Bredas Pitas: "Aš mėgstu nuvilti"

Kokia buvo jūsų pirmoji reakcija į "Kovotojų klubo" scenarijų? Ar jūs iki tol buvote skaitęs Čako Palaniko romaną, kurio pagrindu sukurtas filmas?

Šią knygą man atsiuntė Davidas Finčeris. Aš perskaičiau ir buvau sukrėstas. Labai nūdieniška, labai išradinga proza. Sukrečianti, įdomiai sukonstruota istorija - kad ir beprotiška, bet baisi, juokinga, geniali.

Aš iškart panorau suvaidinti tos knygos ekranizacijoje. Svarbiausia, man rodosi, - idėja apie vietą, kur vyrai gali susitikti muštis ir būti mušami. Skausmas - tai vaistas nuo visuotinės anestezijos, į kurią įstumta šiuolaikinė visuomenė. Jis iš tikrųjų turi prasmę. Tai paskutinis mėginimas pabėgti nuo visiškos vienatvės minioje.

Jums pažįstamams tas jausmas?

Tam tikra prasme. Nežinau, kaip gerai galiu perimti herojaus jausmus, bet man tai suprantama.

"Kovotojų klubas" - tai istorija apie vyrus, jaučiančius poreikį įtvirtinti savo asmenybę gyvenime per smurtą ir žiaurumą. Jūs kada nors jautėte tokį būtinumą?

Ne, aš niekuomet nebuvau geras mušeika. Be to, aš nemanau, jog tai tik istorija apie vyrus, kuriems reikalingas smurtas.

Tai greičiau alegorija apie dabartinę visuomenę, kur reklama verčia pirkti galybę nereikalingų daiktų, daryti neįdomius dalykus, įsigyti profesiją, kuri vemti verčia.

Nuo to gyvenimas ištuštėjo ir prarado prasmę. "Kovotojų klubo" idėja - priversti žmones grįžti prie ištakų, atskleisti savo pirmykščius instinktus, grįžti į žvėries būseną. Šiandie "gerbiamas žmogus" negali muštis - nepriimta.

Užtat kiek smurto aplinkui! Vienas bjauriausių mūsų visuomenės bruožų - veidmainystė.

Jūs tikriausiai buvote pasiruošęs polemikai, kuri vyko apie jūsų filmą JAV?

Moralizuotojai, reakcionieriai troško mūsų kraujo. Dar tuomet, kai aš nusifilmavau Devido filme "Septynetas", kai kas skelbė: moralinė normalių piliečių pareiga - nežiūrėti šio filmo.

Mes iš anksto nusprendėme, kad jei šito neįvyks po "Kovotojų klubo" premjeros, vadinasi, veltui triūsėme.

Mes sąmoningai kūrėme provokacinį filmą. Dabartiniams žiūrovams reikalingos provokacijos.

"Kovotojų klubas" atnaujino diskusijas apie smurtą kine.

O kodėl jiems neprakalbus apie smurtą visuomenėje?

Jeigu jūs sutiktumėte savo bičiulio namuose tokį žmogų, kaip jūsų herojus, ką jūs jam pasakytumėte?

Neblogas klausimas! Manau, pasakyčiau jam, kad jis įdomus tipas. Ir jis gali nurodyti žmonėms kitą kelią, negu paruoštas jiems nuo gimimo.

Kelią, kuriame daugiau įvykių ir nuotykių.

Aš suvokčiau jį kaip sąžinę ir gundymą tuo pačiu metu - nelygu kaip pažiūrėsi. Labiausiai Taileris Derdenas man patinka dėl to, kad jis nė vieno neverčia.

Jis tiesiog sako žmonėms, kuriuos sutinka: "Štai tavo gyvenimas - ar tau savęs negaila?

O štai gyvenimas, kurį tu galėtum gyventi, jei eitum paskui mane". Taileris - intriguojantis personažas.

Su juo niekuomet nežinai, kas bus toliau. Mes įžengėme į pavojingą teritoriją ir privalėjome rasi teisingą toną.

Mes - suaugę, atsakingi žmonės. Labiausiai mus jaudino klausimas, kaip toli mes galime eiti. Kai skaičiau romaną, jis mane sukrėtė, bet aš negalėjau suprasti kodėl.

Kaip ir filmas.

Tiesa? Ką gi, puiku.

Jūs buvote susitikęs su Palaniku?

Taip. Tai žmogus mįslė. Iš pažiūros jis visiškai normalus, gyvena ramiai Oregone - neįmanoma įsivaizduoti, jog tai tas pats žmogus, kuris parašė tą knygą.

Ko jūs paprastai laukiate iš režisieriaus?

Režisierius - kapitonas, kuris veda laivą. Aš tikiuosi, kad jis valdys padėtį ir mokės išversti savo idėjas į paveikslų kalbą. Devidas turi visas tas savybes. Man Devidas - režisierius, perėmęs estafetę iš Stenlio Kubriko.

Tai tyrinėtojas ir atradėjas. Ne tik protingas žmogus - tai žmogus, turintis humoro jausmą, kurį aš vertinu - galbūt todėl, kad jis artimas manajam.

Koks?

Tai humoras, nepaisantis nei laipsnių, nei autoritetų.

Ar jūsų netraukia į režisūrą?

Ne, jokiu būdu. Režisūra reikalauja per daug didelio atsidavimo labai ilgą laiką. Jei man tektų mesti vaidybą, aš tikriausiai užsiimčiau kuo nors paprastesniu - pavyzdžiui, meistraučiau daiktus, statyčiau namus, veisčiau sodus.

Beta Devis sakė, kad aktoriais tampa žmonės, kurie savęs neapkenčia.

Na, galbūt pačioje karjeros pradžioje, - juokiasi. - Suprantu, ką ji norėjo pasakyti.

Tai baisiai malonu - tapti tuo, kuo tu iš tikrųjų esi, kalbėti tai, ko tu paprastai negali pasakyti, daryti tai, apie ką tu svajoji, neturėdamas galimybių įgyvendinti savo svajonių realiai.

Ar jūs galite žiūrėti į gyvenimą taip pat ciniškai, kaip Taileris Derdenas?

Tai ne cinizmas, tai neviltis. Pavojaus signalas.

Pastaruoju metu daug rašoma apie jūs su Dženifer Eniston. Ar jus erzina šis presingas?

Taip. Bet ką daryti? Žurnalistai rašo, ką nori girdėti auditorija. Aš nieko negaliu padaryti, todėl stengiuosi nekreipti dėmesio.

Rašė, kad jūs su Dženifer kartu filmuositės Džeimso Grėjaus filme.

Aš žinau tik tiek, kad vaidinsiu nedidelį vaidmenį naujame Gajaus Ričio filme. Tai tiesa.

Kas yra grožis - privilegija, apgavystė ar, Stendalio žodžiais, laimės pažadas?

Laimės pažadas? O, ne! - juokiasi. - Prieš dvejus metus iš Tibeto vienuolių sužinojau, kas yra trys patys baisiausi dalykai, galintys nutikti žmogui: tai grožis, šlovė ir turtai. Taigi aš iki ausų mėšle!