Dainininkės Martos Lukošiūtės užnugaris

Niekas neprašė: „Ieva, padainuok“

Nors visa Lukošių šeima pakankamai muzikali, tik vienintelė Marta pasuko profesionalios muzikos keliu, įstojusi į estradinį dainavimą Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje, kur jai buvo pasiūlyta rinktis klasikinį vokalą. „Mes augome netoli Nemenčinės ir tuo metu buvo tik vienintelė užklasinė veikla - muzikos mokykla. Dėl to ir Ieva, ir aš, ir brolis Julius - mes dar turime gražų dviejų metrų ūgio pagranduką - visi trys ėjome į muzikos mokyklą. Tai va, Ievutė grojo fortepijonu, aš - smuiku, Juliukas - klarnetu“, - pažintį su muzika prisimena M.Lukošiūtė.

Šiuo metu dainininkės brolis dirba Valstybės kontrolėje, o sesuo Ieva - Lietuvos antidopingo agentūroje. „Aš visą laiką norėjau sportuoti. Klasėje turbūt buvau vienintelė mergaitė, kuri atsakingai lankė fizinio lavinimo pamokas ir neieškojo jokio preteksto nuo jų išsisukti. Pradėjau bėgioti krosus maždaug nuo penkiolikos metų - tai man taip įaugo į kraują, po šiai dienai išliko gyvenimo būdu, - pasakoja Ieva, pridurdama, kad jųdviejų tėvelis Danielius Lukošius - praeityje žinomas sportininkas irkluotojas, daugkartinis Lietuvos čempionas, tarptautinės klasės sporto meistras. - Atsimenu, kol dar buvau paauglė, maniau, kad norėčiau studijuoti stomatologiją. Paskui svarsčiau, kad labiau norėčiau būti arti sporto ir pasirinkau kineziterapiją, vėlesnėse studijose - sporto fiziologijos kryptį. O Marta taip ir liko prie muzikos... Tiesiog nuo vaikystės visi prašydavo Martos padainuoti - jos balsas visą laiką buvo gražus ir labai gera klausa, niekas neprašė: „Ieva, padainuok“. (Juokiasi.)

M.Lukošiūtė, kuriai suteiktas Lietuvos Respublikos meno kūrėjo statusas, džiaugiasi prasidėjusiais koncertais užsienyje. Ką tik grįžo iš Vienos, kur stažavosi ir koncertavo, prieš tai Maskvoje dalyvaudama tarptautiniame Renato Brusono dainavimo konkurse pateko į finalą. Netrukus, spalio 5-ąją, vyks koncertuoti į Italiją, Komo miestą. „Girdėjau, kad Džordžas Klunis (George Clooney) turi vilą prie netoliese esančio Komo ežero, tai gal jis ateis į mano koncertą“, - juokiasi operos dainininkė. Vadovės pareigas einanti Ieva teigiamai vertina rizikingą sesers žingsnį, ypač didžiuojasi, kad sesuo pasirinko rimtą ir solidų operos žanrą. „Kiekvienas žmogus turi rasti savo gyvenimo kelią, jeigu sesuo būtų pasirinkusi kitą kryptį - tarkime, užsidarytų kokiame biure, kas visą gyvenimą jai būtų peilis po kaklu, ar ji būtų laiminga? Nebūtų laiminga ir visą gyvenimą sielotųsi, o kas būtų, jeigu būtų...“ - svarsto I.Lukošiūtė-Stanikūnienė.

Rimtoji ir lyriškoji

Operinį dainavimą pasirinkusi M.Lukošiūtė prasitaria, kad jiedvi su seserimi neretai sumaišomos: „Viena vokalo dėstytoja kolegei skundėsi: šiandieną mačiau Martą troleibuse ir ji su manimi nesisveikino“. Sako: „Tai gal ne Marta, tai gal Martos sesuo Ieva?“ Ten iš tikrųjų ir buvo Ieva. Paskui vieno koncerto metu pianistas, išvydęs Martą Lukošiūtę sėdinčią salėje, nusprendė, kad dainininkė susirgo ir nedainuos. Ir kaip jis buvo nustebęs pranešus: dainuos Marta Lukošiūtė. Žiūri, išeina dar viena Marta Lukošiūtė... Iš tikrųjų salėje sėdėjo mano sesuo“. (Juokiasi.)

Dainininkė džiaugiasi, kad visi šeimos nariai noriai klausosi operos ir turi neblogą muzikinį skonį: „Jų skonis dabar jau išlavintas - tėtis irgi jau skiria, kas dainuoja, atskiria iš kur, gali pasakyti, kur gerai dainuoja, kur blogai, kas gerai, kas blogai. Mama jau seniai yra išlavinta klausytoja. Artimieji tikrai supranta mano specialybę, supranta, kad nėra lengva prasimušti, čia yra sunkiau įrodyti, ką sugebi, nes yra mažesnis poreikis - turi būti tikrai geras, kad kažko pasiektum“, - sako dainininkė.

Kuri iš sesučių griežtoji, kuri labiau skraidžiojanti padebesiais? „Taip, aš esu griežtoji“, - šelmiškai šypteli Marta, dirstelėdama į seserį. „Nepasakyčiau, kad aš esu griežta, - nesutinka biomedicinos mokslų daktarė I.Lukošiūtė-Stanikūnienė. - Greičiau esu rimta, turinti gerą humoro jausmą, mokanti džiaugtis gyvenimu ir tikrai nepavadinčiau savęs griežtu žmogumi. Darbe keliu sau didelius reikalavimus, taip pat aš noriu, kad tie žmonės, kurie su manimi dirba, irgi stengtųsi gerai atlikti savo darbą. Tiesiog kai darbą atlieki su meile, jis natūraliai sužadina smalsumą ir siekį tobulėti, visada rasi laiko paskaityti naują literatūrą, sužinoti, kas vyksta dopingo pasaulyje. Jau turiu svorį ir tarptautiniu lygmeniu - esu Europos Tarybos antidopingo konvencijos patariamosios švietimo grupės pirmininkė. Kadangi į postą yra renkama, vadinasi, tai parodo kolegų pasitikėjimą manimi“.

I.Lukošiūtė-Stanikūnienė užtikrina, kad dirbant dopingo kontrolės srityje kūrybiškumo nestinga. „Nėra tas darbas monotoniškas, nes biuras labai mažas, tenka dirbti įvairius darbus - man tenka būti ir švietimo, ir medicinos, ir sporto specialiste, ir administratore, ir vadove, ir viskuo. Nėra taip, kad baisiai nuobodu, kai darai vieną ir tą patį darbą, tikrai nestinga kūrybingų užduočių - reikia rašyti projektus, reikia galvoti, kokį įdomesnį lankstinuką išleisti, kaip sportininkui įdomiau pateikti informaciją, - specifinio darbo niuansais dalijasi moteris, patikindama, kad nesulaukia sportininkų neigiamų reakcijų. - Jaunesnis sportininkas net ir apsidžiaugia, kai atvažiuoja dopingo kontrolė, nes tada užsideda sau pliusą: vadinasi, aš esu geras sportininkas, nes mane jau patikrino“. (Šypsosi.)

Šeima - kaip kumštis

Ar būdama dainininkė M.Lukošiūtė nesusidūrė su artimųjų požiūriu, esą tėvams daug ramiau dėl vyresniosios dukters, kuri eidama vadovės pareigas turi kur kas rimtesnį pagrindą po kojomis? „Mano tėvams labai ramu, nes jie žino, kad aš bet kurią dieną galiu įšokti į tėvų verslą - nesakau, kad aš nuo pirmos dienos dirbsiu pelningai, bet jie tikrai žino, kad aš nesužlugdysiu verslo, nes matydama, kaip dirba mama, esu daug ko išmokusi. Todėl bet kada galiu sėsti į šitas roges“, - sako dainininkė.

Trisdešimtmetį perkopusios sesutės sutinka, kad jiedviem labai pasisekė turint nepaprastai mylinčius, atsidavusius ir rūpestingus tėvus. Ir dar - turint vienai kitą. „Mes užaugusios vienkiemyje, kiemo draugų pas mus nebūdavo. Ir mes labai išmokome viena su kita draugauti ir mylėti viena kitą nuo pat vaikystės, toks stiprus ryšys ir išliko, kad geriausia draugė yra sesuo“, - prisipažįsta Ieva.

Jai antrina ir Marta, prisimindama vieną nutikimą: „Ievutė pradėjo eiti į mokyklą, tuomet aš buvau Klaipėdoje pas krikštatėvius, grįžtu iš giminių ir klausiu, kur Ieva. Man kaip tik buvo penkeri metai. Išgirdusi, kad mokykloje, ir aš užsimaniau. Ir mane išleido į mokyklą, prikrovę didelį maišą sąsiuvinių ir knygų. Su mokytojais tėvai sutarė, na, dvi dienas atsikels anksti ryte ir paskiau nebenorės keltis, tegul eina. Na, ir ką - aš taip ir nepavargau, dvylika metų taip ir atvaikščiojau. Bet Ievutei atėjus į mokyklą, tėvai gaudavo vien pagyrimus, kai į pažymių knygelę įrašydavo: „Ačiū už gerai išauklėtą vaiką“. Atėjo Martutė ir pagyrimai baigėsi. Aš nesakau, kad aš buvau blogas vaikas, tik gerai padūkęs. Turėjau Ievutę, kuri manimi visada labai rūpinosi, net nešdavo iš mokyklos mano kuprinę, jeigu aš būdavau pavargusi. Vis dėlto gal reikėtų daugiau išsaugoti savyje tokio padūkimo, kuris yra labai sveikas, nereikėtų per daug surimtėti net ir mūsų amžiuje...“

Dainininkė reziumuoja, kad rimtoji sesuo visada buvo jos stiprybė ir pavyzdys. „Aš visą laiką jaudinausi, kad Ieva niekada neišmoks vairuoti ir kad niekada neištekės. Bet Ieva vairuoja puikiai ir ištekėjusi jau nemažai laiko - beveik septynerius metus“, - pasakoja dainininkė. Paklausta, ar nesistengia paprotinti sesers kurti šeimą, Ieva purto galvą: „Negali nurodyti, ką žmogui daryti, nes tada privalėsi prisiimti atsakomybę už nesėkmes. O gal žmogus atiduos visą savo energiją, kad susituoktų, ir tada praras kažką kitą?“ - požiūrį dėsto I.Lukošiūtė-Stanikūnienė.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"