Bronislavas Vyšniauskas: "Siekti dar yra ko - norisi ir olimpinio aukso"

Bronislavas Vyšniauskas: "Siekti dar yra ko - norisi ir olimpinio aukso"

"Aš visada siekiu maksimumo. Jei jau imuosi kokios veiklos, viską darau iš širdies, negailėdamas nei jėgų, nei savo laiko. To paties nuolat noriu ir iš savo auklėtinių. Esu įsitikinęs, kai ką nors darai nuoširdžiai - sėkmė vėliau ar anksčiau atsisuka į tavo pusę", - sakė ne vieną Europos bei pasaulio laureatą ir net olimpinį prizininką išugdęs sunkiosios atletikos treneris Bronislavas Vyšniauskas.

Nenuostabu, kad šis, prieš kelias savaites 70-ąjį jubiliejų atšventęs klaipėdietis, "Vakarų ekspreso" "Metų klaipėdiečio" rinkimuose atsidūrė tarp trijų Garbės klaipėdiečio finalininkų.

Jo per gyvenimą nuveikti darbai patys byloja už save: nors pastaraisiais metais jaunimas B. Vyšniauską sieja su sunkiąja atletika, tačiau vyresnės kartos atstovai puikiai žino, kad tai - tikras sporto entuziastas, puikus įvairių sporto varžybų Lietuvoje pradininkas ir organizatorius, tiesiog sporto varikliukas, atvedęs į sporto kelią ir sveiką gyvenseną ištisas šeimas bei darbo kolektyvus.

Kaip jaučiatės, kad "Garbės klaipėdiečio" nominacijoje atsidūrėte finalininkų trejetuke kartu su tokiomis garbingomis asmenybėmis - Bernardu Aleknavičiumi ir Vytautu Paukšte?

Išties malonu. Abu šiuos garbingus klaipėdiečius puikiai pažįstu ir lenkiu prieš juos galvą. Tai aukštos kultūros žmonės. Būti su jais viename sąraše - didelė garbė. Man jie visada buvo pavyzdžiai. Atvirai pasakius, manau, kad galbūt nesu vertas būti tarp tokių iškilių asmenybių, tačiau jei jau žmonės pastebi mano darbus ir balsavo už mane - tai itin malonu. Nuoširdžiai jiems ačiū.

Jūsų nuomone, kas už jus daugiausiai balsuoja? Galbūt sporto bendruomenė?

Manyčiau, kad kaip tik ne sporto bendruomenė, nes mūsų tautoje yra daug pykčio ir pavydo. Neretai pasitaiko, kad mano kolegos treneriai nelinkę džiaugtis kito trenerio ar kitos sporto šakos pasiekimais. Visada buvau neparankus kolega, nes tiek iš savęs, tiek iš kitų reikalauju maksimalių pastangų. Nemėgstu tinginių ir tų, kurie savo darbą atlieka tik dėl paukštuko. Kai matau, kiek mano treniruojamas jaunimas įdeda pastangų, išlieja prakaito, negaliu stovėti vietoje ir į viską žiūrėti pro pirštus. Visada kovojau už savo auklėtinius ir buvau tik už teisybę. Dar reikia daug padaryti, aš niekada nebūnu patenkintas jau atliktais darbais. Toks jau mano gyvenimas: visada laukia vis nauji iššūkiai. Tai mane ir stumia į priekį.

Per savo gyvenimą esate sulaukęs daugybės įvairių Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) apdovanojimų už sporto pergales ir trenerio veiklą. 2007 metais Jums buvo įteikta Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) "Olimpinė žvaigždė", 2010 metais net aukštas tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) apdovanojimas "Sportas - jaunų žmonių įkvėpimo šaltinis", prieš kelias dienas už nuopelnus "Olimpizmui" trofėjų jums įteikė ir LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė. Ar kada bandėte skaičiuoti kiek iš viso turite įvairių apdovanojimų, taurių, medalių?

Būtų labai sudėtinga suskaičiuoti - trofėjais apkrautos visos lentynos ir spintos. Džiugu, kad ne kartą man ranką spaudė ir apdovanojimus teikė trys Lietuvos prezidentai - Algirdas Brazauskas, Valdas Adamkus ir Dalia Grybauskaitė.

Kai atsigręžti atgal, supranti, kad per 70 metų nuveikta išties daug. Tačiau aš specialiai pripažinimo nesiekiau, o tiesiog dirbau savo darbą. Džiaugiuosi, kad man teko garbė dalyvauti net penkiose olimpiadose, daugybėje pasaulio ir Europos čempionatų ir visur iškovoti medalių. Neapsakomas jausmas, kai tavo auklėtinis iškovoja olimpinį medalį. Tai kiekvieno trenerio svajonė. Kai pradėjau dirbti su sunkiąja atletika, kartu su sūnumi Ramūnu Vyšniausku mokėmės, eksperimentavome, klydome. Buvo visko, tačiau vis žengėme į priekį. Ramūnas buvo labai arti olimpinio medalio - Atėnų olimpinėse žaidynėse liko penktas. Džiugu, kad jo pėdomis pasekė ir Rio de Žaneiro olimpinį bronzos medalį iškovojo kitas mano auklėtinis Aurimas Didžbalis. Siekti dar yra ko - norisi ir olimpinio aukso.

Pasakysiu atvirai: niekada neskaičiavau laiko, atiduoto darbui. Jei jau imuosi kokios veiklos - atiduodu visas savo jėgas, visą savo širdį. Toks jau esu. Daugelis stebisi ir nuolat manęs klausia: "Vyšniauskai, o kada tu miegi?" Vaikai ir žmona nuolat pyksta ir sako: "Sustok, nelėk kaip akis išdegęs, darbai palauks, pagailėk ir savęs, juk tau jau nebe 20 metų. Tačiau toks jau mano būdas - ramiai būti negaliu.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder