"Architektūra - tinkamiausias būdas išreikšti save"

Baigiate netrukus Klaipėdoje iškilsiančios Šv. Brunono Kverfurtiečio bažnyčios ir vienuolyno komplekso projektą, įveikę daugelį kolegų, tarp jų, žinau, - ir "senus vilkus". Kaip manote, kas lėmė, kad pasirinktas jūsiškis projektas?

Dalyvauti konkurse nusprendėme ne iš karto. Pirma išanalizavome situaciją ir užduotį. Pamatę, kad žinome, ko reikia šiai vietai, nusprendėme dalyvauti ir pateikti savo bažnyčios variantą.

Konkurso sėkmę, manome, lėmė keli faktoriai: mūsų bažnyčios vizija skiriasi nuo jau esančių Klaipėdoje religinių pastatų dydžiu, architektūrine išraiška, "humanišku" komplekso masteliu, be to, pavyko rasti jaukų ryšį tarp pastato, Draugystės parko ir aplinkos, išryškinant tai, kas toje vietoje svarbiausia - gamta ir bažnyčia.

Ar daug versijų buvo, kol išsigrynino galutinė vizija?

Beieškant tinkamiausio Šv. Brunono parapijos komplekso sprendimo visą laiką galvoje sukosi mintis, jog Klaipėda yra palyginus didelis miestas, turintis ne vieną bažnyčią, bet tiek daug žmonių tuoktis važiuoja, tarkime, į Kretingą ar kitą mažą miestelį. Norėjosi sukurti žmonėms tai, ko iki šiol trūko - jaukią aplinką.

Jūs, Mante, organizuojate Architektų dienas - kodėl Jums tai svarbu? Gal šių metų šventėje buvo išskirtinių akcentų?

Architektų diena yra tradicinė mūsų bendruomenės šventė. Kasmet ją organizuoja Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacija (LASKAO). Šiemet šventės moto buvo: "Iniciatyvos sujungia krantus", o tikslas - atsinaujinti ir sustiprėti. Manau, kad jį pasiekėme. Džiugiausia šventės akimirka buvo naujų narių priėmimas. Po kelerių metų pertraukos į sąjungą įstojo devyni architektai. Šventės metu įgyvendinome daugelį naujų iniciatyvų. Ieškojome sąlyčio taškų su kitais pilietiniais judėjimais, diskutavome. Buvo surengtos dvi parodos, du konkursai. Džiaugėmės tuo, kas jau padaryta, ir drąsiai žvelgėme į perspektyvas. Šventės kulminacija - Klaipėdos miesto meras pagerbė architektų bendruomenę apsilankymu, pasveikino ne tik žodžiu, bet ir džiazo improvizacijomis.

Kai rinkotės amatą, ar kuris iš jūsų turėjo kitų alternatyvų, gebėjimų, troškimų?

RAMŪNAS: Aš tai ne. Jau būdamas vienuoliktoje klasėje tvirtai apsisprendžiau būti architektu, ir kryptingai to siekiau. Kai stodamas į universitetą pateikiau dokumentus, priėmimo komisijos narė dar mane įkalbinėjo nebūti kvailu - pažymėti kokią nors antrą, "atsarginę" specialybę.

MANTĖ: Man kiek kitaip. Architekte būti netroškau, mano pasirinkimas buvo menas - grafika, ir tik mamos stumiama įstojau į Vilniaus Gedimino technikos universitetą. Tačiau vos pusę metų pasimokiusi supratau, kad pataikiau teisingai. Nuo to laiko manau, kad radau savo kelią ir tinkamiausią būdą išreikšti save.

PIRMASIS. Dalyvavimas Šv. Brunono Kverfurtiečio bažnyčios konkurse buvo pirmas sutuoktinių bendro architektūrinio darbo vaisius.

Kaip ne kiekvieną kūrinį galima vadinti menu, taip ne kiekvieną statinį reikia vadinti architektūra. Architektūra, menas yra žmogaus kūryba žmogui, kurią vertiname pagal savo supratimą ir matymo lauką.

Ne kartą girdėjau, jog drąsiausios, novatoriškiausios idėjos kaip sarkofaguose užvožiamos valdininkų stalčiuose. Ar tai tiesa, ar tik bejėgių kūrėjų savigaila?

MANTĖ: Valdininkai tik dirba savo darbą, ir specialiai idėjų nežlugdo. Drąsius sprendimus turi priimti ne valdininkai, o mūsų visų išrinkti politikai.

RAMŪNAS: Seniai žinomas posakis: "Architektūra - visuomenės atspindys." Ji reflektuoja to meto žmonių kultūros, ekonomikos, mokslo, technologijų pasiekimus. Todėl drąsių idėjų ir novatoriškų sprendimų poreikis turi kilti pačiam žmogui, užsakovui, visuomenei.

Kokias idėjas jums jau pavyko įgyvendinti ar tikitės, kad tai dar pavyks?

RAMŪNAS: Architekto darbas reikalauja brandos ir patirties, todėl manau, kad geriausios idėjos dar bus įgyvendintos ateityje. Dalyvavimas Šv. Brunono Kverfurtiečio bažnyčios konkurse buvo pirmas mūsų bendro su Mante architektūrinio darbo vaisius. Ir jis prinoko puikiai. Supratome, kad dirbdami kartu galime pasiekti gerų rezultatų. O kūrybinis procesas neša džiaugsmą ir pasitenkinimą.

Kaip kristalizuojasi kūrybinė idėja - paišote eskizus, vartote šiuolaikių architektūros genijų darbus, įkvepia muzika, choreografija, dar kas nors?

RAMŪNAS: Svarbiausia yra vietos, kurioje bus statomas pastatas, analizė. Kiekvienu atveju aplinkybės yra kitokios, todėl norint pasiekti geriausių rezultatų būtinas individualus požiūris. Konteksto pajautimas, suvokimas padeda išryškinti vietos ypatumus ir rasti gyvą sprendimą.

MANTĖ: Mūsų "arkliukas" yra erdvės analizė ir užsakovo poreikių supratimas.

Ar architektūra turi įtakos mūsų gyvenimo stiliui, pajautoms?

Architekto sukurta erdvė tiesiogiai daro įtaką žmogui. Kiekvienas prisimename savo vaikystės kiemą, gatvę, namą. Ta aplinka prisidėjo prie mūsų asmenybės formavimosi kaip ir žmonės, gyvenę joje. Dažniausiai to nejuntame, bet aplinka ir jos ypatumai daro mums įtaką. Erdvė - aikštė, kiemas, alėja, - kas buvo kurta galvojant apie žmones ir padaryta gerai, visada skatins bendrauti, kurti, būti laisviems. Paprastas pavyzdys: jeigu numesi vieną šiukšlę ir jos niekas nepakels, šiukšlių daugės ir daugės, o tvarkingoje, gerai apšviestoje vietoje niekam nekils ranka teršti. Be abejo, aplinka, kurią kuriant dalyvavo ne tik architektas, bet ir būsimi gyventojai, yra dar vertingesnė ir veikia palankiai.

Kuo išskirtinė Klaipėdos architektūra?

RAMŪNAS: Visų pirma siūlyčiau visuomenei aktyviau dalyvauti miesto planavimo procesuose, nebijoti reikšti valdžiai savo poreikių ir norų.

MANTĖ: Klaipėda turi savo identitetą. Per ilgus tarybinius ir jau netrumpus nepriklausomybės ieškojimų metus daugelis esame gan užsivėlę identiteto ieškojimuose. Manau, kad mūsų miestas puikus ir turi didelį potencialą. Reikia tik atsigręžti ir pamatyti, o ne bandyti ieškoti išskirtinumo lyginant su kitais miestais. Kai žinai, ko nori, tai ir sprendimus surasti lengva.

KITOKIA. Jaunųjų architektų suprojektuota bažnyčios vizija skiriasi nuo jau esančių Klaipėdoje religinių pastatų dydžiu, architektūrine išraiška, "humanišku" komplekso masteliu.