Benamius fotografuojantis Darius Chmieliauskas: "Pirminį gailestį nustelbė apmaudas"

"Galima", - sako fotografas Darius Chmieliauskas, į benamius ir jų gyvenimo būdą pažvelgęs pro fotoaparato objektyvą.

D. Chmieliauskas jau daugiau nei metus fotografuoja benamių gyvenimą Vilniuje ir jo apylinkėse, tačiau neslepia savo noro persikelti į Kauną, Klaipėdą ir taip praplėsti akiratį.

"Pavadinau tai užmirštųjų serija", - sako vilnietis.

Kaip įsitraukėte į gatvės fotografiją?

Fotografuoti pradėjau nuo įvairiausių smulkmenų aplink save, vėliau bandžiau atkartoti kitų fotografų darbus. Tačiau tai greitai nusibodo, nes nuotraukos buvo be emocijų. Tada atradau gatvės fotografiją ir "Magnum" fotografus. Jų darbai ir buvo pirmoji tikra inspiracija. Pamatęs B. Gilden darbus, įsigijau 28 mm objektyvą savo juostiniam "Canon". Keletą mėnesių nedrįsau prieiti prie žmonių gatvėje kelių metrų atstumu, tačiau po truputį pripratau ir pradėjau mėgautis dinamiškais gatvės kadrais.

Jūsų paskutinieji darbai atspindi benamių gyvenimą. Kodėl susidomėjote šia sociumo dalimi?

Iš visų matytų vaizdų ar spaudoje nagrinėjamų temų niekas nebandė įsigilinti į priežastis (ar pasekmes), kurios žmones atvedė iki gyvenimo gatvėje. Sutikęs gatvėje žmones, prašančius išmaldos, savęs klausdavau: kas turėjo nutikti, kad jie perliptų savo orumą ir prašytų pinigų iš praeivių, klauptųsi prieš juos ant kelių ar net įžūliai elgetautų lauko kavinėse?.. Kas iš tiesų yra ir ką gyvenime veikia šie žmonės?

Atsitiktinai sužinojau, kad apleistoje pionierių stovykloje Grigiškėse jau kurį laiką gyvena bedarbis ir benamis žmogus. Jį sudomino idėja dokumentuoti niekam neįdomaus ir pamiršto žmogaus kasdienybę, tad pradėjau savo pirmąją seriją socialine tematika.

Ko jūs siekiate šia savo veikla?

Manau, kad benamiai - tokie pat kaip ir mes: su savais trūkumais, su savomis gyvenimo ir išgyvenimo taisyklėmis. Bet akivaizdu, kad jie gyvena kitaip. Mano tikslas - dokumentuoti jų kasdienybę bent metus, kad būtų galima pamatyti, kaip jie gyvena ir išgyvena vasarą, žiemą (daug benamių žiemą sušąla, nes neturi pastogės ir nuolat girtauja). Kaip jie prasimano maisto? Ar bando ką nors keisti?

Benamiai Lietuvoje dažniausiai fotografuojami gailesčio kupiname kontekste, tačiau jie ne visada yra verti gailesčio.

Jums susidarė toks įspūdis?

Iš pradžių buvau naivus - maniau, kad tai likimo nuskriausti žmonės, nuo kurių visi nusisuko. Deja, fotografuodamas Janą, vėliau ir kitus, supratau, kad didžiausią skriaudą jie daro patys sau. Tingi keistis, ieškoti pagalbos. Tikisi, kad juos pamaitins, pagirdys ir aptupinės. Patys to daryti nenori, gyvena iš pašalpų ir laisvu laiku skundžiasi, koks neteisingas pasaulis. Dėl to po daugiau nei pusmečio bendravimo su Janu laikinai sustabdžiau projektą. Nes pirminį gailestį nustelbė apmaudas, kad šie žmonės dažnai tik apsimetinėja, o iš tiesų nenori imtis atsakomybės už savo gyvenimą. Serija išėjo nedidelė, vos 11-os kadrų, tačiau Jano istoriją papasakojo puikiai.

Kokios emocijos apėmė bendraujant su benamiais?

Privalėjau išmokti nepriimti jų emocinio krūvio sau. Visiškai nesunku pasijusti kaltam, kad gyveni geriau nei kažkas kitas, kad nesisieloji dėl jų, kad lyjant lietui šiltai sėdi namuose ir pietauji, o jie šilto maisto nevalgė jau ne vienerius metus.

Daug kas įsivaizduoja, kad būti su benamiais nesaugu, kad gali apiplėšti ar panašiai. Keista, bet daugiau nemalonių akimirkų patyriau fotografuodamas paprastus žmones gatvėje. Paprastai su benamiais pakanka laikytis duoto žodžio (aplankyti juos vėl, atnešti cigarečių ar pan.) - ir jie tavimi pasitiki. Tai žmoniškumas, ir nieko daugiau.

Emociškai kartais būna sunku. Kartą sutikau žmogų, kuris sirgo ketvirtos stadijos vėžiu ir po chemoterapijos kurso vartojo alkoholį su kitais benamiais. Jis man pasakė: "Gali būti, kad daugiau nesusitiksim."

Porą savaičių bendravau su moterimi, kuri nuolat dėvėjo kepuraitę su užrašu "Holy land" (šventoji, pažadėtoji žemė). Vieną dieną sužinojau, kad ji mirė nuo smegenų ligos. Būdama gyva ji vis kartojo, kad gyventi jai nusibodo.

Apleistoje Vilniaus ligoninėje (ten glaudžiasi narkomanai) mane pasitiko vietinis gyventojas su dideliu šunimi ir basliu rankoje. Keletą kartų manęs klausė, ar nebijau su tokia fototechnika vaikščioti.

Tai, ko gero, labiausiai įsirėžę į atmintį momentai.

Ar buvo sunku benamius įkalbėti fotografuotis?

Aš su jais elgiuosi kaip su sau lygiais, nežadu aukso kalnų ir visada papasakoju idėją. Neteko sulaukti agresijos. Be abejonės, buvo tokių, kurie dėl įvairių priežasčių atsisakė būti fotografuojami, tačiau daugelis sutiko ir visiškai nesigėdijo savo statuso.

Maža to - vieni "modeliai" padeda surasti kitų, pavedžioja po "trasą"... Dažnas net neklausinėjamas smulkiai papasakoja savo gyvenimo detales. Deja, tik vienas kitas užsimena apie mintis integruotis atgal į normalią visuomenę (visuomenės normalumo čia neketinu nagrinėti, tai kita tema). Daugeliui benamių tai tiesiog gyvenimo būdas. Jie neįsivaizduoja savęs dirbančių reguliarų darbą. Vos vienas kitas dėstė, kad norėtų bent pabandyti ištrūkti iš šios situacijos. Iš esmės supratau, kad dauguma jų yra paprasčiausi visuomenės parazitai (su nedidele išimtimi - nes pasitaiko ir nuskriaustų).

Šiaip ar taip, nedaugelis jų nuolat skundžiasi. Dauguma tiesiog turi savo gyvenimo ritmą, draugų ratą ir yra atskira subkultūra, puikiai tarpstanti visumoje.

Kaip šį jūsų projektą vertina aplinkiniai?

Pats projektas sulaukė prieštaringų vertinimų: vieni peikė idėją, sakydami, kad einu lengviausiu keliu, t. y. neieškau rimtesnių, sudėtingesnių temų. Kitus ji savotiškai šokiruodavo, nes pamatydavo neįprastus ir netikėtus vaizdus iš labai arti. Tretiems tiesiog buvo įdomu sulaukti naujų kadrų.

Ar bandėte su kuo nors bendradarbiauti, pasidalinti savo sumanymu?

Fotografuodamas ėmiau ieškoti rėmimo, norėjau įsigyti geresnės kokybės technikos, nes dirbant su benamiais tenka būti įvairiose ekstremaliose situacijose - lyjant lietui, esant labai prastam apšvietimui. Gali tiesiog trinktelėti ar supurvinti techniką. Kol kas fotografuoju tik Vilniuje, tai kreipiausi į Vilniaus savivaldybę. Iš pradžių jie pasišovė surengti parodą, tačiau vėliau bendravimas su jais nutrūko.

Bandžiau susisiekti su socialinius projektus remiančiu banku ir prekybos tinklu, tačiau jokių žinių nesulaukiau. Tai kartais demotyvuoja, bet tik trumpam. Aš suprantu, kad tema nuvalkiota, bet iš tiesų niekas labai rimtai į ją ir nebandė pažiūrėti. Kartais netgi pats save pagaunu, jog darau įdomius kadrus, bet jie ne visada atspindi visumą. Todėl nenoriu skubėti. Skirsiu tiek laiko, kiek prireiks, kad kuo objektyviau atskleisčiau šių žmonių gyvenimą.

Kaip manote, ar jūsų fotografijose atspindėta problema gali būti kaip nors išsprendžiama?

Skurdo problema globali, o aš nagrinėju tik labai mažą skurstančios visuomenės dalį - benamius. Problemos sprendžiamos populistiniu keliu: įvairios akcijos ir panašiai. Aišku, puiku, kad vieni gali pavalgyti, o kiti pasireklamuoti, bet tai problemos nesprendžia, tik laikinai ją užglaisto.

Dirbu su organizacija "Caritas" ir puikiai žinau, kad nemažai žmonių nuoširdžiai deda pastangas, kad atskirtį būtų lengviau bent ištverti. Tarkim, pagyvenę žmonės jau niekuo sau padėti negali - tai yra mūsų pareiga. Tačiau likusi dalis socialiai remtinų žmonių tiesiog yra manipuliatoriai ir egoistai. Jie nenori nieko duoti visuomenei, nori, kad visuomenė jiems viską duotų.

Sprendimas? Sunku pasakyti. Vieni randa jėgų eiti toliau, kiti pasiduoda. Va tą lūžio tašką aš labiausiai ir norėčiau užfiksuoti. Aišku, tai ne dienos ir ne mėnesio virsmas, bet tas taškas egzistuoja. Ir būtent jame žmones dar galima išgelbėti. Po jo - per vėlu.

Vieni randa jėgų eiti toliau, kiti pasiduoda. Tai ne dienos ir ne mėnesio virsmas, bet būtent šiame taške žmones dar galima išgelbėti. Po jo - per vėlu. Darius CHMIELIAUSKAS, fotografas Visiškai nesunku pasijusti kaltam, kad gyveni geriau nei kažkas kitas, kad nesisieloji dėl jų, kad lyjant lietui šiltai sėdi namuose ir pietauji, o jie šilto maisto nevalgė jau ne vienerius metus.

IŠ ARTI. "Benamiai Lietuvoje dažniausiai fotografuojami gailesčio kupiname kontekste, tačiau jie ne visada yra verti visuomenės gailesčio. Jie neįsivaizduoja savęs dirbančių reguliarų darbą. Vos vienas kitas dėstė, kad norėtų bent pabandyti ištrūkti iš šios situacijos", - pasakojo fotografas D. Chmieliauskas.