Ben­dža­mi­nas Spo­kas: "Nekartokite mano klaidų"

"Aš augau fana­ti­ku, mora­lis­tu ir sno­bu", - apie savo vai­kys­tę sakė didy­sis pasau­lio pediat­ras Ben­dža­mi­nas Spo­kas (Ben­ja­min Spock). Su šiuo krai­čiu jam teko gyven­ti ir kovo­ti visą savo gyve­ni­mą. Ne pamo­ko­mu, o drau­giš­ku tonu pata­ri­nė­jęs viso pasau­lio tėvams, kaip bend­rau­ti su atža­lo­mis, jis taip ir nesu­ge­bė­jo ras­ti bend­ros kal­bos su savo paties vai­kais.

Fak­tai ir inter­pre­ta­ci­jos

Pasa­ko­ji­mai apie gar­sius žmo­nes per­duo­da­mi iš kar­tos į kar­tą, ir tai iš dalies pri­me­na suge­du­sio tele­fo­no žai­di­mą. Kar­tais fak­tai patei­kia­mi ten­den­cin­gai, be to, į biog­ra­fi­jas paten­ka ne visi gyve­ni­mo įvy­kiai: jų auto­riai spren­džia, kurie labiau­siai nusi­pel­nė pub­li­kos dėme­sio. Todėl gali­me saky­ti, jog gar­sių žmo­nių liki­mų isto­ri­jo­se esa­ma ir šiek tiek rašy­to­jų fan­ta­zi­jų.

Taip yra ir su vai­kų gydy­to­jo Ben­dža­mi­no Spo­ko (Ben­ja­min Spock), prieš 68 metus para­šiu­sio  kny­gą "Vai­kas ir jo prie­žiū­ra", gyve­ni­mo isto­ri­ja. Ši kny­ga, kadai­se buvu­si mūsų tėvų bibli­ja, šian­dien daž­nai vadi­na­ma žalin­ga. Kai kuriuo­se biog­ra­fi­niuo­se pasa­ko­ji­muo­se apie Spo­ką mini­ma, jog ir pats gydy­to­jas galiau­siai atsi­pra­šęs tėvų už savo pata­ri­mus ir ragi­nęs nekar­to­ti jo klai­dų. Ar išties būta tokio atsi­pra­šy­mo, neži­nia, tačiau klai­dų, kaip ir kiek­vie­nas kitas tėvas, neiš­ven­gė ir didy­sis pediat­ras...

Nau­jas požiū­ris į vai­ką

Nuo gydy­to­jo B. Spo­ko mir­ties pra­ėjo 16 metų: jis mirė 1998 m. kovo 15 die­ną būda­mas 94 metų amžiaus.

Spo­ko idė­jos pavei­kė ne vie­ną vai­kų ugdy­to­jų kar­tą ne vie­na­me pasau­lio kam­pe­ly­je. "Jūs žino­te dau­giau nei mano­te", - tei­gė tėvams tuo­met gydy­to­jas, kuris buvo pir­ma­sis vai­kų gydy­to­jas JAV, gydy­mą sie­jęs su psi­cho­a­na­li­ze.

Šio žmo­gaus pata­ri­mai tėvus pada­rė lanks­tes­nius ir švel­nes­nius savo vai­kams, ska­ti­no į juos žvelg­ti kaip į asme­ny­bes. Tuo metu tai buvo visiš­kai nau­jas požiū­ris, mat iki tol vai­kų auk­lė­ji­mo fron­te svar­biau­sias daly­kas buvo griež­ta dis­ci­p­li­na: tiek fizi­nė, tiek mora­li­nė. Kūdi­kiai buvo vys­to­mi kie­tai, mai­ti­na­mi nusta­ty­to­mis valan­do­mis, neima­mi ant ran­kų... Tuo tar­pu B. Spo­kas rašė: "Mai­tin­ki­te, kai pra­šo, imki­te ant ran­kų, kai ver­kia, sutei­ki­te vai­kui lais­vės, gerb­ki­te jo asme­ny­bę!"

