Antanas Sutkus: "Norint fotografuoti - reikia mylėti žmones"

Visi žmonės vienodi ir kiekvienas žmogus yra ypatingas.

Gal aš geriau pradėsiu nuo Simonos de Beauvoir ir Žano Polio Sartro vizito Lietuvoje 1965 metais. Sartrą mes visi puikiai žinome, o jo žmonos S. de Beauvoir kūryba mums ilgą laiką buvo nežinoma. Dabar kaip tik skaitau jos knygą "Visi žmonės mirtingi".

"Mirtis neigia mūsų gyvenimą. Bet būtent ji suteikia jam prasmę. Pats didžiausias išbandymas 1980 m. - Sartro mirtis. Mano gyvenime buvo viena neabejotina sėkmė - ryšiai su Sartru", - pacituoja pokalbininkas ir priduria nuo savęs.

- Jie visą gyvenimą buvo kartu, nors į Lietuvą jis buvo atvykęs su savo meile saugumiete Lena Zonina. Buvo atvažiavę visi trys. Jo žmonai tai netrukdė.

Matėte jų santykius neformalioje aplinkoje. Kokie jie buvo?

Normaliai draugiškai visi bendravome. Tiesa, Sartras iš pradžių nežinojo, kad aš fotografas, galvojo, kad rašytojas, nes kalbėjome daugiausiai apie literatūrą. Aš labai domėjausi jo kūryba, taip pat skaičiau Kamiu, Kafką. Važiavome visi į Nidą. Sartras buvo labai sužavėtas Nida. Ant didžiosios kopos sakė: "Pirmą kartą matau, kad debesys po mano kojomis būtų."

Ž. P. Sartro, jo meilužės L. Zoninos ir žmonos S. De Beavoir fotosesija Lietuvoje atnešė sėkmę ir pripažinimą fotomenininkui A. Sutkui.

Galiausiai jis paklausė, ką aš rašau: poeziją ar prozą. Prisipažinau, kad net meilės laiškų nerašau savo emigravusiai meilei, nes juos pirmiausia perskaito saugumiečiai. Pasakiau, kad esu fotografas ir kad noriu jį nufotografuoti.

Jis atsiduso, nes prisileisdavo tik vieną fotografą Henriką Bresoną, bet sako: "Nuo stalo tavęs dabar nevarysiu" ir paprašė atsiųsti nuotraukas. Jis mane palaikė mėgėju. Užsienyje fotografai kaip "omonininkai" ginkluoti fotoaparatais, o aš turėjau tik vieną. Be to buvau piemuo, labai jaunas. Tiesa, jau užsirekomendavęs kaip rašytojų fotografas.

Vėliau Sartrui mano nuotraukos patiko. Jis dėdavo jas į visokias monografijas, ant knygų viršelių ir visur rašydavo mano pavardę. O po jo mirties pradėjo tos mano nuotraukos eiti su svetimomis pavardėmis. Tik 1991 m. šiaip taip susigrąžinau savo autorystę.

Ar dėl to, kad jums teko garbė fotografuoti šiuos pasaulinio garso rašytojus, dabar surengėte ir Lietuvos rašytojų fotografijų parodą?

Ne, šią parodą surengiau pirmiausia todėl, kad esu neabejingas literatūrai. Su malonumu skaitau lietuvių literatūrą. Laukiu Granausko, Apučio, Parulskio knygų, skaitau klasikus Vaižgantą, Krėvę. Lietuvių literatūra atsigauna. Fotografijų albumų niekas neperka, o literatūrą perka. 69-ojo gimtadienio proga gavau 500 litų čekį knygoms. Tai man jo neužteko, dar savo kelis šimtus pridėjau. Skaitau iš naujo ir Sartrą, Kamiu, Marcinkevčių, Putiną, Mieželaitį. Man apmaudu, kad Mieželaitis dabar nustumtas, jis labai daug nusipelnė lietuvių kultūrai.

Ši paroda yra tarsi mano memuarai apie tuos žmones, su kuriais praleidau labai daug laiko, su kuriais prabėgo mano jaunystė. Su Mieželaičiu mes buvome labai geri draugai.

Ž. P. Sartas ir S. de Beauvoir buvo mano sėkmė. Jie viešėjo tik penkias dienas. Per tą laiką aš pridariau tiek nuotraukų, kad Prancūzijoje buvo surengta atskira paroda, išleistas katalogas. Dabar man duotų Nobelio premijos laureatą - aš per penkias dienas vieną portretą vargu ar padaryčiau.

Kodėl?

Fotografas turi būti visiškai laisvas, jaunas, švarus, negalvoti apie jokias organizacijas.

O Lietuvos rašytojus vis dar fotografuojate?

Apie 1980 m. baigiau rašytojų ciklą. Esu surengęs atskiras parodas apie Eduardą Mieželaitį, apie Liudą Dovydėną. Vėliau ją padovanojau Literatūros muziejui.

O dabar jau kelerius metus iš viso nefotografuoju. Neturiu laiko. Visą suėda Lietuvos fotomeno organizacija ir archyvo tvarkymas. Išeisiu iš sąjungos - tada paimsiu fotoaparatą į rankas.

Be to, rengiu daug parodų užsienyje. Vien Anglijoje darau jau trečią parodą. Sekmadienį atidarau parodą Varšuvoje, skirtą Ž. P. Sartrui ir S. Beavoir. Paskui dar vieną parodą Londone atidarau. Reikia vis kitų darbų.

Aš nutariau, kad jau nenufotografuosiu geriau nei jaunystėje nufotografavau. Tvarkau savo archyvą ir vis randu jame įdomių kadrų. Tai man įdomiau nei dabar fotografuoti. Išėjo mano personažas, pasitraukė. Pasikeitė santvarka, dabartinės vartotojiškos visuomenės idealai kiti. Man nepriimtini. Norint fotografuoti - reikia mylėti žmones. Turbūt aš nemyliu šitos naujos visuomenės.

Jeigu fotografuočiau - fotografuočiau jaunimą. Buvau savo gimtojo Zapyškio vidurinėje mokykloje - ten pamačiau nuostabų jaunimą, kuris turi idealus. Jie savarankiški, išprusę, taktiški. Lietuvoje yra ateitis, bet ji dabar vidurinėje. Tas jaunimas, kuris dabar universitetuose, išvažiuos į užsienį.

Ar sudėtinga buvo fotografuoti rašytojus?

Nepasakyčiau. Tiesa, rašytojai anksčiau jautėsi kaip dvasininkai, tad dažnai susikaustydavo, pozuodavo prieš fotoobjektyvą. Kartais pozuotos fotografijos yra pačios geriausios, nes jose mato fotografuojamo žmogaus akys.

Pačiam labiau patinka pozuotos ar atsitiktinės fotografijos?

Fotografijoje jokio atsitiktinumo nėra. Jeigu esi pasiruošęs fotografuoti, jokio atsitiktinumo būti negali.

Jūsų parodoje rašytojai ne tik prie savo knygų palinkę, bet ir prie merginų, šokio sūkuryje, rūkantys, žvejojantys. Ar tai vadinamosios paparaciškos nuotraukos?

Ne, tiesiog aš visur su jais dalyvaudavau. 1961 m. išleidau tokį sienlaikraštį "Balsas pagirioj ančių" - t. y. balsas pagiriojančių. Ten buvo Antanas Venclova, uždėjęs balerinai ranką ant kojos. Niekada nederindavau fotografijų. Jie manimi pasitikėjo. Bet tą pasitikėjimą pelniau išmanydamas literatūrą, draugaudamas su rašytojais.

Ir tos fotografijos man pačiam mieliausios. Kur rašytojai baliavoja, dainuoja, kur A. Venclova su S. Krasausku šneka, su didžiausiu priešu Širviu sveikinasi. Gal jos ir nėra labai meniškos, bet man jos primena šiltą tų laikų rašytojų vakarėlių atmosferą.

Jūsų sukurtame cikle tik vyriausios kartos rašytojai. Nematyti ką tik išėjusių G. Beresnevičiaus, Jurgos Ivanauskaitės, jų amžininkų?

G. Beresnevičių fotografavau tą patį vakarą prieš jo mirtį ir dar skrybėlę padovanojau, tačiau to portreto niekur nerodau etikos sumetimais, nes G. Beresnevičius jame šiek tiek išgėręs. Esu fotografavęs ir J. Ivanauskaitę, bet tai nėra labai geras portretas. Jis buvo įdėtas mano knygoje, bet aš išėmiau - nenoriu spekuliuoti tuo, jog rašytoja mirė.