Ar niekada nesuabejojote dėl savo pašaukimo?

Ne sykį kilo daug abejonių. Klausdavau pažįstamų astrologų, kodėl man tokia našta uždėta, gal ne savo rogėse sėdžiu. Sako - man tai skirta, karta iš kartos šį darbą perima, bet didžiausių galių įgysiu po 50 metų, o iki tol blaškysiuos. Ir mama sakydavo, kad per anksti tai pradėjau, per daug esu jautri, kaip kiekviena moteris, per daug užjaučianti.

Bet man neišeina kitaip. Tai tarsi karminis atpirkimas, kad močiutė per anksti išėjo.

Kokia jūs buvote vaikystėje?

Nuo mažens nuo kitų skyriausi, pati savęs bijojau, nes matydavau tai, ko nematė kiti. Išsigąsdavau vaiduoklių, per nuotolį mačiau, kaip juodas siluetas vagia vištas.

Paskui pasirodė, jog vištos tikrai pavogtos. O kai mama išvykdavo, manęs prižiūrėti ateidavo tokia senutė. Ji skaitydavo man knygas, megzdavo. Tik kai atsiguldavau - mano kasos mane imdavo smaugti, dusinti. Verkiau, skundžiausi mamai, kad močiutė mane nori nužudyti.

Mama sakė: "Nusišneki, taip negali būti, tai gera močiutė". Bet nustojo kviesti, kai kartą rado pamėlynavusią.

Mama buvo susirūpinus manim, vesdavo pas visokias močiutes, žolyčių duodavo.

O kartą ji įsitikino, kad nefantazuoju. Išeinu į gatvę pasivaikščioti ir matau pareinant juodai apsirengusią moterį, veidas gražus, baltas. Mama langą plauna, mato, kad stoviu ir su kažkuo šnekuosi.

O ta moteris klausia, ką čia veikiu, ar ją pažįstu. Sakau: nepažįstu. O ji maumedžio šakelę ištiesė ir pasakė: eik laimingai. Mama matė šakelę, bet moters - ne. Ta vytelė pamerkta kambary labai ilgai žaliavo, neatsimenu, kur ji paskui prapuolė.

Ar tie regėjimai nenuteikė kitų prieš jus?

Visi su manim skaitėsi, nes nevaikiška buvau, šalta, viską laikiau savyje, niekam nesiguodžiau. Visada žinojau, ko iš gyvenimo noriu, net tėvams patardavau, kaip ką geriau daryti.

Net jaučiui galvą esu pjovusi, kiaulę skerdusi, - nebijojau. Galėdavau ir išmėsinėti, mirtis manęs visai negąsdino.

Sibiro taigą esu išmaišiusi su šautuvu ant peties - nuojauta kuždėdavo, kur eiti, kad nepaklysčiau, bet eidama jausdavau, kad mane kažkas neregimas stebi...

Ar pati dėl savęs buriatės?

Nedarau to, nemėgstu net savo vyrui burti. Vidinio noro nėra, esu stipri išspręsti savo problemas pati. Neinu ir pas kitus būrėjus, nes nėra mano gyvenime situacijos, kurią reikėtų spręsti kortomis.

O jei stresas būtų - negrįžtų, pavyzdžiui, vyras?..

Vargu ar burčiausi. Skambinčiau draugams, policijai - juk yra normalios priemonės problemai spręsti. Kur tas mano vyras pagaliau gali prapulti? Buvo panašių atvejų, bet žinojau, kad jis pareis, niekas neatsitiks.

Nežinau, kas galėtų mane išgąsdinti. Ir dėl vaikų nesijaudinu, nes neturiu dėl jų ambicijų, nelaikau jų išskirtiniais - per daug realistiškai žiūriu į gyvenimą. Jaučiu viduj stiprybę, kas beatsitiktų - stengiuos kažką daryti. Išsiburti kortomis - man per daug lengvas kelias.

Kaip reguojate į klientų skundus?

Galiu parašyti knygą apie visokius įdomius atvejus, kartais jiems nėra analogo... Kai kurie klausimai kelia šiurpą. Štai buriasi, ar daryti vaikui širdies operaciją, ar jis išliks gyvas. Kokios čia gali būti kortos, daryk viską dėl savo vaiko! O jie sako: o jei viską investuosim į vaiką, o šis neišgyvens?..

Sakoma, jog būrėjai savo žodžiais tarsi užprogramuoja gyvenimą? Ar tiesa?

Tam, kieno psichika jautresnė, išties programa suteikiama. Bet tai juk tavo gyvenimas, tu jį gali keisti. Nors kartais pasakau, kad situacija nuo žmogaus elgesio nepriklauso.

Kiek ateina moterų, kurių vyrai - alkoholikai! Išsikankinusios klausia, ar nesikeis kas. Bet juk ji turi pati nuspręsti - skirtis arba gyventi toliau. O žmonės nori viską žinoti, kaip elgtis, kas bus kiekvienu momentu.

Vienišų moterų ir pensininkų problema - kad niekas neišklauso, nenuramina, jaučiasi nereikalingas. Siūlau tada nueiti į kavinę, teatrą, bet tingi, nepribrendo tam. O kas lieka? Arba eisi pati, arba kiti išneš... pasirinkimas toks.

Bet negaliu klientui suteikti tuščios vilties. Nebent tada, kai gili depresija, kai nebemato žmogus kranto, kur išlipti.

Ištiktas streso patarimo žmogus kartais bėga pas būrėją. Jam reikia išsiburti tuoj pat, nedelsiant. Ar padedate tokiam be eilės?

Būna, bet jei jaučiu, kad bus sunku su tuo žmogum dirbti, atsisakau. Impulsyvus jis tuo metu, gali net manęs neišgirsti, tuo skausmu gyvendamas. O man svarbu ne pinigai, o kad išgirstų, pagalvotų, paklaustų, kas jam neaišku.

Negaliu pasinaudoti jų skausmu. Pagaliau negaliu apgauti kito, iš anksto užsiregistravusio.

Kaip vis dėlto tos kortos gali teisingai "kristi"?

Aš pati nežinau. Man kiti sako, kad galiu ir be kortų burti. Negaliu, nes nepasiruošusi tiesiogiai paimti informaciją. Kortų paveiksliukai reikalingi, kad nepadaryčiau klaidos.

Jos logiškai sustato visa, ką jaučiu. Nėra, kad protelis aptemtų, - apima savotiška vidinė būsena, neapibūdinama, krūtinėj ir galvoj lengvumas atsiranda. Tada visa informacija ateina ir žodžiai savaime liejasi.

"Nesu nei baltas, nei juodas, nei taškuotas"

"Kokia magija? Taip šneka tie, kurie viduje silpni ir bijo. Magija - tik fokusai. Nesu nei baltas, nei juodas, nei taškuotas magas, esu toks kaip visi", - tikino kitas būrėjas klaipėdietis, apie kurį teko išgirsti visko - kad nusako ateitį, kad gydo akimis, hipnotizuoja, kad yra pavojingas magas. 

O kuo jūs save laikote?

Aš savęs niekuo nelaikau, ką gamta davė, tą ir turiu. Galimybės tik skiriasi. Jei pasakysiu, ką galiu dirbti, sukelsiu pasipriešinimą, pavydą arba pyktį, nes tie dalykai prieštarauja sveikam protui. Pavyzdžiui, gydydamas nenaudoju nei prisilietimų, nei kontaktų, jokių tablečių. O žmonės sveiksta.

Ar jūs aiškiaregis?

Tai atitinka mano sugebėjimus. Bet aiškiaregystė nelygu aiškiaregystei. Tikroji praktinė aiškiaregystė - kai informacija pateikiama dienoms, savaitėms. Konkreti informacija, o ne kokie bildukai. Manoma, kad aiškiaregiai bendrauja su dvasiomis ir velniais. Velnius sukūrė bažnyčia, kad įbaugintų žmones, priverstų gerai elgtis. Velnių nėra. Kaip ir bildukų. Tiesiog žmogus blogai psichologiškai jaučiasi.

Kada jūs pradėjote praktikuoti?

Aš toje srityje nuo vaikystės, jau 40 metų. Tai sritis, kuri leidžia spręsti įvairias psichologines problemas, diagnozuoti ligas ir gydyti be jokių priemonių. Aiškiaregystės paskirtis - ne dvasios, ne bildukai, ne vėjai, ne šventoji Marytė, ne šventas Antanas.

Bet geriau pakalbėkim apie jus.

Dirbu oficialiai, ne pasislėpęs. Nenoriu, kad po jūsų straipsnio ateitų pas mane įvairūs ufonautai ir psichiškai nesveiki žmonės. Dirbu be reklamos, bet laukia eilės žmonių.

Dabar perėjau prie gydymo. Aiškiaregystė reikalinga, kai žmogus yra kryžkelėje. Nueina žmogus pas būrėją - girdi, jog vaiką nužiūrėjo, prakeikė, bloga jo karma... Ne karma bloga, vaikas turi psichologinių problemų. Gal patyrė išgąstį, negavo meilės, dėmesio.

Prisiskaito knygelių - viskas atrodo blogai. Jei motina alkoholikė - ir vaikas toks turi būti. Ir jokios alternatyvos jaunam žmogui.

Išeitų, žmonėms reikia pateikti tik pozityvius dalykus?

Reikia spręsti, kodėl žmogus vienaip ar kitaip elgiasi. Reikia padėti dabar. O kaip būna? Nori "nuimti" nužiūrėjimą, prakeikimą - mokėk 500 litų. Didžiausia nesąmonė. Trauma žmogui. Aš prieš tokias traumas, tokį elgesį, tokį darbą. Nužiūrėjimai, prakeikimai neegzistuoja.

Jūs prieš būrėjus ir egzorcistus?

Taip. Egzorcistai gaudo velnią, kurio nėra. Tai suaugusių žmonių, neturinčių kas veikti, žaidimai, svaičiojimai. Vienas kitas gali dirbti produktyviai. O dažniausiai... Žmonai su vyru blogai - ji "pasineša" į parapsichologiją.

Nenori išspręsti savo problemų - kaltina ne save, o kad nematomi priešai nužiūrėjo, kenkia. Tokių paklydėlių pilna.

Kas gi suklaidina žmones?

Ir būrėjai, ir žemo lygio psichologai, kurie nemato žmogaus, o tik fasadą. Mažai informacijos apie vaikų psichologiją, reikia suvokti skausmo priežastis.

Paglostymai, patapšnojimai netinka - vaikas išeis ir parėjęs vėl liūdnai žiūrės pro langą. Ta sritis turi kitokias galimybes. Aš sumažinu nervų jautrumą, žmogus išeina atsipalaidavęs ne todėl, kad nepagyriau, jis tikrai atsipalaiduoja.

O kaip pavyksta juos atpalaiduoti?

Reikia jums pačiai patirti, kas vyksta. Jei pasakosiu - nei šilta jums, nei šalta. Žmogus neprivalo manim tikėti. Aš esu kaip visi, bet jei Dievas davė galimybių - kodėl jų nepanaudojus?

Ar vaikystėje jau žinojote tas savo galimybes?

Iškart pasakau - jokių psichologinių traumų nebuvo, traukinys manęs nenutrenkė, žaibas į galvą neskėlė. Viskas vyko tolygiai, sistemingai. Užsiiminėjau psichologija, menais, sportu.

Kaip pajutot esąs ypatingas?

Nieko ypatingo. Tik požiūris į gamtą, į žmogų kitoks. Kitoks matymas, pojūtis. Bet aš maniau, jog taip mato visi žmonės. Ar galite matyti, kaip vanduo lape teka? Ne? O aš mačiau, bet maniau, kad visi tai mato.

Ir dabar matote vandenį, tekantį lapuose?

Jei man to reikia. Jei nereikia - dėmesio į tai nekreipiu. Kiekvieną dieną tai stebėti sunku, juk norisi atsipalaiduoti, pabūti ramybės būsenos. Kai noriu ką nors suprasti - informacija ateina lengvai, paprastai, be jokios koncentracijos, susikaupimo.

Ar iš tikrųjų gydote akimis?

Provokuojat. Jei atsakysiu, kad pasižiūriu, ir to užtenka - žmogus paskaitęs pasukios pirštu prie smilkinio. Kai jums skaudės - ateikit, pademonstruosiu, kas vyksta. Bendravimas ir gydymas. Viskas. Jokių stebuklų nei magijų.