Popu­lia­res­nis už pre­zi­den­tą

Kny­gos "Vai­kas ir jo prie­žiū­ra" skai­ty­to­jus iškart papir­ko auto­riaus bend­ra­vi­mo tonas: ne griež­tai pamo­ko­mas, o drau­giš­kas.

Pir­ma­sis jos tira­žas 1946 m. buvo 10 tūkst. egzemp­lio­rių, tų pačių metų pabai­go­je par­duo­ta 750 tūkst., o 1947 m. - mili­jo­nas. Iki šios die­nos kny­ga yra išvers­ta į 39 kal­bas, par­duo­ta per 50 mili­jo­nų jos kopi­jų. 

1946 metais B. Spo­kas tarė­si viso labo dės­tąs savo, kaip prak­ti­ko, pata­ri­mus ir nepre­ten­da­vo į per­vers­mą pediat­ri­jos sri­ty­je bei visuo­me­nės sąmo­nė­je. Tačiau tuo­me­ti­nės apklau­sos rodė, kad jo popu­lia­ru­mas vir­ši­ja šalies pre­zi­den­to rei­tin­gus.

"Aš nesi­ti­kė­jau, kad taip nutiks, - vėliau sakė gydy­to­jas, - ant­raip savo kny­gą būčiau pra­dė­jęs nuo žodžių, kad apie vai­kų auk­lė­ji­mą žinau toli gra­žu ne vis­ką."

Teo­ri­ja ir prak­ti­ka

1998 m. ant­ro­ji B. Spo­ko žmo­na Merė Mor­gan (Mary Mor­gan) laik­raš­ty­je "Times" krei­pė­si į ame­ri­kie­čius su pra­šy­mu padė­ti apmo­kė­ti vyro gydy­mo išlai­das. "Jis rūpi­no­si jūsų vai­kais visą savo gyve­ni­mą!" - argu­men­ta­vo ji. 94 metų B. Spo­ko, ser­gan­čio vėžiu, gydy­mo išlai­dos tuo­met vir­ši­jo 16 tūkst. dol. per mėne­sį.

Žur­na­lis­tai moters klau­sė: "Kodėl jūs nesi­krei­pia­te į jo paties vai­kus?" M. Mor­gan atsa­kė, jog krei­pė­si, ir ne kar­tą, tačiau atsa­ky­mas buvo nei­gia­mas. Vyres­ny­sis gydy­to­jo sūnus Mai­klas, vado­va­vęs muzie­jui, ir jau­nė­lis Džo­nas, archi­tek­tas bei sta­ty­bos kom­pa­ni­jos savi­nin­kas, pasiū­lė tėvą ati­duo­ti į glo­bos namus.  

Žmo­gus, įti­ki­nęs pasau­lį nau­jai pažvelg­ti į vai­ko auk­lė­ji­mą, visą savo gyve­ni­mą sky­ręs tam, kad išmo­ky­tų tėvus tin­ka­mai bend­rau­ti su savo vai­kais, nesu­ge­bė­jo ras­ti bend­ros kal­bos su savo paties atža­lo­mis.

"Mylė­ki­te savo vai­kus tokius, kokie jie yra. Daž­niau lie­s­ki­te, apka­bin­ki­te ir bučiuo­ki­te..." - savo kny­go­se ragi­no B. Spo­kas. "Jis nie­ka­da mūsų nebu­čiuo­da­vo ir nė kar­to nepa­glos­tė gal­vos, - apie savo tėvą pasa­ko­jo jau­nė­lis Džo­nas Spo­kas (John Spock). - Namuo­se vieš­pa­ta­vo slo­gi atmos­fe­ra. Mano nuo­la­ti­nė būse­na buvo bai­mė, slo­pi­ni­mas ir paže­mi­ni­mas. Tėvas kel­da­vo sce­nas dėl nie­kų. Pusę sep­tin­tos mes turė­da­vo­me gul­tis į lovą. Atsi­bus­ti anks­čiau nei sep­tin­tą buvo drau­džia­ma."

Tokių pata­ri­mų Spo­ko kny­go­se nera­si­te.

Dova­na nuo Merės

Kai 1976 m. M. Mor­gan ište­kė­jo už B. Spo­ko, visas vai­kų psi­chiat­ri­jos ins­ti­tu­tas, kuria­me ji dir­bo, buvo sukrės­tas. Jau­ni­kiui ką tik buvo suėję 73-eji, o nuo­ta­ka už jį buvo jau­nes­nė 40 metų. Nie­kas neabe­jo­jo, kad 34 metų išsi­sky­ru­sią gra­žią mote­rį tekė­ti už legen­dos ska­ti­no išskai­čia­vi­mas.

Neaki­vaiz­džiai Merė susi­pa­ži­no su būsi­mu sutuok­ti­niu dar vai­kys­tė­je. Toli­mo­je Arkan­za­so vals­ti­jo­je jos moti­na augi­no duk­rą lai­ky­da­ma­si kiek­vie­no dak­ta­ro Spo­ko pata­ri­mo. O kai pačiai Merei gimė duk­re­lė Vir­dži­ni­ja, mama jai per­da­vė savo kny­gas.

Po dau­gy­bės metų Merė ir Ben­dža­mi­nas susi­ti­ko. Merė rūpi­no­si gydy­to­jo paskai­tų orga­ni­za­vi­mu San Fran­ciske ir pasi­ti­ko jį atskri­du­sį į oro uos­tą. Po pas­ku­ti­nės paskai­tos ji įtei­kė jam puokš­tę rožių ir... dėžu­tę, kurio­je buvo žai­sli­nis gele­žin­ke­lis. Tą patį vaka­rą res­to­ra­ne Ben­dža­mi­nas jai atsklei­dė, kad dova­na patai­kė jam tie­siai į šir­dį. Ir kad nese­niai išsi­sky­rė su žmo­na, su kuria išgy­ve­no 47 metus.

Fana­ti­kas, mora­lis­tas ir sno­bas

Spo­kų šei­ma neskur­do, tačiau Mild­red Stouton-Spok (Mild­red Stoughton-Spock), Beno mama, mėgo tau­py­ti iš prin­ci­po. Žai­slai namuo­se buvo lai­ko­mi pra­ban­ga ir nerei­ka­lin­gu vai­kų lepi­ni­mu.

Beno tėvas, irgi Ben­dža­mi­nas Spo­kas (Ben­ja­min Ives Spock), dir­bo juri­s­tu Konek­ti­ku­to sos­ti­nė­je Nau­ja­ja­me Heve­ne, gele­žin­ke­lių bend­ro­vė­je, ir buvo nepa­pras­tai darbš­tus ir lanks­tus. Jis buvo visiš­kai paklus­nus savo val­din­gai žmo­nai. Šeše­tui vai­kų dova­nų įteik­da­vo tik ką nors labai prak­tiš­ko: piža­mą, dil­dę nagams ir pana­šiai.

Ben­dža­mi­nas iš atža­lų buvo vyriau­sias.

Mild­red Spok vai­kus auk­lė­jo skru­pu­lin­gai vado­vau­da­ma­si dak­ta­ro Liu­te­rio Eme­to Hol­to reko­men­da­ci­jo­mis (JAV pediat­ras Luther Emmett Holt (1855-1924), 1894 m. išlei­dęs kny­gą "Vai­kų prie­žiū­ra ir mai­ti­ni­mas" ("The Care and Fee­ding of Child­ren"). - Red. past.).

"Nie­ka­da nebu­čiuo­ki­te savo vai­ko. Nie­ka­da neim­ki­te jo ant ran­kų. Nie­ka­da nesu­p­ki­te lop­šio", - tiki­no puri­to­nas Hol­tas, manęs, jog kuo griež­čiau tėvai elgia­si su savo vai­kais, tuo geriau šie bus pasi­ruo­šę suau­gu­sių­jų gyve­ni­mui. 

Lai­ky­da­ma­si Hol­to nuro­dy­mų, savo vai­kus Mild­red varė į lovą 18.45 val. Apskri­tus metus jie mie­go­da­vo nešil­do­mo­je veran­do­je (gry­nas oras - svei­ka­ta!), nepai­sant to, kad Konek­ti­ku­te žie­mą tem­pe­ra­tū­ra nukris­da­vo iki 10 laips­nių šal­čio.  

Ponios Spok vir­tu­vė­je kabė­jo dak­ta­ro reko­men­duo­tų vai­kams mais­to pro­duk­tų sąra­šas: pie­nas, garuo­se troš­kin­ti vai­siai, avi­ži­niai dri­bs­niai ir kiau­ši­niai. Visa kita, taip pat mėsa ir, be abe­jo­nės, sal­du­my­nai, vai­kams buvo drau­džia­mi.   

Kiek­vie­na­me žings­ny­je Benas susi­dur­da­vo su bepra­smiš­kais drau­di­mais: bėgio­ti nega­li­ma, šok­ti nega­li­ma, sve­čiuo­tis pas drau­gus irgi nega­li­ma. Savo drau­di­mus moti­na paly­dė­da­vo niuk­su į spran­dą arba ran­ka per bur­ną.

Vie­na iš Ben­dža­mi­no sese­rų pasa­ko­jo: "Aš nie­ka­da neme­la­vau tėvui, nes nebu­vo jokio porei­kio, o moti­nai - nuo­lat, nes už men­kiau­sią smulk­me­ną ji negai­les­tin­gai baus­da­vo."

Spo­kų vai­kai buvo įsi­ti­ki­nę, jog tėvas, kuris beveik su jais nebend­ra­vo, juos myli, o moti­na - ne.

"Aš bijo­jau savo tėvų, - rašė Spo­kas, - ir ne tik vai­kys­tė­je, bet ir jau­nys­tė­je. Išmo­kęs bijo­ti jų, aš išmo­kau bijo­ti visų: moky­to­jų, poli­ci­jos, šunų. Augau fana­ti­ku, mora­lis­tu ir sno­bu. Su visu tuo vėliau man teko kovo­ti visą gyve­ni­mą."

Vai­kys­tė­je Benas daž­niau­siai sėdė­da­vo namuo­se, ruoš­da­vo pamo­kas ir vyk­dy­da­vo tėvų nuro­dy­mus. O kai drau­gai kvies­da­vo išdy­kau­ti, raus­da­mas išle­men­da­vo: "Man nega­li­ma." Jis įpra­to jaus­tis esąs nie­kam tikęs.

Benas ir moti­na

Ben­dža­mi­no moti­na Mild­red, bri­ga­dos gene­ro­lo duk­ra, vai­kys­tė­je pri­si­ken­tė­jo nuo savo tėvo alko­ho­li­ko ir mer­gi­šiaus. Ji buvo tvir­tai nuspren­du­si sukur­ti idea­lią šei­mą. Vėliau ketu­ri iš jos vai­kų neap­si­ėjo be psi­chiat­rų pagal­bos.

"Moti­na visa­da geriau už mus žino­jo, ko mums rei­kia, - pri­si­me­na Ben­dža­mi­nas. - Gin­čy­tis su ja buvo bepra­smiš­ka."

DIDY­SIS tėvų guru, visą savo gyve­ni­mą sky­ręs tam, kad išmo­ky­tų tėvus tin­ka­mai bend­rau­ti su savo vai­kais, nesu­ge­bė­jo ras­ti bend­ros kal­bos su savo paties atža­lo­mis.

Mild­red nelei­do sūnui susi­ti­ki­nė­ti su mer­gi­no­mis ir kar­to­jo, kad "sek­sas yra pavo­jin­ga emo­ci­nė bom­ba". Net kai jis įsto­jo į Jei­lio uni­ver­si­te­tą (iš pra­džių stu­di­ja­vo filo­lo­gi­ją, vėliau per­ėjo į medi­ci­ną), pri­va­lė­jo pie­tau­ti ir nak­vo­ti tik namuo­se. 

B. Spo­kas vedė pačią pir­mą mer­gi­ną, kurią įsi­my­lė­jo. Tai įvy­ko 1927 m. prieš ponios M.  Spok valią. Rašy­to­jas Tomas Meje­ris (Tho­mas Maier) biog­ra­fi­nė­je kny­go­je apie Spo­ką pasa­ko­ja, jog Mild­red net­gi imi­ta­vo šir­dies prie­puo­lį, kai sūnus suža­dė­ti­nę Džei­nę Čei­ni (Jane Che­ney) par­si­ve­dė namo ir su ja užsi­da­rė savo kam­ba­ry­je.

Vėliau, kai Ben­dža­mi­no ir Džei­nės pir­ma­gi­mis, per anks­ti gimęs, neiš­gy­ve­no, Spo­kui moti­na pri­mi­nė "kal­tę" dėl "palai­dų san­ty­kių". Jos many­mu, "pasi­lei­du­sių žmo­nių" vai­kai gims­ta išsi­gi­mę arba nutin­ka kas nors dar blo­giau.

Moti­na nepa­mirš­da­vo nuo­lat pri­kiš­ti sūnui ir to, kad mar­čios Džei­nės tėvas mirė nuo sifi­lio.

Gal­būt todėl Spo­kas savo gar­sio­jo­je kny­go­je rašė, jog moti­nos kar­tais gali būti neįti­ki­mai žiau­rios.

Mirus pir­mam vai­kui, B. Spo­kas su žmo­na išsi­kraus­tė į Niu­jor­ką ir užsi­ėmė pediat­ri­ja. Jis visiš­kai nutrau­kė san­ty­kius su moti­na.

Benas ir Džei­nė

Pri­va­čią prak­ti­ką B. Spo­kas pra­dė­jo Niu­jor­ke 4-aja­me dešimt­me­ty­je, eko­no­mi­nės kri­zės lai­kais. Iki pie­tų pri­imi­nė­jo mažuo­sius paci­en­tus, popiet vyk­da­vo pagal iškvie­ti­mus. Jis mokė jau­nas mamas nesi­jau­din­ti, jei­gu vai­kas elgia­si neįp­ras­tai, ir aiš­ki­no, kad vai­kai yra tokios pat asme­ny­bės kaip ir suau­gu­sie­ji. B. Spo­kas ragi­no apsi­ei­ti be prie­var­tos ir tei­gė, jog dis­ci­p­li­nuo­jan­tys meto­dai nėra būti­ni: "Vai­kai gali suaug­ti ir savo valia." Uni­ver­sa­lių auk­lė­ji­mo recep­tų nėra, sakė jis, užtat yra tėvų intui­ci­ja, kuria ver­ta pasi­ti­kė­ti.

Džei­nė prie­kaiš­ta­vo vyrui, kad šis įti­kė­jo esąs Die­vas, galin­tis atsa­ky­ti į visus moti­nų klau­si­mus. 1932 m., gimus ant­ra­jam vai­kui Maik­lui, ji nuta­rė auk­lė­ti jį taip, kaip jai atro­do tin­ka­ma, ir įro­dy­ti vyrui, jog tuos rei­ka­lus išma­no geriau už jį. Ši mote­ris netu­rė­jo jokių auto­ri­te­tų.

Gimus Maik­lui, B. Spo­kas įsi­dar­bi­no psi­chiat­ri­nė­je ligo­ni­nė­je gydy­to­ju ir dar ėmė dės­ty­to­jau­ti Kor­ne­lio uni­ver­si­te­te. Džei­nė retai jį maty­da­vo namuo­se. Spo­kas nesą­mo­nin­gai kar­to­jo savo tėvo gyve­ni­mo prin­ci­pą: svar­biau­sia - aprū­pin­ti šei­mą. 

Kai Mai­klas pra­dė­jo lan­ky­ti mokyk­lą, pra­si­dė­jo rim­tos prob­le­mos dėl jo moky­mo­si. Kar­tą, pamo­kų ruo­šos metu aiš­kin­da­mas sūnui rašy­bą, B. Spo­kas dėl sūnaus nesu­ge­bė­ji­mo susi­kaup­ti galiau­siai paju­to bejė­giš­ku­mą, ėmė rėk­ti ir skė­lė jam antau­sį. Kitą die­ną jis užsi­ra­šė pas psi­chiat­rą. Dve­jus metus lan­kė psi­cho­te­ra­pi­jos sean­sus, kad susi­gau­dy­tų, kas daro­si, ir atsi­kra­ty­tų vidi­nio chao­so, apsi­gy­ve­nu­sio jo sie­lo­je po smur­to prieš vai­ką.

Psi­chiat­ras Ben­dža­mi­nui paaiš­ki­no, kad Mai­klas dėl savo nege­bė­ji­mo susi­kaup­ti į skai­ty­mą bei rašy­bą nie­kuo dėtas: jis ser­ga dislek­si­ja.

Galiau­siai Ben­dža­mi­nas visa gal­va pasi­nė­rė į dar­bą, vėliau - į poli­ti­ką, ir į savo vai­kų auk­lė­ji­mą nebe­si­ki­šo.

Mai­klas lan­kė atsi­li­ku­sių­jų inter­na­tą. Šį fak­tą B. Spo­kas slė­pė nuo kole­gų: jam tai buvo nepa­ke­lia­ma gėda. Kurį lai­ką gydy­to­jas net­gi nega­lė­jo dirb­ti: jį kama­vo gal­vos svai­gu­lys, nemi­ga ir įky­rios bai­mės.

Po sky­ry­bų daly­da­ma inter­viu Džei­nė tvir­ti­no, jog Spo­kas buvo blo­gas tėvas. Ir kad visos jo genia­lios vai­kų augi­ni­mo idė­jos iš tie­sų yra jos įžval­gos ir atra­di­mai. Pasak rašy­to­jo T. Meje­rio, Džei­nė iš tie­sų pir­mo­ji atra­do Fro­i­dą ir entu­zias­tin­gai ska­ti­no vyrą domė­tis psi­cho­a­na­li­ze. 

7-aja­me dešimt­me­ty­je Džei­nė gydė­si nuo alko­ho­liz­mo ir dep­re­si­jos. Kad ji įklim­pu­si į tokią būse­ną, žino­jo jos sūnūs, drau­gai ir pažįs­ta­mi, tačiau "neži­no­jo" vie­nin­te­lis jos vyras. Prieš visuo­me­nę jis dėjo­si apie tai net nenu­tuo­kęs. Tačiau vai­kai buvo tik­ri: jis tie­siog nie­ka­da neno­rė­jo nie­ko žino­ti apie savo šei­mą.

Džei­nės dep­re­si­ją sustip­ri­no įvy­kis, kai jos jau­nė­lis Džo­nas, būda­mas 17 metų, vos nemi­rė nuo nar­ko­ti­kų per­do­za­vi­mo. Tuo metu Ben­dža­mi­nas savo pata­ri­mus dali­jo vie­na­me iš tele­vi­zi­jos kana­lų, kai stai­ga jam buvo pra­neš­ta apie sūnaus savi­žu­dy­bę. Tačiau žur­na­lis­tai tada pasku­bė­jo: jau­nė­lis nemi­rė - ligo­ni­nė­je jį atgai­vi­no.

Atsi­ga­vęs Džo­nas tėvams pareiš­kė, kad jie jam įgri­so iki gyvo kau­lo ir jis namuo­se nebe­gy­vens. Ir išvy­ko pas tetą.

Džei­nė nuspren­dė, kad liko visiš­kai vie­na, sena ir nie­kam nerei­ka­lin­ga. Vyres­ny­sis sūnus vedė ir išvy­ko, dabar ir jau­nė­lis, o vyras... Jis amži­nai užsi­ėmęs, įsi­jau­tęs į Die­vo vaid­me­nį. Jį noriai spaus­di­na popu­lia­rūs žur­na­lai, į pokal­bius kvie­čia­si tele­vi­zi­jos, jį žino visa Ame­ri­ka (1972 m. B. Spo­kas net­gi balo­ti­ra­vo­si į pre­zi­den­tus), tačiau namuo­se tai abe­jin­gas, emo­ciš­kai nuto­lęs žmo­gus. Džei­nei jis buvo viso labo sau­suo­lis, susi­kaus­tęs nuo­bo­da sno­bas.

Po to, kas įvy­ko su Džo­nu, B. Spo­kas vie­šai pareiš­kė: "Nekar­to­ki­te mano klai­dų!" Ir tapo dar popu­lia­res­nis.

Po sky­ry­bų Džei­nė rim­tai susi­rū­pi­no savo svei­ka­ta, net­gi įkū­rė pames­tų gar­baus amžiaus mote­rų sąjū­dį, o 73 metų Ben­dža­mi­nas po kelių mėne­sių vedė Merę, įvai­ki­no jos 11-metę duk­rą ir per­si­kraus­tė į Arkan­za­są, namą prie eže­ro. 

Su sūnu­mis, kurie ant jo pyko, dak­ta­ras nebend­ra­vo, tačiau palai­kė ryšį su anū­ku - Maik­lo sūnu­mi Pite­riu. Deja, būda­mas 22 metų, Pite­ris nusi­žu­dė: per 1983 m. Kalė­das jis nušo­ko nuo muzie­jaus, kuria­me dir­bo jo tėvas Mai­klas, sto­go. Ilgai vykęs tyri­mas paro­dė, kad vai­ki­nas sir­go šizof­re­ni­ja.

PARA­DOK­SAS. B. Spo­kas padė­jo mili­jo­nams šei­mų, išsky­rus savo paties. drspock.net nuo­tr.

Nusi­žu­džius anū­kui, B. Spo­kas paty­rė insul­tą. Nuo to lai­ko jo svei­ka­ta ėmė šly­ti.

Džei­nė mirė 1989 m. savo namuo­se Kali­for­ni­jo­je. Ben­dža­mi­nas ją per­gy­ve­no beveik dešim­čia metų.

Kas galė­jo pagal­vo­ti?

"Kas galė­jo pagal­vo­ti, kad dau­ge­lis šios kar­tos atsto­vų užaugs tokie neįdo­mūs žmo­nės? Šian­dien jie gal­vo­ja tik apie pini­gus ir sek­są, o apie dva­si­nį gyve­ni­mą netu­ri men­kiau­sio supra­t­imo. Aš sten­giau­si dėl jų pada­ry­ti vis­ką, kas įma­no­ma, bet jie mane nuvy­lė", - tokie žodžiai įra­šy­ti B. Spo­ko kny­go­je "Geriau­sias pasau­lis geriau­siems vai­kams" - pas­ku­ti­nė­je enciklo­pe­di­jo­je tėvams.

Per savo ilgą gyve­ni­mą "Vai­ko prie­žiū­rą" dak­ta­ras reda­ga­vo ne kar­tą. Pavyz­džiui, 1968 m. ją papil­dė idė­ja "Nesi­jau­din­ki­te dėl to, jei­gu  jūsų vai­kai jums nepa­tin­ka", o 1976 m., pra­ėjus tris­de­šim­čiai metų nuo pra­di­nės ver­si­jos pas­kel­bi­mo, entu­zias­tin­gai ragi­no vyrus daly­tis su mote­ri­mis tėvys­tės parei­go­mis. Vie­no­je iš vėles­nių­jų kny­gos redak­ci­jų auk­lė­ji­mo eks­per­tas ragi­na nustum­ti karje­rą į ant­rą pla­ną šei­mos labui...

Iš viso pasau­lio pediat­ras para­šė 13 kny­gų. Jo reko­men­da­ci­jos tėvams popu­lia­rios iki šiol, tačiau toli gra­žu ne visos išlai­kė lai­ko ban­dy­mus. Ir toli gra­žu ne visas išlai­kė jis pats.

"Pasi­ti­kė­ki­te savi­mi... Jūs žino­te dau­giau nei mano­te. Labiau­siai vai­kui rei­kia jūsų mei­lės ir rūpes­čio. Ir tai kur kas ver­tin­giau nei teo­ri­nės žinios", - rašė B. Spo­kas pir­mo­jo­je savo kny­go­je, kuri pasau­lį išvy­do tuo pat metu kaip ir jo sūnus Džo­nas.

B. Spo­kui ši kny­gą buvo tokia svar­bi, kad net­gi užgo­žė sūnaus gimi­mą...

Šal­ti­niai: Tho­mas Maier "Spock. An Ame­ri­can Life"; "Gala Biog­rap­hy"; snopes.com; drspock.com

Paren­gė Vai­va VAI­DI­LAI­TĖ