Kad galėtum jausti, nereikia kovoti. Kur kas dažniau tenka kovoti, kad nejaustum, nereaguotum, trumpam apkurstum ar apaktum. Tiesiog šiuolaikinėje visuomenėje, kaip gražiai pasakė rašytoja Vanda Juknaitė, mes tapome tokiomis greitai greitai riedančiomis mašinytėmis. Jausti nėra kada. Sugedo mašinytė? Pakeiti detalę ir pirmyn! Sugedo nepataisomai? Į šiukšlyną ir tučtuojau pamiršti. O juk ištisus amžius, jau nekalbu apie, tarkim, romantizmo epochą, žmogus buvo sudėtinga, jaučianti ir tragiška asmenybė. Dabar jaustis mirtingam ir tragiškam nemadinga: laikinas žmogus - blogas vartotojas, jam nereikia daug daiktų, jis trukdo rinkos dėsniams.
Kovoti tenka už teisę būti žmogumi. Už teisę žinoti, kad turi nemirtingą sielą, už teisę eiti vis artyn prie Dievo, kad ir kiek velnių tave trauktų už kojų žemyn ir viliotų "skambančiais". Tenka kovoti už teisę neigti, kad žmogiškosios būties prasmė yra "dirbti, pirkti ir mirti". Žmogus vertingas ne todėl, kad jis ką nors reikšmingo ar nereikšmingo daro, jis vertingas tuo, kad Dievas jam suteikė gyvybę, kad jis - Dievo liepsnelė, Dievo atvaizdas.
Paskutiniąją Jūsų eilėraščių rinktinę nuo antrosios skiria net keturiolika metų. Kodėl taip ilgai tylėjote? Galbūt po antrojo savo poezijos rinkinio išsigandote, kad per daug atsivėrėte?
Niekada nebuvau nei pritilusi, nei pritildyta. Niekada nebuvau išsigandusi, kad atsivėriau per daug. Kartais mano atsivėrimai išgąsdina kitus, bet manęs pačios - tikrai ne. Tiesiog pamaniau, kad mano pirmosiose poezijos knygose eilėraščių buvo per daug.
Trečią rašiau, tiksliau, rankiojau iš visokių popiergalių ir skiaučių, taip ilgai todėl, kad būtų iš ko daryti atranką. Griežtą. Kad iš šimto eilėraščių liktų tik pusė. Rezultatu esu patenkinta - vieni kritikai sako - spjūvis, kiti - kirtis. Dar kiti... Ai, nesvarbu, kas ką sako, man patinka, kad ji intensyvi, skausmas koncentruotas, nėra nereikalingų "pasipasakojimų". Tie "pasipasakojimai", užvaldę šiuolaikinę lietuvių poeziją, atsiėdė iki gyvo kaulo. Kaip ir visi postmodernistiniai žaidimėliai. Aš manau, kai nėra ką pasakyti, galima žaisti raidėmis, žodžiais, jų įmantriomis dėlionėmis, sudarinėti iš frazių geometrines figūras arba galutinai "užkaifuoti" nuo kompiuterinės grafikos galimybių, visiškai pametus mintį. Aš - prieš tokį meną (jeigu tai apskritai menas). Man svarbus tik sakantis, teigiantis, žinią nešantis menas. Ir nesvarbu, kas tai būtų - poezija, tapyba, kinas. Tegul žaidžia vaikai. Aš tam nebeturiu laiko. Aš noriu spėti pasakyti tai, ką labiausiai skaudėjo, skauda, skaudės.
Esate moteris, karaliaujanti vienatvės imperijoje?..
Kiekvienas žmogus karaliauja savo vienatvės imperijoje. Moteris, mano nuomone, taip pat yra žmogus. Ir galbūt visai ne iš Adomo šonkaulio. Juk ne viena iš mūsų ant geležinio gimdymo stalo skausmuose ir kraujuose pagimdėm kokį nors Adomą. O aš - dvi mergaites, kurios, deja, abi laimės ieško tolybėse - viena gyvena Haifoje, kita Londone.
Jums labai sunku be jų?
Jos taip toli, kad kartais iš ilgesio man skauda rankas - apkabinti, priglausti. Visi susirašinėjimai elektroniniu paštu, pašnekesiai interneto svetainėse, mobilieji telefonai yra tik bendravimo surogatas ir ilgesio nemažina. Moteris tuo ir žavi: jei išties ilgisi, tai ilgisi visu kūnu ir siela - krauju, kaulais, kiekviena ląstele. O tie trumpi pasimatymai, ta viena kita savaitė per metus tik paaštrina ilgesį.
Savo knygos anonse rašote, jog gyvenate be odos. Tačiau Jūs dirbate ir žurnalistinį darbą. Žurnalistams reikalinga stora oda, argi ne taip?
Tikrai taip - žurnalistikai būtina oda. O aš jos neturiu. Tai mano nelaimė. Buvo laikai, kai grįždavau iš kalėjimų, iš neįgaliųjų vaikų gulagų, iš beprotnamių ir negalėdavau nei valgyti, nei miegoti kokias tris dienas. Kol parašydavau. Užrašymas išlaisvina, bent iš dalies. Mano bėda ta, kad aš labai dažnai susitapatinu su pašnekovu, ypač tokiu, kuris labai kenčia, kuris yra didelėje bėdoje. Tada imu jausti, kad jis - tai aš. Elgeta, kuriam daviau 2 litus, - aš juos daviau sau...
Kartą vienu savo liepsningu rašiniu nuteistajam mirti aš padėjau išmaldauti tuometinio prezidento malonę - malonę gyventi, nors ir kalėjime, nors ir iki gyvos galvos. Bet juk aš ją išmaldavau sau. Buvau aš ir tas neįgalus vaikas, pririštas prie radiatoriaus, su supuvusiais skudurais tarp kojų... Prižiūrėtojos maldavau jį atrišti. Neapsikentusi mano maldų vadinamoji "slaugutė" murmėdama, kad jam tas pats, kad jis ničnieko nejaučia ir nesupranta, trumpam jį atrišo. Tas, kuris "ničnieko nejaučia ir nesupranta", prišliaužė prie mano kojų, pabučiavo mano purviną batą ir išlemeno: "Aš tave myliu..." O aš išlėkiau į koridorių raudoti.
Nemokėjimas atsiriboti žudo. Arba verčia užsimiršti radikaliais metodais. Tie "metodai", manau, visiems aišku kokie, irgi žudo. Bet juk nėra kitų būdų užsimiršti nors trumpam, nustumti gilyn, atsitolinti, tarkim, nuo to atšliaužusio vaiko. O gal jis buvo angelas? Vienas šiuolaikinis prancūzų filosofas rašė, kad neįgalūs vaikai mums atsiųsti tautos sąžinei patikrinti. Arba kaip užmiršti interviu, kurį rašei vieną žiemos naktį Lukiškių kalėjime su žmogumi, žinodama, kad rytoj ar poryt jį sušaudys...
Šiaip kiekvienas žmogus yra nerimo, ilgesio ir kančios gniužulas. Ar nemirtinga yra siela? Ar gyvensime numirę? Ar mylėdami mes tampam geresni? Į šiuos ir daugelį kitų klausimų nėra atsakymų. Todėl žmogus yra tik tragiškas klausimas be atsakymo.
Jūs iš tų kūrėjų, kurie prabyla retai, bet lemtingai?
Nereikia daug ir dažnai rašyti, juolab leisti poezijos knygų - reikia retai, mažai, bet kietai. Tokia mano pozicija. Kažkuris sidabro amžiaus rusų poetų rašė: "Jei parašysi bent dvi dešimtis tikrų eilėraščių - to užteks, kad būtum išganytas". Eilėraščiai - tai sielos liudijimai, žmogaus, jaučiančio savo laikinumą, būsenos įamžinimas. Abejingumas, arba bejausmiškumas, yra pats atgrasiausias dalykas Dievui. Taip pasakyta Šventajame Rašte, kad abejingieji, arba "drungnieji", bus išspjauti. Gal todėl menininkai niekada nepatiria ramybės.
Sovietų imperija žlugo, kai jums suėjo trisdešimt šešeri. Kas atsitiko Jūsų gyvenime tuo metu?
Iki jos subyrėjimo (po visų laurų "Moksleivyje") mano literatūrinė karjera baigėsi. Pirmas mano oficialus vyras buvo žydų tautybės, jis ruošėsi emigruoti. Aš likau čia, nes nemylėjau taip, kad galėčiau su juo keliauti į nežinomybę. Kažkas yra tiksliai pastebėjęs, kad moteris ryžtasi pakeisti tėvynę ir tikėjimą tik beprotiškai mylėdama. Išvykdamas jis išsivežė ir mano eilių, kurios poeto Tomo Venclovos dėka buvo išspausdintos viename išeivijos laikraštyje. Turėjau reikalų su KGB. Pirmą eilėraščių knygą išleidau tik tada, kai prasidėjo Sąjūdis. Grįžau iš Lvovo srities į Tėvynę 1989 m., tuoj po pirmos knygos išėjimo. Maniau, esu visai užmiršta, bet, mano nuostabai ir džiaugsmui, mane atpažino ir iš naujo atrado Vaidotas Daunys, Valdemaras Kukulas, Judita Vaičiūnaitė - jie per šitiek metų nebuvo pamiršę tos rašančios poeziją mergaitės iš "Moksleivio". Tuoj pat pradėjau dirbti "Respublikoje" - tas laikraštis man tada buvo laisvės sinonimas - rašėm su užsidegimu, visos mūsų rašinių idėjos tuomet buvo švarios, nuoširdžios, liepsningos. Bet tokia "kovinė dvasia" visada turi pabaigą. Visos revoliucijos, deja, kada nors baigiasi.
Manote, žmonių bandymas sukurti "rojų žemėje" yra beprasmiškas?
Žemė - ne vieta rojui. Čia gyvena palikuonys tų, kurie buvo išvyti iš rojaus už vaisių, nuskintą nuo blogio ir gėrio pažinimo medžio. Mes ir žinom, net baisiausiai to nenorėdami, kas yra gėris ir blogis. Blogio daug. Per daug. Taigi apie kokį rojų žemėje jūs kalbate? Pasaulis žiaurus ir neteisingas. Tragiškas, bet gražus. Aplinkui tiek daug nuostabių debesų, jūrų, uolų, dykumų, saulėlydžių - o tu vienas ir svetimas. Na, nesi gamtos dalis. Tu esi atskirtas savo dieviškumu arba demoniškumu. Aš nežinau, kaip tai įvardyti...
Jūs norite, kad Jūsų poezija būtų lyginama su Jimo Morrisono, kurio gyvenimas - susinaikinimo pavyzdys...
Aš simpatizuoju visiems, kurie dega, o ne smilksta. Mano idealas buvo ir Comendante Che Guevara, ir anarchizmo didvyris Mišelis Bakuninas, ir anarchijos programos kūrėjas grafas Krapotkinas. Jei būčiau labai charizmatiška ir jėginga, kurčiau Lietuvoje krikščioniškosios krypties anarchistų partiją. Aš aprengčiau baltai Kaziuką iš Balbieriškio, jis paliktų nebaigtą gerti pilstuko butelį, paimčiau moterį, išbarsčiusią savo vaikus po globos namus, surinkčiau visus jau pasikorusius tvartuose ir tuos, kurie tai padarys rytoj, surinkčiau kokių 17 tūkstančių tėvynės išspjautų žmonių, ir mes, baltai apsirengę, su žvakėmis rankose, su vainikais iš medžio šakų eitume vieškeliais. Mes nerašytume jokių protestų, nesudegintume Seimo rūmų, mes tik neštume eisenos priekyje mūsų Dievo motinos atvaizdą - kad policininkai neišdrįstų mūsų mušti beisbolo lazdomis, nekištų į savo "mersų" bagažines, neužmušinėtų pavieniui areštinėse. Mes eitume labai tvirtai susikabinę rankomis ir vis tolyn, tolyn. Kol Dievas mūsų vieškelį pakeltų iki pat dangaus ir mes išnyktume žydrynėje.
"Kuriančiam žmogui tokio dalyko, kaip kasdienybė, nėra. Jeigu ji būtų įmanoma - galas kūrybai. Kuriantis žmogus visada turi maištauti, pulsuoti, rizikuoti, liepsnoti kokia nors aistra, sirgti nervais, panika, neviltim, baimėmis, nerimu, paranoja arba degti noru ką nors padegti... Jis visada balansuoja ant ištempto lyno - pereis ar nukris? Tik gal kam pasirodys - štai jis guli ir iš viso nieko neveikia. O jis juk guli ne šiaip sau. Jis guli nukautas debesų grožio ir svajoja slapčia išnykti. Arba kuria iš tų debesų pilis ir įsivaizduoja, kaip jis jose gyvens."
Nuotrauka - Ilonos Palij
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą