O ką jūs pasakytumėte apie mūsų kultūrą?
Mūsų šalyje pati geidžiamiausia moteris yra Ala Borisovna, populiariausias vyras - Filipas Kirkorovas. Sutikite, jog tai nelabai sveika situacija.
Vienas ukrainiečių režisierius pasakė, kad kultūra negali pasipriešinti politikai...
O argi reikia priešintis? Girdėjau apie "Akvariumą" sakant, neva jis "kyla prieš dirbtinę realybę". Aš niekada nemaištavau - tai neracionalu. Dirbtinė realybė - tai iliuzija. Kiekvienas gali rinktis, gyventi joje ar ne.
Yra tokia Čžuan-cza alegorija. Erelis išskleistais 10 metrų sparnais kyla į dangų. Didžiulis šešėlis uždengė rupūžę, sėdinčią mažytėje baloje. Ji ima kvaksėti, kad nubaidytų erelį.
Manau, kad mūsų kalbos apie politiką - tai pastangos prisišlieti prie kokių nors jėgų, tai yra prisitrinti - kad jaustumėmės didesni nei esame. Tačiau pažiūrėkite: nuo to mes netampame nei stipresni, nei protingesni, nei kultūringesni. Mes paprasčiausiai prisijungiame prie daugumos. Todėl jėga tarsi mūsų pusėje. Bet gal geriau pačiam ką nors padaryti, užuot prisiplakus prie minios?
Mama man pasakojo, kad vaikystėje aš parašiau laišką Chruščiovui - norėjau jam kai ką patarti. Nuo to laiko politika manęs nebedomino, - juokiasi.
Jūs galite sukurti dainą ir taip pasisakyti prieš vykdomą politiką...
Pasisakyti dainomis prieš egzistuojančią tvarką - kvaila. Taip galėčiau patraukti dvi tris gerbėjas, parodyti joms, koks aš bebaimis mačio... Bet aš manau, kad daina - tai kur kas daugiau.
Neseniai gavau ordiną "Už nuopelnus Tėvynei", ir "Akvariumas" koncertavo Kremliuje. Po to sulaukiau daug piktų laiškų, esą mes galvojome, kad jūs prieš valdžią, o pasirodo... Aš labai džiaugiuosi, kad išprovokavau negatyvias žmonių emocijas. Gal dabar jiems bus lengviau gyventi. O aš - nei "už", nei "prieš". Aš užsiimu kuo kitu.
Per žinių laidą buvo parodytas siužetas...
Per pastaruosius 6-7 metus neturiu nusireguliavęs nė vieno "tarybinio" kanalo. Jeigu staiga užsimanyčiau išsivolioti purve - galiu išeiti iš namų ir virsti į pirmą pasitaikiusią pelkę. Aš ir anksčiau žiūrėdavau tarybinę televiziją tik per Naujuosius metus, nuo 23.15 iki pirmos nakties, - juokiasi. - Kai vaikai netingi sumokėti už "lėkštę", žiūrim naujienas, pavyzdžiui, BBC. Bet šiaip kai pareinu namo, manęs žinios nedomina. Žiūriu gerus filmus, "Discovery" kanalas rodo nuostabius gyvūnus.
Mano paslaptis - kad "tikrovė", kurią mums rodo TV, manęs niekada labai nedomino. Tai tikriausiai ir gelbėjo.
Nuo ko?
Nuo siaubingo sąmonės vulgarumo, primenančio pelėsius. Jeigu tu apaugi pelėsiais, tau atrodo, kad pelėsiai - ir yra esmė. Gyvenimo tiesa kur kas gražesnė, negu mes manome. Tik dėl šiukšlinos sąmonės ji mums neprieinama. Vaikų pasaulėjauta - aiški, jie gali džiaugtis grožiu taip, kaip mes, suaugusieji, jau nebesugebame. Visi siekia ką nors įsigyti. Pinigai - energijos analogas. Nieko vertas popierius, dėl kurio mes susitarėme, kad jis bus energijos ekvivalentas. Kas neturi energijos, griebiasi pinigų.
Aš puikiai galiu įsivaizduoti, kad kai visai nebeturėsiu pinigų, jausiuosi laimingas. Aš ir dabar nelabai jų turiu, - juokiasi. - Bet man tai netrukdo gyventi ir džiaugtis.
Tai kodėl nuolat gastroliuojate? Kūrybos poreikis ar vis dėlto pragyvenimo šaltinis?
Per pastaruosius 14 metų aš namuos būnu apie pusantros savaitės per mėnesį. Tai gyvenimo būdas. Be abejo, mes patiriame daug malonumo koncertuodami. Jeigu mes nekoncertuotume, žinoma, neišgyventume, numirtume badu. Visi "Akvariumo" muzikantai turi šeimas ir vaikų.
O kodėl mūsų sąmonė prisišiukšlina?
Daugumą mūsų veiksmų lemia mintys apie naudą. Iš čia kyla įpročiai, trukdantys suvokti viską taip, kaip iš tiesų yra. 95 procentus visko, ką aš darau, tikriausiai nereikia daryti. Pavyzdžiui, duodu interviu. Aš tapau įžymybe visai to nenorėdamas. Norėjau kurti dainas ir jas dainuoti. Paaiškėjo, jog turiu išgarsėti, kad mano dainų klausytųsi. O tai man jau mažiau patinka, nes apriboja laisvę. Į mane žiūri šališkai. Žmonės, kurie manęs nepažįsta, jau žino, koks aš esu.
Jūs, kaip budizmo žinovas...
Iš karto patikslinkime. Stačiatikybė mane domina ne mažiau. Tiesiog stačiatikybę aš atradau dešimt metų vėliau nei budizmą. Mane domina visos nebuitinio gyvenimo apraiškos. Budizmas, induizmas, stačiatikybė, daoizmas, - viskas, kas peržengia kasdieniškumą. Manau, galime neapsimetinėti: ekstremalūs stebuklai visus domina labiausiai.
"Draskydamas" internetą, pastebėjau, kad neįmanoma rasti informacijos, kur Rusijoje yra viena ar kita šventoji ikona. Paskutinį jų sąrašą, atrodo, sudarė Jefimas Poselianinas 1914 metais. Nuo to laiko, žinome, mūsų šalyje daug kas pasikeitė. Man atrodo neteisinga, jog tikintis žmogus, kuriam reikia stebuklingosios ikonos paramos, nežino, kur ją rasti. Todėl pradėjau tokį sąrašą sudarinėti pats. Iš pradžių ieškojau internete, paskui važinėjau po Rusiją. Man sakė, kad dabartinis mūsų sąrašas yra pats skaitlingiausias. Ir juo jau remiasi cerkvė. Labai džiaugiuosi, kad mes galėjome padaryti jai tokią paslaugą.
Jūs baigėte naują albumą. Tai buvo šventas aktas?
Tai labiausiai koncentruotas mūsų darbas. Mes įrašėme albumą per 5 mėnesius - taip paprasčiausiai nebūna. Dirbome po 12-14 valandų per parą. Bet kokia pozityvi žmogaus veikla yra šventa. Kūryba, malda... Meilė su merginomis - ne mažiau šventa.
Koks netikėtas pareiškimas...
Jeigu ne mergaičių ir berniukų meilė, nebūtų žemėje gyvybės ir mes čia su jumis nesėdėtume ir negertume sakės. Sutikite, jeigu yra žemėje šventas aktas, tai tikriausiai šis aktas yra gyvybės pratęsimas.
Kuo užsiima jūsų vaikai?
Turiu du sūnus ir dvi dukras. Vyresnioji Alisa - aktorė. O likę trys užsiima kas kuo, profesijos neturi. Aš kartais girdžiu žmones sakant: vaikai - geriausia, ką mes nuveikėm gyvenime. Kokia gi čia evoliucija - pagimdyti į save panašų?.. Manau, kad tokia frazė iš karto daro žmoniją vertą nulio. Jeigu žmogus negali gyvenime padaryti nieko daugiau, kaip tik pagimdyti vaiką, vadinasi, jis niekuo nesiskiria nuo gyvulio. Man atrodo, artėja matriarchatas. O evoliuciją ant savo pečių turi tempti vyras.
Iš užsienio spaudos
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą