Klaipėdos" redaktorius, o vėliau nebe tarybinės?

Man teko atvažiuoti į Klaipėdą, kai dar buvo stagnacija, vyravo užkalkėjusi partinė nuomonė, nors Maskva kalbėjo apie persitvarkymą. Ir buvo tik vienas miesto laikraštis, ėjęs lietuvių ir rusų kalbomis, geras tiražas - daugiau kaip 60 000, skaitytojai nelabai galėjo ką pasirinkti. Ką tuo metu buvo galima padaryti, tai - šiek tiek blaivesnės, laisvesnės minties sklaida, kad žmogui būtų galima pasiskaityti ką nors dvasingo, įdomaus.


Sąjūdžio laikotarpis dvikalbiui laikraščiui buvo ir įdomus, ir labai sunkus, nes abiem pusėm niekaip neįtiksi. Paskui buvo labai įdomūs pirmieji nepriklausomybės metai, viskas keitėsi, ir man atrodo, būtent "Klaipėdos" laikraštis, kovodamas už savo laisvę, "pramušė", kad būtų paleista visa spauda nuo šalies valdžios institucijų, nuo savivaldybių tarybų. Klaipėdos miesto taryba pagal komunistinį pavyzdį norėjo laikraštį išlaikyti savu. Po kovų, teismų ir Seimas suprato, kad reikia paleisti visus laikraščius, kad spauda būtų nepriklausoma, savarankiška kaip ir visame pasaulyje.

Dabar, kai žiūriu iš šalies, spaudos sudėtingumą matau "biednume". Jeigu tebedirbčiau redakcijoje, reikėtų išmaitinti darbuotojus, pirkti popierių, mokėti mokesčius... Kaip tai padaryti, kai nėra reklamos, nėra reikiamų pajamų? Tikrai nepavydžiu nei laikraščių leidėjams, nei redaktoriams, nei žurnalistams, nes duoną valgyti reikia, šventa dvasia gyvas nebūsi. Dar prasidėjo internetinė invazija, civilizacija keičiasi, ir periodikai dabar yra nepaprastai sunkios dienos. Tokios yra ir visai knygų leidybai, apskritai visai inteligentijai.

Man atrodo, kad mūsų valstybė buvo atkurta išsaugoti lietuvių tautą, ir esminė jos klaida, kad tauta visai neugdoma, todėl reikia išlaikyti kalėjimus, lietuviai garsėja pasaulyje kaip savižudžiai, banditai. Jeigu žmogus nuo mažų dienų apleistas, nelavinamas, jei jis nieko neskaito, neįpranta protauti - tai ko iš jo laukti? Baisiausia, kad blogiausio mes dar nesulaukėm...

Mokyklų bibliotekos neturi knygų, tėvai neturi pinigų knygoms - tai ką tas vaikas skaitys? Kas jam lieka - žiūrėti pornografinius filmukus per kompiuterį? Iš kur jis gali turėti aukštesnių siekių, ugdytis patriotinius idealus, jeigu nei mokykloje, nei šeimoje to negauna.

Mane stebina, kad, atrodė, išmintinga mūsų tauta, sukėlusi tokį Sąjūdį, sugriovusi Tarybų sąjungą, po kelerių metų masiškai balsuoja už tuos, kurie yra tokie aiškūs valstybės priešai, kad aiškiau nebūna. Apmaudu, nors per švelnus tas žodis.

Nesutirštinkime spalvų. Kaimuose matau dvasingų jaunų žmonių, gražiai auginančių vaikus, einančių į bažnyčią, mylinčių savo žemę.

O kiek jų liko? Aš norėčiau, kad mūsų būtų 5-9 milijonai. Puikiai sutilptume, kaip sutelpa belgai, danai, olandai. Tiesa, jeigu prašnekome apie vaikus, tai gailiuosi to, ko nebepadarysiu. Aš turiu keturis vaikus, bet reikėjo turėti septynis ar devynis, juo labiau, kai tokie geri išaugo. Sulaukęs šešiasdešimties, matau, kad tik vaikai yra ko nors vertas dalykas šiame pasaulyje. Kiekviena šeima, kuri jei leidžia sveikata, turi tik po vieną vaiką, negražu sakyti, bet ji parazituoja. Reikia mokytis iš tautų, kurių šeimos turi po 15 vaikų. Taip lenktyniauja Izraelyje žydai su arabais. Tik tokiu būdu lietuvių tauta gali išlikti.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder