Arūnui Valinskui suėjo 52-eji: „Geriausia dovana – šiemet gimusi anūkė Sofija“
„Gyvenimas jau į antrą pusę. Dar nežinau, ar į kalną jau įkopiau, bet netrukus viskas tikrai pajudės žemyn. Reikia būti realistu, nereikia bijoti to, kas neišvengiama, – 15min prisipažino A.Valinskas ir pridūrė: – Nuo mirties mes niekaip nepabėgsime, taip pat negalime ir neturime bėgti nuo savo gyvenimo, kurį turime vienintelį.“
Arūnas gimtadienio išvakarėse aplankė Vilniuje gyvenančius savo tėvus, iš jų ir sulaukė pirmųjų sveikinimų. Sako, kad toks apsilankymas tapo tradicija – tėvai labai nori pasveikinti savo vaiką: „Su amžiumi supranti, kas per diena tas gimtadienis, ką jis reiškia ne tau, o tavo tėvams.“
Būtent pirmąjį gimtadienį Arūnas ir įvardija kaip svarbiausią – „dieną, kai atvėrė akis į šviesą, į pasaulį“. Pasak A.Valinsko, šios dienos nei vienas žmogus neatsimena, bet prieš ją nublanksta visi jubiliejai.
52-ąjį gimtadienį Arūnas planuoja paminėti jaukia šeimos vakariene. Į Kiprą, kur turi vilą, dabar skristi neplanuoja – dėl darbų gausos ten pavyks apsilankyti tik pavasarį.
A.Valinskas pripažįsta, kad gimtadienio proga jį nustebinti sunku. Sako dažnai pagalvojantis, kas jį priverstų nusistebėti – atsakymo nepavyksta rasti ir jam pačiam. Arūnui maloniau pačiam daryti staigmenas – štai šiemet žmonai Ingai 52-ojo gimtadienio proga padovanojo vardinius kvepalus „Aš laimINGA“, pernai – išsvajotą automobilį.
O ir pati Inga nelieka skolinga. Arūnas prisimena, kai prieš 20 metų žmona jam padovanojo Aleksandro papūgą – ji šeimos klausimais pasisako ir dabar.
„Inga papūgą padovanojo, kad man būtų su kuo pasikalbėti. Ji gyvena iki šiol, gyvens ir tada, kai gimtadienių nebešvęsiu“, – apie įsimintiną dovaną pasakojo Arūnas.
Pasak A.Valinsko, didžiausią šių metų gimtadienio dovaną jis jau gavo – rugsėjo mėnesį sūnus Arūnas su žmona Viktorija Denisovaite padovanojo anūkę Sofiją. Seneliu tapęs Arūnas juokauja, kad tai ir jo su Inga nuopelnas, juk nebūtų sūnaus, nebūtų ir anūkės.
Anūkė Sofija Valinskų šeimoje buvo itin laukiama – du sūnus užauginę Arūnas ir Inga visada svajojo apie dukrą.
„Seneliai neturi kištis į anūkų auklėjimą. Mano, kaip dieduko, man patinka šis žodis labiau nei senelis, pareiga atsiras po metų, kai ji pradės vaikščioti, kalbėti, suvokti. Jei reikėtų pagalbos prižiūrint ją dabar, aš tikrai galėčiau, bet tam yra mamos, tėčiai, močiutės, aš šitoje eilėje esu paskutinis. Aš esu tas senas, geras lapinas iš apsakymo „Skerdžius“, su kuriuos bus galima pakalbėti ir pasitarti“, – šypsojosi A.Valinskas.
Tokių pačių nuostatų Arūnas laikosi ir šeimoje, pasak jo, tėvai negali kištis į vaikų sprendimus – ar tai būtų karjera, ar šeiminiai dalykai. Tai yra jų apsisprendimas.
„Jei vaikai patarimų neprašo, jų neduodu niekada. Nieko nėra blogiau už prievartinius patarimus, ypač tuos, kurių niekam nereikia. Vyresni žmonės kartais įsivaizduoja, kad bus geriau, jei jie paprotins. Jeigu vaikams reikės, tai ateis ir pasiklaus, iš anksto jiems žarstant patarimus niekas nepasikeis“, – sako Arūnas.
O ko ateinančiais metais A.Valinskas sau palinkėtų? „Buvo labai darbingi metai, norėčiau, kad tokie patys būtų ir ateinantys. Su kolegomis svajojame atgaivinti Nidos festivalį – jis kitais metais minės 25-etį.“
Paklaustas, apie galimybę sugrįžti į politikos areną, Arūnas nusijuokia: „Tai ką norėjau, padariau geriausiai, daugiau politikoje būti nenoriu, nes man nebeįdomu. Bet visiems žmonėms noriu palinkėti sėkmės šitame dirvonų plėšime, ypač savo sūnui, kuris yra kandidatas į Vilniaus miesto savivaldybę. Jis tam mokėsi, ruošėsi, labai džiaugčiausi, jei jam pavyktų.“
Rašyti komentarą